- Daugelis šių metų „Eurovizijos“ atrankoje laiko jus lyderiu. Kaip pats vertinate galimybes atstovauti Lietuvai?
- Apie save kalbėti labai nemėgstu. Ir nemanau, kad tą reikia daryti. Tą daro žiūrovai ir klausytojai. Pasinaudodamas proga noriu padėkoti jiems už pasitikėjimą, kad balsuoja už mane, palaiko. Iš esmės, kalbant apie „Euroviziją“, ėjau ten kaip autorius. Tikiu savo daina „Not perfect“. Ši daina turi aiškų ir ryškų priedainį. Manau, kad ir kaip atlikėjas šią dainą galiu geriausiai atlikti. Pats dainą rašiau, pats ją geriausiai jaučiau. Tačiau taisyklės yra tokios, kad turime keistis dainomis, tad taikausi prie jų ir darau, ką galiu.
- Šio konkurso atrankos sistema pastaruoju metu sulaukia kritikos. Jus ji tenkina?
- Tokia atrankos sistema nepalanki atlikėjui. Kas savaitę reikia dainuoti vis kitą dainą. Ką kalbėti apie gero numerio paruošimą... Užduotas gan greitas tempas. Ar tokia sistema gali pasiteisinti – sunku pasakyti. Aš esu tos nuomonės, kad tam konkursui visų pirma reikia dainos. Faktas, kad reikia šou, įtaigaus atlikimo arba atlikėjo. „Eurovizija“ – įvairiapusė ir nenuspėjama. Tuo turbūt ji žavi, ją žmonės žiūri ir apie ją diskutuoja.
- Jūs nevartojate alkoholio, nerūkote ir net cukrų priskiriate narkotikams. Būnant muzikantu tokiu sveikuolišku keliu eiti nesudėtinga?
- Tikrai ne. Tačiau kiek sudėtingiau laikytis dienos režimo. Nebūtinai turi būti muzikantas, kad dienotvarkė būtų padrika. Net ir šeimoje, kai yra mažų vaikų, ji būna visokia. Pasitaiko, vaikas nemiega ir panašiai. Visa kita mano gyvenime pakankamai tvarkinga. Padrikumas atsiranda tuomet, kai taip gyvename. Ir tai nepriklauso nuo profesijos. Žinoma, yra darbų, kur esi priverstas sėdėti nuo aštuonių iki penkių. Bet pažiūrėkime, kaip žmonės eina rytais į darbą. Ar jie šypsosi? Paprastai žmonės ryte būna paniurę ir apsnūdę. Muzikantai turi privilegiją dirbti tai, kas jiems patinka. Aš negaliu nekurti ir jaučiu tam pašaukimą.
- Tai šiandien jau nebegalioja taisyklė, kad dauguma muzikantų priklausomi nuo alkoholio?
- Nuo alkoholio, narkotikų ir vakarėlių (juokiasi). Muzikantai šiandien atsakingai žiūri į darbą. Stovėti ant scenos prieš žiūrovą - man tai yra atsakomybė. Neduosi nuoširdumo, jausmo energijos – nieko nebus. Ypač tokiuose konkursuose kaip „Eurovizija“ – tai yra trijų minučių sprintas. Čia kaip Olimpinėse žaidynėse, sportininkas distanciją nubėga per vienuolika sekundžių. O už jų slepiasi daug metų darbo. Lygiai taip pat ir čia. Turi viską atiduoti. Žinoma, kad galėtum tai padaryti, reikia tinkamai pailsėti, atrodyti šviežiai, ko dabartinė atranka nelabai leidžia padaryti.
- Reiškia, geriausias poilsis jums yra..?
- Teisingas miegas. Anksti eiti miegoti ir anksti keltis. Geriausiai pailsiu, kai nueinu miegoti iki dešimtos valandos vakaro ir keliuosi penktą šeštą ryto. Štai kalbame vienuoliktą valandą, o man praktiškai jau pusė dienos praėjo. Stengiuosi pagrindinius darbus atlikti iki pietų. Tuomet mano galva geriausiai dirba ir kūryba geriausiai sekasi. O vakare dažniausiai skiriu laiką šeimai. Jei nereikia koncertuoti.
- Abu su žmona esate viešumoje matomi žmonės. Aplinkos, žiniasklaidos spaudimo dalytis asmeninio gyvenimo detalėmis nejaučiate?
- Kiek žmogus nori, tiek jis savęs atiduoda. Galima savęs visai neviešinti. Niekas neverčia. Juk lygiai taip pat galėjau atsisakyti su jumis pasikalbėti ir jūs nebūtumėte manęs privertusi. Mes su žmona atsirenkame. Nesame tie vakarėlių liūtai, kurie mėgsta „fotkintis“ su vyno taure. Mūsų nežavi tas pasaulis. Aišku, jis yra neatsiejamas nuo viešumo, bet galima ir kitaip save pateikti. Nebūtina eiti į kiekvieną vakarėlį, kviestis žurnalistų į namus. Namai yra šventovė, mes ten ilsimės. O jei vaikas gimė, jis neprivalo būti viešas. Tai mes pasirinkome tokias specialybes.
- Jei neklystu, su žmona laikotės vegetariškos mitybos principų. O kaip maitinate dukrelę?
- Ji valgo tą patį, ką ir mes. Kodėl turėtų būti kitaip? Juk vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio. Yra įvairių skeptikų. Aš noriu paprašyti: leiskime būti vieni kitiems būti tokie, kokie esame. Būna tėvų, kurie rūko ne prie vaikų, bet juk vaikas vis tiek jaučia, ką jie daro. Tad, pavyzdžiui, pasakyti: „Nerūkyk, sūnau“, nepakaks. Reikia pačiam imtis veiksmų. Vaikai mokosi iš pavyzdžio. Jei jiems sukursime kreivų veidrodžių karalystę, jie nesupras, kur melas, o kur tiesa.
- Pakalbėjome ir apie alkoholį, ir apie rūkymą... Kokia tada didžiausia blogybė sveikatai?
- Neramus žmogaus protas. Šiuo metu mes išgyvename daug streso. Manau, kad tai yra pagrindinė ligų priežastis. Žmonės vartodami alkoholį ar dar kitaip svaigindamiesi ramina savo neramų protą. Jei žmogus ramiai žiūrėtų į negandas ir didžiausius laimėjimus gyvenime, manau, kad būtų daug mažiau problemų.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
