Pateikiame Rūtos Vanagaitės knygos „Ne bobų vasara“ („Alma littera, 2015) ištraukas.
*******************
15. Uždaryk duris
Kai Dievas uždaro duris, jis atidaro langą.
Kai tau penkiasdešimt, pats puikiausias dalykas yra tai, kad tau nebereikia stengtis niekam patikti. Atėjo laikas, kai drąsiai gali užduoti sau klausimą: o ko gi aš pati noriu? Ne rinktis iš to, kas padėta priešais mane ant gyvenimo stalo, o ko iš tikrųjų trokšta mano siela? Net jei reikėtų to ieškoti, siekti – vis vien užduok sau šitą klausimą ir pamėgink į jį atsakyti.
Dažnai interneto svetainėse būna mano interviu ar pasisakymų įvairiomis temomis. Paskui pasipila komentarai. Iš pradžių skaitydavau juos ir keletą dienų krimsdavausi galvodama: kodėl žmonės taip nekenčia manęs? Juk aš noriu tik gera... Dažniausiai pyktis ir priešiškumas būna nukreipti net ne į tai, ką rašiau ar sakiau tame straipsnyje, o į mane pačią. Labai dažnai į mano išvaizdą. Skaitydama komentarus, viską apie save sužinojau: kad esu žydė ir aferistė, vyrų mulkintoja ir klimaksinė durnė. Vieną dieną perskaičiau štai tokį apibūdinimą: „Ta višta strimelės galva.“ Tai buvo gal prieš gerą penketą metų – man, anksčiau minėtai vištai, buvo jau daugiau kaip penkiasdešimt.
Atsimenu, perskaičiusi tą ypač rafinuotą frazę, stingte sustingau. Paskui staiga pajutau, kad mano viduje kažkas nutrūko. Kad man tapo visiškai nebesvarbu, kas ką apie mane rašo ar galvoja. Tą akimirką visiems laikams suvokiau palaimingą faktą – man nusispjaut. Norėčiau sutikti tą anoniminį komentatorių ir jam padėkoti. Gal sutiksiu kada – juk jis, vargšas, turbūt ir dabar tebeputoja.
Šiandien, savo šešiasdešimtmečio išvakarėse, aš žinau, kas esu, ką darau ir kodėl darau. Žinau savo silpnybes, bet žinau, kur esu stipri ir teisinga. Turiu per mažai gyvenimo laiko, kad paisyčiau, esu ar nesu kitų žmonių akyse višta ar strimelė. Kai šitai supratau, man atsivėrė nauja galinga erdvė, tapau laisva galvoti ir kurti naujus projektus, nepaisydama perspėjimų, jog kam nors tai gali nepatikti. Man ir anksčiau mažai rūpėdavo, o dabar visiškai nebeegzistuoja vadinamoji visuomenės opinija.
Aš, Rūta Vanagaitė, esu kas esu ir neturiu patikti niekam – tik pačiai sau. Turiu gyventi santarvėje su savimi. Turiu daryti ne tai, ko iš manęs tikisi vyrai, vaikai, giminės, draugės, žurnalistai, politikai, rinkėjai, užsakovai, viršininkai ir pavaldiniai. Turiu daryti tai, ką man liepia daryti mano vidinis „aš“ – t. y. turiu būti ištikima pati sau, savo gyvenimui, savo vertybėms ir savo laimei.
Supratusi tai, aš visiškai suįžūlėjau. Jei turiu vykti į susitikimą, bet matau pro balkono duris, kaip kyla nuostabus ryto rūkas, tikriausiai paskambinsiu ir atidėsiu susitikimą vėlesniam laikui, kai apsiniauks ar sutems. Neskiesiu miltais, kad turiu netikėtų problemų, einu į polikliniką ir t. t. Ne. Aš pasakysiu, kad kyla nuostabus ryto rūkas ir noriu pabūti gamtoje, kol taip gražu, tai gal galime susitikti vėliau, temstant?
Arba jei man slidinėjant saulės nutviekstame miške paskambina kas nors, aš nepuolu atsiliepti, nes turiu nusileisti nuo kalno. Tuomet perskambinu, paaiškinu, kodėl neatsiliepiau anksčiau, ir mes pakalbame. Kad ir kas būtų tas skambintojas, gražiai nusileisti nuo kalno man yra kur kas svarbiau.
Arba sėdžiu vieno politikos aso kabinete pasitarime, kur kažkas kažką beprasmiškai vapa, niekas nevyksta ir nenumaldomai eina MANO gyvenimo laikas. Tuomet paklausiu savęs: „Ką gi aš čia veikiu? Kam reikia, kad aš čia būčiau?“ Atsakymas aiškus – neveikiu nieko, nereikia niekam. Tuomet išlaikydama mandagumą ramiai pakylu ir išeinu pro duris. Išeinu namo, į laisvę, pas save.
Taip elgiantis kartais mane apima vaikiškas nevaldomas džiaugsmas, kad galiu būti savimi, daryti tai, kas MAN svarbu, ko MAN norisi, ir nebijoti, ką apie tai pamanys kiti. Neretai pajuntu tų kitų balse ar žvilgsnyje ne pasipiktinimo, o nuoširdaus pavydo gaidelę – velnias, kaip jai gerai, matai, ką jinai sau gali leisti...
Būti savimi – tai smagus laisvės kelias, tačiau jame teks ko nors atsisakyti. Pajamų, ryšių, saugumo. Žymaus politiko paprašyta padėti rinkimuose, atsakiau – taip, padėsiu, jei pajėgsiu ką nors smagaus sugalvoti. Sugalvojau, nuėjau. Betgi labai greitai pamačiau, kad man nebus pas juos smagu. Įtampa, dantų griežimas, kaltinimai vienas kitam, begalinis priešiškumas man – moteriai, naujai atėjusiai, kitaip galvojančiai... Žodžiu, skaudama galva atkentėjau tuos moralinius toksinus keletą dienų, tuomet mandagiai atsisveikinau. Neturėjau jiems pykčio, nemelavau jų vadui, kodėl nenoriu likti. Pasakiau, kad man čia nėra linksma, ir todėl einu namo.
Nesugadinau santykių nei su tuo politiku, nei su jo bendražygiais, kurie tikrai lengviau atsikvėpė atsikratę manęs. Gal be manęs jie tapo net mažiau toksiški vienas kitam. O gal ir ne, man vis vien. Svarbiausia – neprievartavau savęs. Darbas rinkimų štabe būtų man garantavęs tam tikrą statusą tarp tos partijos narių, šiokias tokias pajamas, galbūt šiokią tokią karjerą, bet dar stabilesnį ilgalaikį apsinuodijimą toksinais. Kam man tai?
Ir, gerai pagalvojus, jokio saugumo aš nepraradau. Juk saugumas – tai ne kas kita, kaip ateities perspektyva. Ilgai gyvendama supratau, kad niekada nereikia bijoti nutraukti to, kas tave nuodija, nors prieš akis, atrodytų, laukia tuštuma, skurdas, vienatvė, nežinomybė... Nes jei Dievas uždaro duris, jis būtinai atidaro langą, ir labai dažnai tam, kad kažkas prasidėtų, būtinai reikia, kad kažkas baigtųsi.
Pabaik viską, kas tau netinka, viską, kas tave nuodija. Ir tuomet uždariusi toksiško gyvenimo duris paprasčiausiai nusiramink ir kurį laiką nedaryk nieko – tik stebėk aplinką, nes netrukus kuris nors langas plačiai atsidarys ir į tave pliūptels gaivaus pavasariško oro gūsis.
