- Ką tik nuaidėjo dar vienas, jau tradiciniu tapęs Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ rudens lygiadienio koncertas. Kiek jūsų muzikoje atsispindinti baltiškoji pasaulėjauta yra persmelkusi jūsų šeimos kasdienį gyvenimą?
- Išties vienokiu ar kitokiu pavidalu tie baltiški dalykai mūsų šeimoje gyvuoja – miškas, ąžuolas, piliakalniai, namuose kabantys sodai, senosios dainos, kas vakarą vaikams skaitomos pasakos... Taip pat ir šventės, dabar vadinamos kitais vardais, bet atėjusios iš gerokai senesnių laikų.
- Kaip pasitinkate rudenį, kuo jums šis metas ypatingas? Juk daugeliui kūrėjų tai – įkvėpimo šaltinis.
- Šiemet ruduo ypač gražus ir kupinas įvairių įvykių. Išties, patenku į tų kūrėjų ratą, kuriuos veikia šis metų laikas, suteikia kūrybinės atspirties. Ruduo mane yra įkvėpęs sukurti dainų. Apskritai kūrybines mintis budina įvairūs šaltiniai – mūsų istorija, tautosaka, mitologija. Idėjas taip pat gimdo viduje verdantys procesai, aplinkinių žmonių stebėjimas, jų atradimai...
Štai Karmazinų pilkapyne atliksime muzikinę mitologinę dramą „Dūšelės“. Tai labai rudeniškas, Vėlinių nuotaikos kūrinys apie seserį, išėjusią Anapus ieškoti nuo gyvatės įkandimo mirusio brolio. Rokas sudėliojo šį kūrinį remdamasis senaisiais lietuvių mirusiojo išlydėjimo tekstais bei tautosaka, senąja anapusinio pasaulio samprata.
- O kokiais kūrybiniais ieškojimais alsuoja gimstantis naujas albumas „Vilko vartai“?
- Šiame albume kalbame apie žmogų, žengiantį per vidinius slenksčius vidinės brandos link. Dainos ir muzika kalba apie virpesius, atsirandančius tarp dviejų žmonių – tai lyg pasakojantys vyro ir moters duetai. Rinkinyje sugulė ir dainos apie žmogų, kuris žvelgia toliau bei mąsto plačiau, galvoja, kaip šiandienos pasaulyje kurti ateitį.
- Su vyru Roku esate menininkų, pristatytų Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti, sąraše. Kiek jums svarbus toks įvertinimas?
- Apie tokio įvertinimo svarbą su Roku kol kas nediskutavome, juo labiau kad dar esame tik pristatyti šiai premijai. Tačiau iš principo tokie įvertinimai mums atrodo svarbūs tiek, kiek jie padeda toliau eiti ir įgyvendinti sumanymus. Galbūt ant kaklo nešant vieną ar kitą „medalį“ ir ieškant valstybės paramos savo veiklai kokia užkarda ir lengviau atsivertų, o gal ir ne.
- Galbūt gausiai į jūsų koncertus susiburiantys gerbėjai jums yra svarbesnis (į)vertinimo kriterijus?
- Mūsų klausytojai, žinoma, yra be galo svarbūs – juk jiems, o ne sienoms bei diplomams kuriame ir grojame (šypsosi).
- O kokį matote savo klausytoją? Visgi jį sunkiai galima būtų pavadinti masiniu.
- Išties, mūsų koncertuose atsitiktinių žmonių pasitaiko nedaug. Dažniausiai juose matau visomis prasmėmis gražius žmones. Labai džiugu, kad ateina kelios šeimų kartos – seneliai, tėvai, vaikai. Tai – muzikai ir poezijai jautrūs žmonės.
O šiaip, atrodo, šiuo atveju veikia ir „iš lūpų į lūpas“ principas – bendraminčiai pasidalina įspūdžiais, pasiūlo paklausyti, taip nauji klausytojai atranda mus, o mes – juos.
- Auginate tris sūnus. Kaip motinystė atsiliepia kūrybiniam polėkiui?
- Aš su kiekvieno vaiko gimimu pajausdavau vis didesnę vidinę laisvę. Iš šalies tada atrodo, kad kaip tik esi labai suvaržytas. Taip iš tiesų kurį laiką ir būna. Tačiau tas laikas praeina, o vidinis žingsnis pirmyn lieka.
- Ar užtenka laiko poilsiui?
- Kasdienis poilsis ir miegas man yra būtinybė. Tai – vienas geros sveikatos pagrindų. Taigi visuomet stengiuosi rasti galimybių nueiti anksčiau miegoti, geriau jau anksčiau keltis, nei kad naktinėti.
- Kokių maisto produktų ir gėrybių daugiausia jūsų virtuvėje?
- Tam tikrų sveikos mitybos principų laikomės – būtinai pusryčiaujame, beveik nevartojame jokių pusfabrikačių, daug gaminame ir valgome namuose. Cukrų keičiame medumi, spaudžiame šviežias sultis. Žiūrime, kad produktai būtų kokybiški. Ir paprastumas mums patinka, nes tai neretai būna sveikiausia – grikiai, avižinė košė su vaisiais, burokėliai. Vaikams užsigerti geriausia – lietuviškos obuolių sultys ir vanduo.
- Žavite spinduliuodama subtilų moteriškumą. Kaip manote, kur slypi moters grožio paslaptis?
- Matyt, kiekviena moteris individualiai jaučia tai, tačiau racionaliai analizuoti vargu ar sugeba... Gal tai – giluminė kūrybinė, gyvybinė energija, gal gebėjimas sutvarkyti visas chaotiškas gyvenimo dalelytes, atrasti vidinę harmoniją, pusiausvyrą? Išties šitai labai sunku įvardyti. Juk tas vidinis moters švytėjimas, darantis ją gražią, ir yra paslaptis (šypsosi).
