Sakysite, kas gi čia ypatingo? Gal ir nieko, išskyrus tai, jog praėjusių metų rugpjūčio 4-oji šiai merginai tapo paskutine diena, kuomet ji per gyvenimą ėjo savomis kojomis.
Apie šią šilumą spinduliuojančią merginą neseniai galėjote išgirsti ne dėl dabartinės sveikatos būklės, o dėl puikaus humoro jausmo – ji sostinės klube „Tamsta“ pasirodė stand up comedy „Open-mike“ renginyje ir pokštais užkariavo daugybės žiūrovų simpatijas. Jūsų dėmesiui – optimizmo atseikėjantis pokalbis su A. Krušinskaite.
– Neseniai pirmąjį kartą pasirodei su savo humoro programa. Nebuvo baisu pasiryžti?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nebuvo baisu. Na, bet per gyvenimą esu daug baisesnių dalykų dariusi. Man svarbiausia šeimos, artimųjų, draugų palaikymas. Kadangi jie visada su manim ir už mane, jaučiuosi saugiai. Smagu, kad palaikymo sulaukiau ir iš publikos, nepažįstamų žmonių.
Į „Open-mike“ užregistravo pusseserė. Neslėpsiu, nemėgstu atsakyti žmonėms, ypač, kai siūloma kas nors naujo. Aišku, šįkart buvo šiek tiek sunkiau dėl pasikeitusio bendro mano vaizdo ir kokybės (juokiasi). Visgi kažkur giliai labai norėjau išbandyti save – kaip kitaip sužinosi, ką iš tikrųjų gali?
– Kai šio pasirodymo vaizdo įrašas pasklido internete, apie tave sužinojo nemaža dalis Lietuvos. Kokių atsiliepimų sulaukei?
– Nuoširdžiai pasakysiu: nesitikėjau, kad kas nors pamatys mano pasirodymą už „Tamstos“ sienų, ir net neįsivaizdavau, kad sulauksiu tiek dėmesio. Pasitvirtino tai, ką visada žinojau: iš esmės žmonės yra labai geri ir malonūs. Sulaukiau daug laiškų, palaikymo. Ir tada visai kitaip jautiesi...
Nebaisu gatvėje apsiversti, iškristi iš vežimo – žinai, kad, jei ir nepadės įlipti, kas nors tikrai bent akį pamerks (juokiasi). O apie piktus žmones stengiuosi negalvoti. Labai norėčiau būti nieko neįžeidusi, bet tikrai yra mano juokų nesupratusių žmonių.
– Daugelis tavo vietoje turbūt tikrai galvotų ne apie pokštus... Visada buvai optimistė?
– Be pokštų būtų liūdna, o aš nemėgstu liūdėti. Apskritai, iš kur žmones ištraukė, kad ašaros padeda. Esu girdėjusi, kad šlapimas turi gydomųjų savybių, bet ašaros... Pavyzdžiui, man verkti išvis netinka – mano labai plona paakių oda (juokiasi). Anksčiau su didelėmis bėdomis nebuvo tekę susidurti, tad buvo lengva būti optimiste. Dabar pasiieškau, kuo pasidžiaugti, ir džiaugiuosi – jei ne savimi, tai kitais.
– Kaip patyrei lemtingąją traumą? Kiek laiko prireikė, kad atsigautum?
– Kaip jau minėjau, mėgstu save išbandyti, o blogiausia – niekada neturėjau baimės jausmo. Kaip ir daugelis, niekada nemaniau, kad kas bloga man gali nutikti, perdėtai pasitikėjau savimi. Tąkart 3-4 metrų aukštyje ant, nors ir plataus, bet turėklo, laikiau kūną ant rankų horizontalioje padėtyje, dariau atsilenkimus. Galiausiai neišsilaikiau ir kritau.
Atsimenu, kad pirmiausia labai norėjau visų atsiprašyti – tokie atsitikimai paveikia labai daug žmonių. Neturėjau teisės taip rizikuoti. Po operacijos skubėjau atsigauti, nes norėjau visiems parodyti, kad man viskas gerai. Tik perkelta iš reanimacijos, sulaukiau artimųjų, draugų, taigi, neturėjau kada sirgti (šypsosi).
Sunkiausias buvo pirmas mėnuo, kai galėjau tik gulėti, o po to jau dienos tik gerėjo – gerėja jos ir dabar.
– Kaip gyvenimas pasikeitė po traumos?
– Po traumos viskas kitaip, reikia daugiau galvoti, planuoti, rūpintis... Anksčiau vienu metu praktiškai būdavau keliose vietose, dabar viskas daug lėčiau. Užtat pasidariau ramesnė, tapo lengviau susikaupti ir išlaikyti dėmesį. O ir pailsėti dabar daug daugiau laiko.
– Jei neklystu, prieš šį nelaimingą atsitikimą aktyviai sportavai...
– Sportas man visada buvo labai svarbus. Didžiąją laiko dalį skirdavau krepšiniui, beveik kasdien lankydavausi treniruoklių salėje, bėgiodavau, žaisdavau futbolą, tinklinį, važinėjau dviračiu, riedučiais... Taip pat mėgau vairuoti, turėjau manevringa, sportinio tipo automobilį su mechanine pavarų dėže – dažnai tiesiog važinėdavau, ieškodavau įdomesnių ruožų. Vasaros sezonu važinėjau motociklu, planavau mokytis motociklų akrobatikos.
– O kaip dabar leidi laiką?
– Dabar vėl daug laiko skiriu sportui: su kolega vežimu važinėjame dviračių taku, kartais stumiamės šiaurietiško ėjimo lazdomis arba važiuojame ilgesnius atstumus specialiais varytuvais. Taip pat dalyvauju profesinės reabilitacijos užsiėmimuose – mokausi batsiuvystės ir odos apdirbimo amato. Trumpai tariant, mano diena atrodo neblogai, o, jeigu pakankamai išsimiegu, net puikiai.
– Kas buvo sunkiausia, kai teko atsisėsti į vežimėlį?
– Sunkiausia suprasti, kad praradai tai, ko nuo pat pirmų dienų mokeisi, po to tobulinai, stiprinai. Man buvo svarbu judėti laisvai, sugebėti įlipti į bet kurį pasirinktą medį miške... Labai sunku negalėti su krikšto dukra šokinėti ant lovos.Vaikams sunku paaiškinti, jie nusivilia, kai atsisakai su jais bandyti įlįsti į skalbyklę ar panašiai. Visgi, kuo toliau, tuo geriau prisitaikau, atrandu, kuo pakeisti užsiėmimus, kurie šiandien neįmanomi. Vežimėlis gali tapti savotiška atrakcija, jei jis nestovi visą dieną prie lovos.
– Tiki, jog vieną dieną vėl vaikščiosi?
– Gydytojai nieko gero man nežada, bet, pasakysiu atvirai, dar nebuvo tokio vakaro, kad mintyse nebėgiočiau. Atsistoti ant kojų vis dar stipriausias mano noras – reiškia, ne viskas dar prarasta.
