Mano gyvenimas yra labai sunkus ir painus. Prieš aštuonis mėnesius su trimis savo mažamečiais vaikais išsivadavau iš dešimtmetį trukusių smurtinių santykių. Vyras psichologiškai ir finansiškai smurtavo prieš mane, o vėliau ir prieš mano sūnų, iš kitos santuokos. Tad šių metų pradžioje nusprendžiau kartą ir visiems laikams padėti tašką ir pradėti naują gyvenimą.
Iš didmiesčio išsikėliau į provinciją, pasiėmusi su savim tik brangiausią savo turtą – vaikus. Paskui mane atlėkė policija, vaikų teisės, nes gavo parnešimą iš mano vyro, kad pabėgo žmona ir pagrobė jo du vaikus. Persekiojimai, grasinimai ir manipuliacijos vaikais nesiliauja iki šiol. Nei vienos dienos negyvenu ramiai, nes tam žmogui patinka kankinti mane. Tačiau, sukaupusi visas jėgas kiek tik turiu, pasitelkusi visą stiprybę, optimizmą ir tikėjimą Dievu kažkaip ištveriu.
Draugų naujame mieste neturiu – jaučiuosi pakankamai vieniša, nes ir artimųjų visai nebeturiu. Aišku, nuolat būnu vaikų apsupta, tad nėra kada per daug liūdėti, tačiau turiu ir savo gyvenimą...
Taigi, vieną šaltą lapkričio dieną visai atsitiktinai, kai vaikai sumigo, sėdėdama prie kompiuterio įėjau į pažinčių pagyvenusiems portalą. Peržvelgusi skelbimus jau norėjau išjungti, tačiau dar ant vieno skelbimo atsistojus ir perskaičius, mane kažkuo patraukė parašytas tekstas, būtent tuo kad „meilužės neieško“ ir žinute be gramatinių klaidų. Jam į el. paštą teparašiau vienintelį žodį „labas“.
Prisijungiau tik po kelių dienų, o jis man jau buvo atrašęs. Toliau vyko susipažinimo raštu procesas: laiškai, klausimai, atsakymai, nuotraukos ir t.t. Pajutom simpatiją vienas kitam. Jis mane guodė, tikino kad supranta mano išgyvenimus, nes pats yra patyręs ne ką mažiau skausmo, nusivylimo. Jis mane drąsino, skatino kelti savivertę... Šypsojomės vienas kitam... Jautėsi šiluma ir paprastumas... Atrodė, kad ir jam reikia žmogaus šalia, kuris tiesiog būtų šalia, pasitikėtų ir tikėtų, vertintų už tai, kad esam drauge, kad pagaliau radom vienas kitą...
Keletui dienų buvau pamiršusi problemas ir tiesiog pasinėriau į naują bendravimą. Apsikeitėm telefonų numeriais, skambinomės, rašėmės SMS žinutėmis.
Tikrąja to žodžio prasme ATSIGAVAU. Pradėjau laukti jo žinučių, patikėjau, kad esu dar nemirusi moteris... Pavadinau jį šviesuliuku mano juodame gyvenime, nes tikrai jis įnešė į tą mano sunkų periodą šviesos, tikėjimo, pasitikėjimo, šilumos.
Niekada netikėjau, kad internete galima susirasti savo žmogų.... Aišku, aš jo ir neradau – mes, pabendravę nepilnas dvi savaites, išsiskyrėm... Bet jis buvo ypatingas žmogus mano gyvenime tuo, kad įžiebė viltį, jog čia dar ne kelio pabaiga.
Elanija
