- Pristatote save kaip visuomenės aktyvistą, besirūpinantį viskuo, kas aplinkui.
- Norint gauti, reikia ir duoti. Kai daliniesi, viskas sugrįžta dešimteriopai. Esu visuomeniškas veikėjas. Sportuoju, vaikų namais rūpinuosi, tėvams padedu, su Bažnyčia „nekariauju“. Niekam nesakau ne. Žinoma, viskam yra ribos, tačiau daugeliui dalykų esu labai atviras.
- Kaipgi nutiko, kad su pagyrimu mokslus baigęs interjero dizaineris tapo vestuvių karaliumi?
- Jau šeštoje klasėje man buvo aišku, kad būsiu renginių vedėjas ir organizatorius arba aktorius. Visi žinojo, kad jei yra šauniausio moksleivio konkursas, Žiogas dalyvaus ir jį laimės. Konkurencijos tikrai nebuvo. Neturiu gėdos, panikos jausmo. Tad ir baigęs mokyklą žinojau, kuo noriu būti. Tik tiek, kad kai stojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, dėstytojams pasirodė, kad jau turiu susiformavęs nuomonę, kas yra režisūra ir jie pasakė, kad man čia ne vieta. Tuomet stojau į dizainą. Tiesą pasakius, ten nelabai mokiausi, daugiau važinėjau po renginius ir buvau įstaigos reprezentacinis veidas.
- Užsiminėte apie labdaringą veiklą – rūpinimąsi vaikų namais.
- Priklausau katalikiško jaunimo organizacijai „Ateitininkai“. Tad yra tam tikrų principų, kurie man įskiepyti: katalikiškumas, šeimyniškumas, tautiškumas, visuomeniškumas ir inteligentiškumas. Tiesiog pakliuvau į tokį ratą. Jau dešimtmetį vis grįžtu į gimtuosius Viekšnius (Mažeikių rajonas – aut. past.) Kalėdų naktį kaip Kalėdų senis ir bažnyčioje išdalinu iki pusės tūkstančio dovanėlių. O prieš kokius aštuonerius metus „Super mamų klubas“ mane pakvietė į „Ryto“ vaikų namus. Dabar ten tarsi antra mano šeima.
- Tiek visko veikiate, o šeima jūsų dėmesio nestokoja?
- Mano žmona (Rovena Žiogienė – aut. past.) – profesionali smuikininkė. Jai reikia labai daug asmeninio laiko. Dukra (Riana, 6 metų – aut. past.) – labai savarankiška. Tačiau nuo pirmadienio iki penktadienio „telpu“ į darbo valandas. Tad nuo penktos valandos esu tik šeimos. Žinoma, „iškrenta“ penktadieniai ir šeštadieniai, kai vedu ir organizuoju renginius. Tačiau šeimai visuomet lieka sekmadienis. Taip pat ir vasaris, kovas, balandis, kai turiu mažiau veiklos, renginių. Tuomet su šeima keliaujame.
- Paminėjote keliones, teko girdėti, kad neseniai lankėtės Amerikoje. Kokie įspūdžiai?
- Neišsiskyrėme ir laikėmės tenykštės „hamburgerių dietos“. Iš tikrųjų ir tokį maistą gali valgyti, tačiau ne taip sočiai su bulvytėmis, padažais ir penkiais litrais kokakolos, kaip tą daro amerikiečiai. Susidarė įspūdis, kad amerikiečiai neturi maisto valgymo tradicijų. Tas masinis greito maisto užkandinių kultas – tikrai baisu. Galbūt nebūtume atkreipę dėmesio į tenykštę mitybą, tačiau kai Bahamuose plaukėme kruiziniu laivu su daugiau nei pusketvirto tūkstančio žmonių, nori nenori pastebi.
Laukia didžiulė eilė, galvoji: „Kokį čia auksą dalina?“. Pasižiūri – mėsainius. O ten, kur eilių nėra, gali pasiimti kiaulienos, jautienos, vištienos, lašišos patiekalų. Vakaro su kapitonu metu, kai reikėjo pasipuošti ir ateiti prašmatnios vakarienės, pasirodė, kad kai kurie net peilių su šakutėmis padoriai nemoka laikyti. Smeigia į maistą kaip kokioje medžioklėje (šypsosi). Pasijutome estetai. Žinoma, negaliu vertinti visų amerikiečių, galbūt ten tik tokia publika pasitaikė. Po to paskaitę interviu žmonės sakys, kad „ir vėl prisigalvoja tas Žiogas nesąmonių, Amerikoje visi gražūs, laimingi, tik Lietuvoje viskas blogai“...
- Norite pasakyti, kad Lietuvoje bloga gyventi?
- Tikrai ne, man Lietuva – svajonių šalis. Žinoma, turime tik dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus, tad dar yra nemažai taisytinų dalykų. Tačiau, mano nuomone, judame teisinga linkme. Pavyzdžiui, Amerikoje lėktuvų terminalai seni, „nudrožti. Metro iš viso labai painus. Mes tiesiog dar neturime kai kurių technologijų, kurios Amerikoje egzistuoja jau dvidešimtmetį. Tačiau reikia prisiminti, kad jos ten jau spėjo ir susidėvėti. Žavi tik jų šypsenos ir tai, kad minimali alga – tūkstantis du šimtai dolerių, o pas mus – tik trys šimtai eurų. O kalbant apie vertybes – Lietuvoje tikras rojus. Amerika - tikrai ne stebuklų šalis.
- Grįžkime prie maisto temos. Kadangi taip pasibaisėjote mitybos įpročiais už Atlanto, ką pats valgote?
- Pusryčiams valgau sumuštinius su lašiša, košes, kiaušinienę... Kitaip tariant, tokius patiekalus, kurie yra maistingi ir reikalingi kūnui. Tiesa, nelabai turiu valios dėl saldumynų, o tam, kad nesustambėčiau man labai reikia reguliuoti savo mitybą. Tad sportuoju tris keturis kartus per savaitę. Mane prižiūri daugkartinis šalies kultūrizmo čempionas Arvydas Mišeikis. Aišku, nesu tokio tobulo kūno kaip burlinskaitės ar lebedevos... Tačiau nesu ir storas. (šypsosi) Nevalgau bulvių, padažų, baltos duonos, kiaulienos. Mano racioną sudaro vištiena, ryžiai grikiai, salotos. Na... ir kartais du gabalėliai torto per dieną.
- Dukrelė su žmona taip pat lengvai atsisako visko, ko pats nevalgote?
- Dukra valgo ką ji nori, tačiau mato tėvų pavyzdį. Žmona maitinasi sveikai: garintas daržoves, šiek tiek vištienos. Kadangi praktikuoja rytietišką gyvenimo būdą, stengiasi atsisakyti ir mėsos. Niekuomet šeimos neįpareigoju valgyti to, ką valgau pats. Tačiau randame bendrą vardiklį. Man patinka lašiša, žmonai taip pat. Man patinka varškės apkepas, jai – jį gaminti. Nors gamina retai, bet labai skaniai (šypsosi). Maisto atliekų išmetimui tikrai nelieka.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
