Kol buvo gyva pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė, Žygimanto santykiai su Barbora Radvilaite išliko riboti. Mirus Žygimanto žmonai 1545 m. sausio 15 d., jis ėmė dažniau lankytis pas Barborą.
Norėdamas nevaržomai susitikinėti su mylimąja, Žygimantas įsakė padaryti slaptą perėjimą iš Vilniaus pilies į Radvilų rūmus. Na, o pasklidus kalboms apie tuos slaptus pasimatymus, Barboros brolis ir pusbrolis ėmė reikalauti, jog tie vizitai liautųsi. Žygimantas pažadėjo, bet…nesugebėjo ištęsėti. 1547 m. rugsėjo mėnesį Žygimantas slapta susituokė su Barbora. Tiesa, Barborai tai taip pat buvo antroji santuoka.
Padarė viską, kad ji būtų pripažinta. Barbora, kaip moteris, valstybėje nebuvo reikšminga, o Žygimantas buvo vadinamas „karaliumi rytoj“, nes visus darbus atidėliodavo. Jo aistros buvo gana…žemiškos – moterys, žirgai ir brangakmeniai.
Bet ši meilės istorija – graži ir romantiška. Kai Seimas reikalavo, kad Žygimantas atsisakytų santuokos su ja, jis atsakė, jog negali jos palikti ir nori, kad žmonės galėtų nevaržomai mylėti. Nors Europos istorijoje gausu atvejų, kai dėl meilės valdovai atsisakydavo sostų, Lietuvoje taip nenutiko. Žygimantas padarė viską, kad jo mylimoji būtų pripažinta ir tituluota karaliene. Sakoma, kad jis tam paaukojo nemažai karališko turto ir pinigų. Laiškuose savo vyrui ji pirmiausia teiraudavosi apie jį, sveikatą ir ūpą, jai nerūpėjo dovanos ir turtai, nors jų iš savo vyro gaudavo apsčiai. Jis nuolat siųsdavo žiedus, brangakmenius ir perlus, pirkdavo brangius drabužius, o gimtadieniui išleisdavo kosmines sumas. Jai buvo užrašęs virš 20 Lietuvos dvarų.
Ji. Kasdien ji valgė (tuo metu labai brangius) apelsinus ir kriaušes. Jos spintos turinys turėjo gniaužti kvapą: brokato, damasto, šilko, atlaso suknios, liemenės, siuvinėtos aukso ir sidabro gijomis. Kailiniai – sabalų ir šermuonėlių. Ažūrinės skrybėlaitės, beretės, paauksuotos sidabro karūnos, debesų peniuarai, juodi permatomi kaspinai, perlais siuvinėta perpetė, septyni perlų apgalviai, gobtuvai ir t.t. ir t.t.
Pažvelkite į jos karūnavimo apdarus… sakoma, kad po jos mirties, pati Anglijos karalienė buvo įsakiusi nupirkti Barboros perlų vėrinius. Teigiama, kad jie ir buvo nupirkti, tačiau lig šiol neaišku, kur jie.
Žygimantas mėgo patarti Barborai, ką ji turėtų apsivilkti, o ji prie veidrodžio praleisdavo kelias valandas. Versti laukti karalių tais laikais nebuvo įprasta, bet dėl to Žygimantas nepykdavo. Barbora buvo XVI a. Gražuolė – gražuole ji būtų ir šiais laikais. Savo grožiu ji garsėjo Europoje, buvo renesansinio grožio ir stiliaus simbolis.
Renesanso grožio kriterijai: tankūs, banguoti, ilgi biondo – švelnios aukso spalvos su bronzos atspalviu – plaukai, oda akinamai, bet ne kaip numirėlio balta, antakiai tamsūs, šilkiniai, akys – didelės, iškilios, lūpos nedidelės, dailiai išlenktos.
Barbora turėjo tokią odą – apie ją, dar mažą, Žygimantas sakydavo: „tokia balta balta mergaitė“. Odos baltumą ji ryškindavo pudra, ji ryškino ir antakių, lūpų linijas, nes tai buvo madinga. Kosmetiką rinkosi atitinkančią vakarų madas. Net gulėdama mirties patale, ji dažė veidą, rausvino skruostus ir ryškiai dažė lūpas.
Mitais apipinta mirtis. Karūnuota ji buvo 1550 m. gruodžio 7 d., tuoj pat po karūnacijos sunkiai susirgo ir 1551 m. mirė. Skirtingos versijos pasklido netrukus po mirties: vieni teigė, kad Radvilaitę nunuodijo anyta karalienė Bona, kiti, kad Barbora sirgo venerine liga – sifiliu ir ja užkrėtė Žygimantą. Kiti teigia, kad ji bandė gydyti nevaisingumą gyvsidabriu, bet ši versija nepasitvirtino. Klausimas išspręstas praėjus beveik 400 metų po Barboros mirties, atradus ir ištyrus jos palaikus. Šiuo metu numanoma karalienės mirties priežastimi laikomas vėžys arba gimdos kaklelio vėžys.
Žygimantas bandė kviestis jos vėlę. Jai susirgus, Žygimantas griebėsi visų įmanomų priemonių – ją gydė ne tik gydytojai, bet ir žiniuonės. Dauguma tų gydytojų buvo moterys, matyt, tai lėmė jos „moteriška“ liga. Mirus Barborai, gedulinga laidotuvių procesija keliavo į Vilnių apie mėnesį, Žygimantui tai kainavo tiek, kiek dvaras išleisdavo per metus. Žygimantas, išties, taip sielvartavo, kad paniro į burtus ir spiritizmą, bandė iškviesti mylimosios vėlę, tam tikslui buvo išsikvietęs magijos žinovą Tvardovskį. Ką jis išvydo per tą seansą – lieka paslaptis. Po Barboros mirties jis vilkėjo tik juodais drabužiais, rūmų sienas liepė išmušti juodu aksomu.
Apie Barboros Radvilaitės laidotuves. Samuelis Risinskis savo kūrinyje „Veikalas apie Radvilų giminės kilmę“ teigia, kad [mirdama Radvilaitė] nieku būdu nesutiko laidotis Krokuvoje – tik nežinia, ar dėl to, kad kuo širdingiausiai troško amžino poilsio atgulti tėviškės žemėje, ar dėl to, kad nenorėjo palikti priešiškam kraštui saugoti savo kaulų. Vykdydamas mirusiosios valią, karalius […] paliepė katafalkui vykti iš Krokuvos į Vilnių. Visą šį kelią jis nė per žingsnį nesitraukė nuo karsto, o jį gedėdamas sekė iš paskos.
Kai procesijai pasitaikydavo keliauti per kokį kaimą ar miestelį, tai pasukdavo iš kelio ir, nulipęs nuo žirgo, katafalką lydėdavo pėsčiomis, ir jokia kliūtis ar kitokia dangaus bjaurastis jo nuo šito sumanymo neatgrasydavo. Kai pagaliau pasiekė Vilnių, karalius pasirūpino daugybe insignijų papuoštą velionės kūną palaidoti Šv. Stanislovo katedros protėvių koplyčioje. Tad štai, kaip Lenkijos karalius Žygimantas Augustas ypatinga ištikimybe buvo apgaubęs Barborą gyvą, lygiai taip pat jisai su neįtikima pagarba ir keldamas daugelio nuostabą atsisveikino su mirusiąja.*
Sigitas Narbutas. Senosios Lietuvos raštija, Kaunas: Šviesa, 2006, p. 32, 34.
Barboros Radvilaitės laidotuvių lentelių tekstai. Ant Barboros karsto buvo didelis Renesanso stiliaus kryžius su vainiku iš brangakmenių bei aukso, sidabrine lentele su Vyčio, Erelio bei Radvilų Ragų herbais iš šonų ir įrašu lotynų kalba: „Karalienė Barbora, kuri po šiuo antkapiu palaidota, buvo Karaliaus Augusto antroji žmona. Daugeliui daug gero padarė, blogo niekam; niekas negali pasakyti, kad buvo jos įžeistas. Mirė nesubrendusi, pradėjusi trečią dešimtmetį; likimui lemiant, antrą kartą lovą paliko vienišą. Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko.
Karūnuota 1550 m. gruodžio 7 d., mirė 1551 m. gegužės 8 d.“ Į patį karstą įdėta dar viena sidabrinė lentelė su lotynišku įrašu: „1551 Viešpaties metais. Šviesiausioji Kunigaikštienė Ponia Barbora iš Dievo Malonės Lenkijos karalienė, Lietuvos, Rusijos, Prūsų, Žemaitijos, Mozūrijos ir t.t. Didžioji Kunigaikštienė, kilusi iš Radvilų giminės ir namų, Šviesiausiojo Kunigaikščio iš Dievo Malonės Lenkijos karaliaus, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir t.t. Pono Žygimanto Augusto antroji žmona, priešlaikinės mirties paimta savo amžiaus nebaigtais 28-tais metais Krokuvoje gegužės 8 d., čia guli palaidota“.*
* Raimonda Ragauskienė, Barbora Radvilaitė, Vilnius: Vaga, 1999, p. 188.
