Mano draugės ir aš pati jį laikiau ponu Tobulybe. Nepraėjus nė metams jis man pasipiršo ir aš nedvejodama sutikau. Tėvams jis irgi patiko. Nors jis buvo už mane vyresnis devyneriais metais, tačiau amžiaus skirtumą laikiau privalumu. Anuometiniai įvykai klostėsi svaiginančiai greitai, o aš šį laikotarpį gyvenau absoliučioje laimėje.
Praėjus porai mėnesių po vestuvių išgyvenau naują laimės euforiją – aš laukiausi. Mano vyras ragino sustabdyti studijas, kad galėčiau ruoštis kūdikio atėjimui į šį pasaulį. Jis kategoriškai reikalavo, kad mano darbas būtų rūpinimasis namais ir šeima, o jo – šeimos išlaikymas. Maniau, kad toks gyvenimas bus idealus.
Žinojau, kad kūdikis atėjimas atneša ne tik laimę, bet ir daug bemiegių naktų, rūbelių skalbimo, košyčių virimo ir t.t., tačiau neįsivaizdavau, kad būti mama toks sunkus darbas, o dar ir toliau turėjau rūpintis ir vyru: gaminti jam valgį, skalbti ir lyginti rūbus, tvarkyti namus. Vyras vis pabrėždavo kad jis nusikala darbe, tad aš turiu irgi savo „atidirbti“. Iš to gyvenimo laikotarpio pamenu, kad norėjau tik vieno – miego, bet su kavos doze vis yriausi vaikučio ir namų buityje.
Gyvenome priemiestyje, Kauną automobiliu galėjai pasiekti per 15 min, bet į miestą vyras nuveždavo tik, kai reikdavo vaikučiui pas gydytoją. Būdavo savaičių, kad kitų žmonių be savo vaiko, vyro ir savęs veidrodyje net nematydavau. Reikalingus daiktus ir produktus taip pat pirkdavo vyras. Man reikėjo sudaryti pirkinių sąrašą, tačiau jis sau leisdavo tą sąrašą pakoreguoti, pvz., nuspręsdavo, kad dušo želė ar plaukų kondicionierius man nėra būtini. Jaučiausi kaip naminis gyvūnėlis: visiškai beteisė, priklausanti nuo savo vyro malonės, o už maistą ir gyvenimą turėjau atidirbti.
Augant vaikučiui, vyrui vis dažniau atsirasdavo reikalų vakarais ir savaitgaliais. Bet koks bandymas paklausti, kokie tie reikalai, baigdavosi žodžių ataka, kad jis stengiasi uždirbti, o aš dar „knisu protą“. Nuojauta kuždėjo, kad vyras tiesiog pramogauja su kitomis moterimis ar draugais. Vis vyliausiu, kad mūsų abiejų pastangomis galime būti laimingi – stengiausi, kad jam būtų gera būti namie.
Deja, mano pastangos buvo bevaisės. Jei tik pasakydavau, kad blogai jaučiuosi taip gyvendama, kad galėčiau pradėti dirbti, grįžti į mokslus ir taip prisidėti prie šeimos išlaikymo. Tačiau tokios kalbos sukeldavo vyro įniršį. Pasak jo, aš – jauna be mokslo su vaiku esu nulis šiame gyvenime ir turiu džiaugtis, kad leidžia man ir pusantrų vaikui toliau gyventi jo name, nes mano tėvai juk kitame Lietuvos gale gyvena, giminių arti nėra, o draugų kaip ir nebėra. Tad, ar aš galėjau susitaikyti su tokiu vyro siūlomu gyvenimu? Ne, negaliu ir nenoriu taip gyventi! Tikrai nenoriu vietoje vyro turėti kambarioko, vietoj normalaus darbo – būti namų tarnaite, kuri už duonos kąsnį turi „atidirbti“. Noriu savo vaikui ir sau normalaus gyvenimo.
Turiu būti dėkinga likimui, kad mane gyvenime supa daug gerų ir manimi tikinčių žmonių. Mano naujo gyvenimo pradžia buvo sudėtinga ir pilna iššūkių. Prisimenu, kai su skolintais pinigais ieškojau buto nuomai, o tai prilygo tikrai misijai, bet atsirado nuomotoja, kuri manimi patikėjo.
Radau darbą parduotuvėje, kadangi mokėjau siūti – tai papildomai dirbdavau ir namie. Sukausi kaip įmanydama, tačiau ilgainiui susikūriau normalų gyvenimą. Per kelerius metus man pavyko atsistoti ant savų kojų: baigiau studijas, turiu mėgstamą darbą ir stogą virš galvos. Esu labai laiminga, kad pati gebu išlaikyti save ir savo vaiką, dirbti mėgstamą darbą bei jaustis, kad gyvenimas yra mano pačios rankose.
Dėkojame Vilmai už atsiųstą istoriją. Ji dalyvauja konkurse „Esu savo likimo kalvis“ ir turi galimybę laimėti puikių prizų. Kviečiame dalyvauti ir jus!
