Nepaprastas vaikas
Vaikystėje Ričardas išsiskyrė iš kitų savo amžiaus vaikų. Būdamas vos septynerių jau kėlė klausimus apie Dievo, tikėjimo kilmę. Aštuonerių tėvus stebino atsisakydamas sėdėti ant kėdės – valgyti visą laiką taisydavosi ant grindų. Naujų drabužių taip pat nesutikdavo dėvėti tol, kol jie netaps panašūs į gerokai padėvėtus; tik tada sutikdavo vilktis. Ką tik nupirktus batus brūžindavo į akmenis, kad atrodytų nunešioti. Net jei tėvų automobilis būdavo naujas, vaikas zulindavo grindis prie galinės sėdynės tol, kol automobilis nebeatrodydavo naujutėlis.
Berniukas varžydavosi turėti geresnius nei kitų daiktus. Dievino pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Kartą, kai tėvas visą šeimą nuvežė papietauti į užmiesčio klubą, Ričardas nei iš šio, nei iš to pašoko nuo stalo ir išbėgo lauk, mat jiems patarnauti turėjo jo klasės draugas, o jis to negalėjo pakęsti.
Kai sulaukė tinkamo hebrajų mokyklai amžiaus, tėvas neįstengė sumokėti už mokslą, tačiau vis tiek stengėsi suteikti sūnui tai, kas geriausia – vietos rabino paprašė suteikti jam paprastą Bar Micvah palaiminimą. Rabinas mielai sutiko be jokio atlygio dar ir išmokyti vaikiną paprasčiausių maldų. Netrukus Ričardas rabiną pravirkdė nuoširdžiai paklausdamas, kokia tų maldų prasmė. „Mūsų laikais tai jau retenybė“, – pasakė rabinas apie žmones, besistengiančius suvokti ceremonijų prasmę.
Ilgi plaukai, hipiai ir marihuana
Po kelerių metų žuvus Ričardo šešiolikmečiam draugui, vaikiną apniko klausimai – Kas aš esu ir kas manęs laukia po mirties? Jis paniro į revoliucinę septintojo dešimtmečio muziką, klausėsi „The Beatles“, metėsi į kontrkultūros sūkurį, eksperimentavo su marihuana bei LSD, auginosi plaukus protestuodamas prieš visuomenėje nusistovėjusią tvarką, kėlė maištą prieš tėvų kartos vertybes.
Įstojęs į koledžą, Ričardas pastebėjo: „Vienas mano poreikis ima stelbti kitus – troškau dvasingumo. Tas troškimas kasdien vis labiau kaitino širdį.“ Koledže pamatęs skelbimą, vaikinas apsilankė transcendentinėje meditacijoje, vėliau gavo ir asmeninę mantrą. Nuo tada svarbiausią vietą jo gyvenime užėmė kasdienė meditacija.
Savo autobiografijoje jis taip pat dalinasi, jog kartu su dvasinių polinkių daigu jame augo ir nepakantumas fanatiškiems ir akliems įsitikinimams. „Norėjosi sugriauti sektantiškas pertvaras ir prisibrauti prie visų religijų esmės – Dievo vienovės“, – rašė jis.
Be to, kartą gavęs dovanų iš draugo lūpinę armonikėlę, nuo to laiko jis su ja nebesiskyrė ir dažnai muzikuodavo.
Klajonės po Europą be pinigų
Netrukus iš savo draugų – Gerio ir Frenko – Ričardas sulaukė pasiūlymo keliauti į Europą. Neturėdamas nė cento kišenėje atsisakė, tačiau, patikintas draugo, jog jo turimų pinigų užteks visiems, visgi sutiko važiuoti kartu. Nenoromis tėvų išleistas (jie manė, jog su sūnumi atsisveikina tik vasarai ir rudenį jis grįš į koledžą tęsti studijų), Ričardas išvyko.
Pirmąją naktį Europoje, Liuksemburge, Frenką apvogė. Jis neteko visų turėtų pinigų. Sugniuždytas vaikinas nusprendė tuoj pat grįžti namo, į Ameriką. Geris su Ričardu, turėdami kišenėje vos po kelis dolerius, nusprendė pasilikti. Draugai ėmė mokytis išgyventi beveik be pinigų – valgydavo kepyklėlėje už kelis centus nusipirktą duoną, miegodavo svečiuose pas naujus pažįstamus, glausdavosi apleistuose pastatuose arba tiesiog po medžiais.
Vaikinai keliavo po visą Europą, aplankė Olandiją, Didžiąją Britaniją, bendravo su hipiais, narkomanais... Ričardą vis kamavo mintys apie tai, ką jis nori veikti gyvenime, kodėl turi (ir ar turi) taikytis prie bendraamžių poreikių. Kartą jis sutiko nuostabią merginą, ieškančią sielos draugo, norinčią keliauti kartu ir drauge ieškoti dvasinės šviesos, tačiau kankinamas dvejonių visgi pasirinko vienatvę. Tai buvo pirmieji jo žingsniai link apsisprendimo pašvęsti gyvenimą Dievui.
Kartą Italijoje Ričardas užklydo į vienuolyną, ir katalikų vienuoliui uždavė jį ilgai kamavusį klausimą – kodėl skirtingų tradicijų žmonės, siekiantys pamilti vieną ir tą patį Dievą, šitaip nesutaria? Vienuolis jam nuoširdžiai atsakė: „Vaike, Dievas yra vienas. Visos religijos moko mus jį mylėti ir jam paklusti. Tačiau lėkšto tikėjimo, egoizmo ar politinių sumetimų klaidinami žmonės nesutaria dėl paviršutinių skirtumų. Aš tikiu, kad Jėzus Kristus – Dievo sūnus ir mano Išganytojas, tačiau tikriausiai Dievas savo valia atsidavusiems žydams įkvepia ne visai tokį tikėjimą kaip manasis.“ Tie žodžiai giliai įsmigo vaikinui į širdį.
Vasara ėjo į pabaigą, o vaikinai nė nesiruošė grįžti namo. Priešingai, Ričardas su Geriu iškeliavo į Kretą ir daug laiko skyrė maldai, pasninkui ir apmąstymams. Ir vieną vakarą medituodamas Ričardas širdy išgirdo tylų, tačiau įsakmų balsą: „Keliauk į Indiją.“ Vaikinas apstulbo sužinojęs, jog jo draugas išgirdo tokį patį balsą, sakantį: „Keliauk į Izraelį.“ Vaikinai atsisveikino, kiekvienas pasirinkdamas įgyvendinti savo asmeninę legendą, ieškoti savo pašaukimo ir gyvenimo tikslo.
Širdies balso vedamas
Ričardas keliavo Rytų link. Pirmoji šalis, kurią turėjo kirsti, buvo Turkija. Turkijoje tuo metu siautė choleros epidemija, keliauti tai buvo itin netinkamas metas, tačiau vaikinas vis tiek pasiryžo siekti savo tikslo. Sutiko pakeleivių – amerikietį ir australą, keliaujančius ta pačia kryptimi. Šiaip ne taip patekę į Turkiją (atkakliai stovėdami ir nesitraukdami nuo pasienio punkto jie supykdė pasienio darbuotoją) vaikinai patraukė toliau, išsvajotosios Indijos link.
Stambule trijulė vos neprarado gyvybės, Ričardas susirgo šiltine, tačiau viskas baigėsi gerai, ir jauni vyrai keliavo toliau. Irane Ričardas gilinosi į islamą ir daug laiko praleido diskutuodamas su vietiniu šventiku, bandydamas įsigilinti į šios religijos esmę. Išvydęs begalinį skurdą patyrė kultūrinį šoką. Tada pajuto: „Kartais imi augti tik sukrėstas iki sielos gelmių.“ Tai buvo ir savotiškas lūžis asmeniniame jo augime.
Afganistane Ričardo laukė kitokie nuotykiai – nakties metu jį savo būste priglaudusi moteris gundė ir grasino, jog sargybinis jį nužudysiantis, jei jis jai nepaklus. Per stebuklą Ričardui pavyko pabėgti, o širdy užgimė dar tvirtesnis noras laikytis celibato.
Netrukus jis pasiekė Indijos sieną, tačiau čia laukė kiti sunkumai.
Norint patekti į Indiją, reikėjo sumokėti bent du šimtus dolerių. Tokių pinigų vaikinas, praleidęs ilgą laiką beveik be cento kišenėje, neturėjo, todėl jo įleisti į išsvajotąją šalį niekas nenorėjo.
Praleidęs kelias paras prie pasienio Ričardas sukaupė visas jėgas, priėjo prie pasienio darbuotojo ir nuoširdžiai pasakė, jog sukorė visą šį kelią iki Indijos ieškodamas Dievo, ir meldė jį įleisti į šalį. Pažadėjo, kad mainais į tai kada nors būtinai nuveiks ką nors gero jo šaliai (šį pažadą jis vėliau įvykdė). Sugraudintas ir paveiktas tų žodžių, darbuotojas jį praleido ir dar palaimino.
Pasiekus išsvajotąją žemę
Ričardas ketino leistis į Himalajus pas jogus ir išminčius. Pakeliui dalyvavo jogų konferencijoje, susipažino su daugybe skirtingų jogų, klausė pasaulinio garso rašytojo ir oratoriaus Dž. Krišnamurčio paskaitų. Netrukus medituodamas prie Gangos sutiko atsiskyrėlį – sadhu – ir prisidėjo prie elgetaujančių klajūnų, atsisakiusių žemiškų saitų ir siekiančių gyventi su Dievu. „Dabar tavo motina bus Ganga“, – pasakė Ričardui vienas sadhu, įteikdamas jam naują drabužį – dvi balto nestoro medvilninio audeklo atraižas.
Nuo to laiko Ganga tapo didžiausia Ričardo mokytoja. Stebėdamas šventąją upę, jis daug mąstė ir suprato. Vieną dieną pajutęs, kad jo dėmesį blaško skambi kišenėje gulėjusios armonikėlės melodija, su ašaromis akyse išmetė ją į Gangos upę, taip siekdamas atsisakyti bet kokio prisirišimo.
Savo autobiografijoje Radhanatha Svamis dalinasi, jog kartą sėdėdamas prie upės jis išgirdo iš Gangos širdies gelmių sklindantį dangišką chorą, tūkstančio balsų giesmę. Tai buvo „Hare Krišna“ mantra, kurios jis iki tol nebuvo girdėjęs ir nė nenutuokė, ką ji reiškia.
„Tai – mano guru“?
Susidūręs su įvairiais mokymais, Ričardas nepasirinkdavo jų kelio, keliaudavo toliau. Jis jautė, jog turi pažinti daugiau mokymų, kad suprastų, kuris yra tinkamas jam pačiam. Keliaudamas sutiko apsišaukėlį budistinės meditacijos mokytoją, o vėliau susidūrė ir su Satja Narajana Goenka, plačiai pasaulyje žinomu Vipasanos meditacijos mokytoju. Ričardas susipažino su vipassana – menu matyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Netrukus Ričardas sutiko ir kitą iškilią asmenybę – žymiąją Motiną Teresę, kurios begalinė meilė ir atsidavimas Dievui vaikiną giliai palietė.
Kiek vėliau Bombėjuje Ričardas išvydo Šrilą Prabhuphadą, Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos įkūrėją ir dvasinį lyderį. Išgirdęs jį giedant jau girdėtą „Hare Krišna“ mantrą, vaikinas nustėro. Pajuto, jog pažįsta jį seniai, ir širdy išgirdo: „Tai – mano guru.“ Iš visos tūkstantinės minios netikėtai Prabhuphada pasikvietė minios gale stovintį ilgaplaukį Ričardą atsisėsti šalia giedojimų metu! Tai buvo neįtikėtina ir nepaaiškinama. „Kodėl aš? Iš kur jis mane pažįsta?“ – mąstė jaunas vienuolis.
Visgi nugalėtas proto ir minčių, kad dar ne laikas pasirinkti savo guru, Ričardas iškeliavo į Himalajus. Čia dar kartą patyrė malonų likimo netikėtumą – asmeniškai susitiko su Dalai Lama, budistų dvasiniu lyderiu, ir buvo apdovanotas kaip ypatingas Jo Šventenybės svečias. Vėliau Ričardas sutiko vienuolių, papasakojusių jam apie bhakti jogą.
Pasienio darbuotojai nenorėjo pratęsti amerikiečio vizos, tačiau Ričardui grįžti namo dar nebuvo atėjęs laikas. Darbuotojui jis pasakė: „O ar žinote, kad mano šalyje valgomos karvės? Ir niekas nėra girdėjęs Ramos vardo?“ Darbuotojui iš nuostabos nukaro žandikaulis ir jis kaipmat pratęsė atvykėliui vizą, sakydamas: „Nieku gyvu nebegrįžk į tą baisų kraštą.“
Šventajame Vrindavano mieste
Neužilgo Ričardas iškeliavo Katmandu link. Pakeliui pateko į didelę liūtį, o aplink nebuvo nė vietelės, kurioje galėtų pasislėpti nuo liūties. Tolumoje pamatęs nedidelę žmogaus figūrėlę su skėčiu, pribėgo prie jos. Palindo po skėčiu, o skėčio savininkas į jį nė neatsigręžė, ėjo sau toliau kaip eidamas.
Vyrai ėjo tylėdami. Kai liūtis nurimo, Ričardas pirmąsyk pratarė padėkos žodį savo geradariui. Susitikus jų žvilgsniams, abiejų žandikauliai atvipo, nes tai buvo... jo paties draugas Geris, su kuriuo kažkada atsisveikino Kretoje! Abu sujaudinti tokio netikėto susitikimo patraukė kartu į šventąsias vietas, tačiau greitai jų keliai ir vėl išsiskyrė.
Netrukus Ričardas atsidūrė šventajame Indijos Vrindavano mieste. Čia susipažino su svamiu Bon Maharadža, išgirdo Krišnos mokymą, buvo pakviestas pasisvečiuoti Maharadžos šventykloje. Jausdamas, kaip nerimauja tėvai, jis kartkartėmis nusiųsdavo jiems laišką be atgalinio adreso pranešdamas, jog yra gyvas, tyrinėja savo pašaukimą, prigimtį ir brandina savo pažiūras.
Laikas, praleistas Vrindavane, Ričardui buvo ypatingas. Jis rašė: „Tokiomis svaigiomis akimirkomis mąstydavau, kad patirti besąlygišką dvasinę meilę Dievui tikrai svarbiau, nei išsiugdyti mistinę, antgamtinę galią manipuliuoti materija.“
Neišdrįsęs duoti mokinio įžadų svamiui Maharadžai, jis pakluso svamio prašymui nusikirpti plaukus ir pirmąsyk leido nukirpti jo maišto, ėjimo prieš srovę, aukščiausių idealų paieškos simbolį – suveltų plaukų kaltūną, kuriam nukirpti reikėjo pasitelkti netgi sodininko žirkles.
„Norėčiau atiduoti jums savo gyvenimą“
Iškeliavęs iš Maharadžos ašramo, Rama patraukė į Vrindavano girias. Ten sutiko septyniasdešimtmetį senuką Ghanašjamą, nedidukėje trobelėje įkūrusį Radhos ir Krišnos šventyklėlę. Netrukus jie susibičiuliavo.
Ghanašjamas atiduodavo Ričardui visus savo suelgetautus duonos paplotėlius (ročius), o pats diena iš dienos nieko nevalgydavo. Kai Ričardas tai sužinojo ir ėmė prieštarauti, senolis ėmė verkdamas prašyti, kad svečias priimtų jo auką. Šaltą naktį Ghanašjamas svečiui atiduodavo vienintelį savo apklotą, o pats drebėdavo.
„Aš tik vargšas senis. Vienintelis mano turtas – tarnystė. Jei ją iš manęs atimsi, neteksiu ir gyvybės. Leisk man gyventi. Maldauju“, – su ašaromis akyse Ghanašjamas prašė Ričardo, kai šis prieštaraudavo dėl pernelyg didelio senuko pasiaukojimo. Tada Ričardas suvokė: „Kuo didesnis žmogus ir kuo prakilnesnių savybių turi, tuo aiškiau jis suvokia esąs visų tarnas.“
Ir netrukus, keliaudamas toliau, melsdamasis prie garsiojo šventojo kapo, Ričardas suvokė: „Bhakti – tai mano kelias.“ Netrukus ir vėl iškilo vizos pratęsimo klausimas, ir čia jis netikėtu būdu išsisprendė – Ričardą gatvėje užpuolė laukinis žvėris, ir gydytojas, gydęs jį nuo pasiutligės, parašė laišką į Delį, kad negavęs vizos likti Indijoje jo pacientas gali žūti. Viza buvo pratęsta, nebebuvo ko jaudintis.
Netrukus Ričardas sužinojo, jog kadaise jo sutiktas Šrila Prabhuphada gyvena Vrindavane, ir netrukus jie susitiko. Mokytojas šiltai priėmė Ričardą ir klausė, kur šis buvo pradingęs. Ilgą laiką Ričardas leido šalia Prabhuphados. Greitai iš kitų mokinių ėmė jausti spaudimą įsipareigoti mokytojui, pasirinkti atsidavusiojo kelią. Tačiau Prabhuphada, priešingai, jaunojo sadhu nė kiek nespaudė, kol vieną žiemos rytą jis pats priėjo prie mokytojo ir ištarė: „Šrila Prabhuphada, norėčiau atiduoti jums savo gyvenimą.“
Vienas šviesiausių XXI amžiaus dvasinių lyderių
Būdamas 31 metų ir davęs vienuolio vaišnavo sanjasino įžadus, Ričardas Slavinas tapo Radhanatha Svamiu. Šiandien svamis reguliariai keliauja po Indiją, Europą ir Šiaurės Ameriką ir dalijasi bhakti jogos mokymu. Didžiąją dalį laiko praleidžia Mumbajuje.
Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus Radhanatha daug prisidėjo prie Mumbajaus bendruomenės gerovės organizuodamas įvairias socialines akcijas ir netgi inicijavo „Midday Meals“ – organizaciją, kuri kasdien išdalija per 260 tūkstančių porcijų vegetariško palaiminto maisto Mumbajaus lūšnelių vaikams, šitaip prisimindamas savo kažkada duotą pažadą pareigūnui, nenorėjusiam jo įleisti į Indiją.
Jis taip pat daug prisidėjo prie ligoninių, ekologiškų germų, mokyklų, ašramų, našlaičių namų įkūrimo. 2011-aisiais vienuolis netgi buvo pakviestas skaityti paskaitos į Anglijos Parlamentą, kur jo žodžiai palietė daugelį žmonių. Šiandien Radhanatha Svamis yra vertinamas kaip vienas šviesiausių XXI amžiaus dvasinių lyderių.
********************
Radhanatha Svamis (tikrasis vardas – Ričardas Slavinas) gimė 1950-aisiais Amerikoje, Čikagos priemestyje, žydų šeimoje. Vieno didžiai gerbiamo svamio prieš mirtį paprašytas parašyti savo gyvenimo istoriją, jis nuolankiai pakluso ir 2005-aisiais parašė auobiografiją „Kelionė namo“, kurioje papasakojo neįtikėtiną savo gyvenimo istoriją. Prieš mirdamas svamis ištarė būsimos autobiografijos autoriui: „Ši istorija ne tavo. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kurį Dievas stebėtinais keliais atvedė prie vidinių slėpinių, glūdinčių kiekviename iš mūsų.“
Parengta pagal Radhanathos Svamio autobiografiją „Kelionė namo“.