O man atrodė, kad nieko tokio aš juk ir nedarau. Kaip dauguma moterų džiaugiuosi motinyste ir dalinuosi to džiaugsmo nuotraukomis socialiniame tinkle. Bent tris kartus mano nuotraukos buvo anonimiškai raportuotos „Face book“ administracijai kaip „nepadorios“. Visus tuos kartus „Face book“ administracija atliko tyrimą ir nusprendę, kad mano nuotraukos yra padorios, toliau leido man jas publikuoti.
Ilgai nesupratau motinų, sakančių, kad tiesiog nedrįsta vaiko žindyti viešumoje. Labai nustebau ir perskaičiusi vienos Lietuvoje žinomos moters interviu, kuriame ji teigė, kad žindymas, tai toks „naminis užsiėmimas“. Ši moteris viešai džiaugėsi pagaliau perėjusi prie kūdikio maitinimo mišinukais, ir jau galinti kada panorėjusi išeiti iš namų. Niekaip nesuvokiau, kodėl iš namų ji negalėjo išeiti su vaiku?
Esu visomis keturiomis už moters teisę rinktis kaip maitinti savo vaiką, ir nebūti smerkiamai už tuos pasirinkimus. Karjera, noras su kūdikio tėvu dalytis darbus po lygiai, kelionės, darbai – viskas suprantama. Tik liūdna ir keista, kad XXI amžiuje dar būna atvejų, kuomet pagrindinis sprendimo kūdikį maitinti dirbtiniu maistu motyvas yra baimė žindyti viešai.
Sugėdino kavinėje
Vilniaus centras, ankstyvas 2015 m. ruduo, pietūs su seniai nematytais bičiuliais vegetariškoje kavinėje. Aplinkui prie stalų sėdi jaunatviški žmonės, restorano personalas itin draugiškas, aplinka jauki ir neįpareigojanti, mano draugai – labai išsilavinę, jauni ir mieli žmonės.
Vos mums užsisakius valgius išalksta ir mano aštuonių mėnesių dukra. Ilgai negalvojusi kilsteliu megztinį ir įgudusiu judesiu padedu mažylei apžioti spenelį. Vienas mano bičiulis atrodo pašiurpęs. Suraukęs antakius klausia: „Ką tu čia dabar darai?“ Netrukus primygtinai keletą kartų pasiūlo man nuo pietų stalo eiti į tualetą. Sako, jam labai nepatogu ir beveik šlykštu TAI matyti.
Dabar žvelgdama atgal mėginu suprasti kaip jautėsi tas vaikinas. Tikriausiai jam buvo labai nepatogu matyti mano nuogumą (net jei tas nuogumas buvo daugiau teorinis, nei badantis akis), tarkime, jausmas panašus lyg broliui netyčia išvydus apsinuoginusią seserį?
Kaip tuo metu jaučiausi aš? Iki šiol didžiuojuosi savimi, kad degančiais skruostais ir nurijusi ašaras, žiūrėdama draugui tiesiai į akis atsakiau niekur neisianti. Pietavome visi drauge, ir nors labai greitai pakeitėme pokalbio temą, prie stalo dar ilgai tvyrojo nejaukumas.
Begėdis spenelio kraštelis
Ir nuotraukų socialiniame tinkle ir tete a tete gėdinimo atveju dėl visko kalta buvo ne gili iškirptė, provokuojanti povyza, ir net ne apnuoginta krūtis, o tik mažas tamsesnis odos lopinėlis aplink begėdį spenelį, anatomijoje vadinamas areole (lot. areola mammae).
Negimdžiusių moterų oda šioje vietoje yra rusva ar tamsiai raudona, gimdžiusių – rusva. Areolės plote yra keletas rudimentinių pieno liaukų, taip vadinamų Montgomerio liaukų (lot. glandulae Montgomerii), kurios aplink spenelį sudaro nedidelius iškilimus. Taigi, nepaisant to, jog dažnai speneliai yra traktuojami kai erogeninė zona, visų pirma jie mitybos organas. Kodėl mūsuose spenelio bijomasi labiau nei smurto scenų televizijoje, man vis dar nepavyksta suprasti.
Seksualinis krūtų objektyzavimas yra kultūrinė pasekmė. Vienose kultūrose fetišas, pavyzdžiui, yra moters pėdos, kitose - pečiai, kaklas, ištempti ausų lezgeliai, dar kitose moteris privalo nuo galvos iki kojų prisidengti. Trumpiau tariant, ne kiekvienas pasaulio vyras sutrinka atsidūręs netikėtoje akistatoje su moters areole.
Mūsuose, kaip ir daugumoje vakarietiškų kultūrų, karaliauja moters krūtys. Jos naudojamos reklamoje, kaip priemonė išgarsėti ar net dainuoti (turiu mintį jau sparnuota fraze tapusią „dainuoja papais“). Aprangos norma (tačiau nebūtinai gero skonio) tapo pakeltos ir suspaustos, išverstos krūtys. Jos puikuojasi ant žurnalų viršelių spaudos kioskų vitrinose, televizijos ekranuose ir visos tautos vaikų akyse. Vienintelė sąlyga – negali matytis spenelio.
Nežinau, ar tas spenelis tikrai toks bauginantis, ar tiesiog akis bado pirmapradė krūties paskirtis? Neseniai atliktas tyrimas psichologijos srityje pateikė TMT teoriją (Terror Management Theory, ang.k. siaubo valdymo teorija), pretenduojančią į paaiškinimus, kodėl kūdikio žindymas taip retai matomas medijose ir kodėl sukelia tokius negatyvius veiksmus. Pasak teorijos šalininkų, žmonės turi giliai įsišaknijusią antipatiją dalykams, primenantiems mūsų fizinę, gyvulišką prigimtį, nes tai primena ir apie mūsų mirtingumą.
Feminisčių nesutarimai
Gali būti, kad į intelektualus pretenduojantys asmenys pareikš, jog žindyti vaikus yra nefeministiška. Iš tiesų, tarp feminisčių vis netyla debatai žindymo klausimais. Pastaruoju metu motinos pienas išgyvena tikrą renesansą. Daugybėje ligoninių su naujagimių motinomis dirba laktacijos specialistės, pediatrai primygtinai rekomenduoja motinos pieną vietoje dirbtinių mišinukų, vyksta įvairios akcijos, kaip pavyzdžiui dar 2012 m. prasidėjusi iniciatyva „Latch on NYC“ Niujorke, kuomet mišinukai ligoninėse kūdikiams duodami tik kraštutiniais atvejais, ir visos gimdyvės buvo kone priverstos žindyti.
Natūralu, kad tokiose situacijose, kai žindymas tampa kone prievartiniu, kyla grėsmė žmogaus teisėms ir laisvėms. Dar gi, feministiniuose sluoksniuose pagrįstai kyla nerimastavimų dėl žindymo iniciatyvų, kurios šį veiksmą apibūdina kaip esminę moters priedermę. Kaip žinia į visas „moteriškas“ priedermes verta žiūrėti atsargiai – kitaip iki šiol nebūtume išėjusios iš virtuvės.
Iš esmės žindymo klausimu feminizmas pasisako už pasirinkimo laisvę. Žindymo atsisakančios moterys dažnai renkasi karjerą, arba tiesiog nori leisti vaiko maitinime dalyvauti ir savo antrajai pusei. Žindymą propaguojančios feministės kovoja už geresnes darbo sąlygas žindyvėms. Debatai šiais klausimais dažnai vystosi akademiniame lygmenyje ir pasauliniu mastu, kasmet vykstančioje tarptautinėje „Žindymas ir feminizmas“ konferencijoje, įvairiuose moksliniuose straipsniuose ir leidiniuose. Tačiau nė vienas feministu save laikantis žmogus nepasisakys prieš žindymą viešumoje.
Kam tas viešumas?
Motinos pieno nauda kūdikio imuninei sistemai ir net intelektui jau tvirtai įrodyta moksliškai. Tačiau dažnas, greičiausiai vaikų neturintis pilietis niekaip nesupranta: kodėl būtinai reikia maitinti viešumoje? Kodėl moteris negali planuoti savo laiko, pavyzdžiui, pamaitinti savo vaiko prieš išeidama iš namų, o kitą kartą – jau grįžusi namo?
Žindymo viešumoje priežastys yra dvi: fiziologinė ir politinė. Pradėsiu nuo pirmosios – tai moters pieno sudėtis. Žmogaus pienas yra daug liesesnis už, pavyzdžiui, karvės pieną, - jame yra mažesnė riebalų ir baltymų koncentracija. Tad pati cheminė žmogaus pieno struktūra mums sufleruoja, kad kūdikiai turi būti žindomi dažnai ir po truputį. Būtent todėl daugelyje kultūrų moterys vaikus deda į nešiokles, kuriose būdami mažyliai gali žysti kada panorėję. Ar laiku nepavalgęs vaikas numirs? Nenumirs, bet taps irzlus ir greičiausiai ims garsiai verkti.
Ką daryti su verkiančiu kūdikiu kavinėje sėdinčiai motinai? Ignoruoti kūdikio verksmą? Na, įsivaizduokime kad motina drovi (nežindo kūdikio viešai) ir beširdė. Kas geriau kitiems kavinėms lankytojams? Klykiantis alkanas kūdikis ar sau tyliai žindanti motina?
Dabar jau gali pasigirsti irzlaus piliečio klausimas „kuriems galams žindančiai motinai reikia bastytis po kavines?“ Ir čia mes šokame tiesiai prie antrojo, politinio žindymo viešumoje aspekto. Tai yra moters teisė į darbą ir asmeninį gyvenimą. Nuomonė, kad moterims nevalia žindyti viešumoje reiškia, kad šiaip jau žindyti norinti moteris bus privesta rinktis tarp savo kūdikio gerovės ir asmeninių bei profesinių interesų. Kitaip tariant, nori žindyti – sėdėk namie.
Buteliukas arba tualetas?
„Kodėl žindyvė nuo stalo restorane nepasišalina, pavyzdžiui, į moterų tualetą?“ Patys jūs ir valgykite tualetuose! Mane, praėjus vos keletui valandų po dukters gimimo, ligoninėje Havajuose aplankė žindyvių paramos grupės atstovė ir įteikė laminuotą kortelę. Vienoje jos pusėje buvo aprašyta motinos pieno nauda, kitoje – ką atsakyti tuo atveju, jei kas nors priekaištautų dėl žindymo viešumoje.
Žinoma, visada yra buteliuko alternatyva, t.y. galimybė namuose iš krūties nusitraukti pieno ir viešoje vietoje kūdikiui jį sugirdyti iš buteliuko. Tačiau tai yra labai nepatogu (reikia sterilizuoti buteliuką, rūpintis tinkama pieno temperatūra), nerealistiška (dažnas žinduklis tiesiog atsisako žįsti iš buteliuko) ir neteisinga moters atžvilgiu, kaip ir visi prašymai prisidengti ar eiti į kitą patalpą. Nes bet koks žindymo dangstymas išsyk implikuoja, kad pats žindymo aktas yra kažkas neva nepadoraus ar gėdingo. Na kiek gi galima bijoti to spenelio kraštelio?
O kaip manote Jūs, mieli DELFI skaitytojai? Pasidalinkite savo nuomone komentaruose. Dėkojame!
