DELFI tęsia interviu su politikų žmonomis ciklą. Šį kartą atviram pokalbiui kviečiame vieno skandalingiausių politikų V. Uspaskicho žmoną Jolantą.
– Atrodote labai stipri moteris. Kas Jums suteikia vidinės stiprybės? Ar visada buvote tokia optimistiška?
– Kiekvienas žmogus pats renkasi, kaip jam jaustis. Galima būti stipriu, galima būti silpnu – kiekvienas pasirinkimas turi savų pliusų ir minusų. Stipraus žmogaus „minusas“ tas, kad atsakomybės už savo gyvenimą negali permesti absoliučiai niekam – nei artimiesiems, nei kaimynams, nei valdžiai, nei „Sodrai“, nei orui, nei Rusijos krizei. Pliusas yra tas, kad atsiveria absoliuti veikimo laisvė ir vidinės stiprybės pojūtis. Tai – nenusakomai geras jausmas. Čia nėra nei optimizmo, nei pesimizmo. Yra tik vidinė ramybė ir tikėjimas, kad viskas, ką darau, yra teisinga.
– Papasakokite, prašau, apie Jūsų tėvus, vaikystę? Ar buvote aktyvus vaikas? Kokie ryškiausi prisiminimai?
– Mano tėvai – to meto vadinami inteligentai – puikūs, nuoširdūs žmonės. Vaikystėje buvau gera mergaitė, kuri pavyzdingai ir stropiai mokėsi, lankė visus įmanomus būrelius ir vykdė visus vyreniųjų nurodymus. Manimi džiaugėsi visi: ir tėvai, ir tetos, ir kaimynai, ir mokytojai. Tiesa, atėjus paauglystei, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tačiau nuslūgus hormonų audroms, vėl atvirtau į gerą mergaitę. Tie ciklai kartas nuo karto kartojosi, kol galų gale likimas, vis padaužydamas man šonus, privedė prie to suvokimo, kad nereikia būti nei gerai, nei blogai. Nereikia niekam nei patikti, nei nepatikti. Reikia tiesiog būti savimi.
Nei apie žmogaus, kaip asmenybės, poreikus, nei apie gyvenimo tikslus tada niekas nekalbėjo. Na, nebent apie tikslą pastatyti komunizmą.
Jau praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai, kai baigiau mokyklą, bet toks įspūdis, kad švietimo sistemoje niekas nepasikeitė. Šio laikmečio vaikams, panašu, pagrindines pamokas taip pat dalins ne mokykla, bet gyvenimas. Ką gi, belieka palinkėti sėkmės. Teks apsišarvuoti valia ir viskas įmanoma.
– Kokia Jūsų pažinties su vyru Viktoru Uspaskichu istorija? Kuo jis Jus patraukė?
– Viktorą pirmą kartą pamačiau dujotiekio statybos trasoje, kurioje pati atsidūriau baigusi dabartinį Kauno technikos universitetą (KTU) ir gavusi ten paskyrimą. Tokie vyrai nelieka nepastebėti moterų, nesvarbu, kad ir vaikščiotų vilkėdami spec. darbo rūbais, kaip tada Viktoras.
Kai jis man pasipiršo, iš karto sutikau tekėti, nes žinojau, kad su juo daug ką gyvenime galėsiu nuveikti prasmingo. Buvo daugiau nei aišku, kad turėdamas tokį protą ir gebėjimus, jis bus ir turtingas, ir žymus, o man tereikia tik šiek tiek jį paskatinti ir jam padėti. Arba bent jau netrukdyti.
– Esate susituokę jau 25 metus, kaip pavyko išsaugoti santuoką?
– Esame kartu ne todėl, kad išsaugotume santuoką, o todėl, kad tiesiog dar turime ką veikti mudviejų santykiuose.
– Aš susiejau savo gyvenimą su ryškiu žmogumi – lyderiu, todėl tokios galimybės, kaip nebūti dėmesio centre, tiesiog nėra. Ir net neverta pradėti dėl to kankintis. Jei jau tas dėmesys pradės labai varginti ir nuo buvimo Uspaskicho žmona taps nepakeliamai sunku, visada yra galimybė išeiti gyventi į mišką ir ten ištekėti už kokio nors medyje gyvenančio tarzano.
– Ar pati neplanuojate pasukti į politiką?
– Neplanuoju, bet daug ką gyvenime esu padariusi ne pagal planą.
Lietuvos verslo pasaulyje yra bent jau keletas lyderių tikrai stipresnių už mane. Būtų džiugu, jeigu jie pasiryžtų vadovauti ne tik verslui, bet ir valstybei.
Žiūrint iš šalies, matosi, kad Lietuvos politika šiuo metu paskendusi populizmo ir demagogijos migloje, per kurią nematyti nei vieningos šalies vystymo strategijos, nei ilgalaikių tikslų. Kiekvienas politikas rūpinasi tik savo reitingas, liaudiškai tariant „kedena savo plunksnas“. Tikiuosi, kad ateityje atsiras lyderiai, kurie sugebės visą politinę sistemą pakelti į auštesnį sąmoningumo ir atsakomybės lygmenį. O dabar galima pasidžiaugti bent tuo, kad gyvename taikoje ir be jokių karinių konfliktų šalies viduje. Tai – didžiulė vertybė.
– Ar turite kokių nors šeimos taisyklių, tradicijų?
– Šeimos tradicijos yra susijusios su šeimos šventėmis ar įvykiais, bet tai yra labai asmeniška, galbūt net kartais sakralu, todėl „selfių“ iš to niekada nedariau.
Tradicijų turime, tačiau taisyklių – ne. Tai turbūt ir yra mūsų šeimos silpnoji pusė.
– Ką turite galvoje? Kodėl tai yra silpnoji pusė?
– Taisyklių nebuvimas ne visada yra blogai. Tokiose šeimose, kurios visą gyvenimo adrenaliną ir skonį gauna iš santykių aiškinimosi ar net svaidymosi lėkštėmis, taisyklės nereikalingos. Jos tik trukdytų šiai „prasmingai“ veiklai.
Tačiau tokiose šeimose, kaip mūsų, kurių pagrindinė raiška ir veikla yra visuomenėje, versle ir politikoje, taisyklės tarnauja, kaip įrankis santykių aiškumui. Kai taisyklėse numatytos šeimos vertybės, tikslai, asmeninės laisvės ir pagarbos vienas kitam sąvokos, nebereikia gaišti laiko svarstymams, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Taip pat diskusijoms, kas yra moralu, kas – ne, kas yra toleruotina, kas – ne.
– Turite dvi dukras. Ką jos šiuo metu veikia?
– Vyresnioji Laura baigė Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) kūrybinių industrijų specialybę, šiuo metu dirba ir dėliojasi savo gyvenimo tikslus. Jaunesnioji – moksleivė.
– Kaip dažniausiai leidžiate laisvalaikį?
– Neskirstau savo gyvenimo į laisvalaikį ir darbadienius. Man svarbu taip suorganizuoti savo gyvenimą, kad turėčiau viską arba beveik viską, ko man reikia.
Sportuoju ir einu į turgų pirkti braškių ne todėl, kad praleisčiau laisvalaikį, bet todėl, kad man reikalinga gera sveikata, kaip gyvenimo kokybės atributas. Susitikinėju su išmintingais žmonėmis ne todėl, kad turėčiau progą pamalti liežuviu, bet tam, kad pasisemčiau iš jų išminties ir patirties. Dirbu su verslo projektais ne tam, kad atsėdėčiau darbo valandas, bet tam, kad man reikia pinigų. Galų gale ir gyvenu ne tam, kad tik šildyčiau žemės atmosferą, bet tam, kad nuo mano gyvenimo ir veiklos turėtų naudos ir šeima ir visuomenė.
– Kokie Jūsų pomėgiai? Ar mėgstate gaminti?
– Manau, kad mano laikas, praleistas prie keptuvės neduos žmonėms tiek naudos, kiek laikas, praleistas dirbant su verslo ar socialiniais projektais. Tiesa, savo moteriškos prigimties nepamirštu ir vyrui grįžus į namus pavaišinu jį savo ruoštu ir jo mėgiamu patiekalu. Kokiu – nesakysiu, tegu tai bus mano nenukopijuojama kompetencija.
– Į darbą aš ir mano komanda ateiname dirbti, o ne draugauti. Jei draugaujame, tai tik po 17 val. Aukščiausio lygio vadovams esu katastrofiškai reikli. Manau, kad tie žmonės, kurie yra tiesiogiai atsakingi už mūsų įmonių augimą, jame dirbančių tūskstančių žmonių finansinį stabilumą ir net dalį šalies ekonomikos neturi jokių tesių atėję į darbą krapštyti nosį ar virkauti apie tai, kad jiems nesiseka. Jeigu kažkam esu nereikli, vadinasi, nematau perspektyvų su tuo žmogumi dirbti toliau. Mūsų įmonėse nėra tokių etatų, kaip „lengvo gyvenimo mėgėjas“ ar „sunkių užduočių kankinys“. Tačiau po šiuo reiklumu slepiasi patys geriausi motyvai: noriu, kad šalia manęs dirbantys žmonės nuolat augtų ir tobulėtų.
Kas liečia paprastus darbuotojus, triūsiančius mūsų įmonių cechuose – čia santykis visai kitoks. Jiems jaučiu tik didelį dėkingumą, kad jie dirba pas mus. Ir darau viską, kad dirbtų toliau ir neieškotų kito darbdavio.
– Ar sunku būti moterimi vadove? Ar teko susidurti su kritišku požiūriu?
– Jeigu jau pasiryžau būti vadove, tai reikia eiti ir vadovauti, o ne kapstytis išgyvenimuose apie tai sunku ar nesunku būti vadove. Požiūrių yra įvairių, bet mano sprendimus versle lemia išskirtinai tik finansinai skaičiavimai, o ne svetimi požiūriai.
– Esate viena turtingiausių Lietuvos moterų. Ką Jums reiškia pinigai? Kam daugiausia jų išleidžiate? Ar turtas yra našta, ar daugiau malonumas ir laisvė?
– Pinigai yra tik įrankis savirealizacijai ir gyvenimo tikslams pasiekti. Jei patys pinigai yra tikslas, tai po šiuo tikslu slepiasi tik tuštuma ir daugiau nieko.
Jei turtas yra našta, tai kas trukdo tą naštą nusimesti? Tiesa, C. Castaneda aprašė tuos aukščiausius žmogaus sąmonės lygmenis, kai ateina poreikis atsisakyti ir turto, ir galios, tačiau daugumai iš mūsų šis etapas dar toli. Nors tokių žmonių gyvenime teko sutikti. Vienas iš jų buvo a. a. Tėvas Stanislovas.
Dažnai girdžiu pamąstymus, kad pinigai žmogui suteikia laisvę, tačiau prisiminus Rusijos oligarchą M. Chodorkovskį galima būtų paklausti, kokią „laisvę“ jam suteikė pinigai.
Jeigu žmogus galvoja, kad pinigai skirti tik malonumams pirkti, tai tokiam piliečiui palinkėčiau jų niekada neturėti, nes be problemų daugiau nieko gyvenime jis ir nesukurs.
Pinigai – tarsi atominė energija. Teisingai juos valdant, jie kuria žmogui gerovę, o nemokant su jais elgtis jie gali sugriauti žmogaus gyvenimą taip, kaip kažkada atominė bomba sugriovė Nagasakį.
– Galbūt taip yra todėl, kad tiesiog gyvenu gražų gyvenimą. Esu fiziškai aktyvi, nerūkau, beveik nevartoju alkoholio, nemėtau į skrandį visko, kas papuola. Be to, neterorizuoju savo kūno ir psichikos nereikalingomis emocijomis, myliu savo kasdieninę veiklą ir neturiu jokių pretenzijų nei sau, nei aplinkiniam pasauliui. Manau, kad tokį gyvenimo būdą išpažįstantys žmonės visada atrodo šiek tiek jaunesni ir gražesni, o svarbiausia – yra sveikesni.
– Kas Jums svarbiausia gyvenime?
– Pirmoje gyvenimo pusėje buvo svarbiausia sukurti gerovę sau ir savo šeimai. Dabar labai svarbu palikti savo žinias ir patirtį ateinančioms kartoms. Turiu svajonę sukurti tokią mokyklą, kurioje vaikas būtų ugdomas ne kaip būsimos darbo rinkos „užpildas“ ar trūkstamas specialistas, bet tiesiog kaip Žmogus, sugebantis atrasti tikruosius savo poreikius, susiformuoti ilgalaikius gyvenimo tikslus, nusistatyti pagrindines savirealizacijos kryptis ir prisiimti atsakomybę tiek už savo gyvenimą, tiek už viską, kas vyksta aplink jį.
Manau, kad tiek versle, tiek politikoje mums dabar labiausiai trūksta ne specialistų. Trūksta stiprių asmenybių, t.y. tikrojo elito.
