Pateikiame ištraukas iš Andriaus Kalugino knygos „Complexus Amoris“.
Menkavertiškumo kompleksas. Kompleksų karalius, daugumos kompleksų didysis stiebas.
Tikros istorijos ir laiškų fragmentai
Karjera nepatenkintas vyras dalijasi prisiminimais, 35 metai: Mane nuolat skriausdavo kiemo berniukai. Nebuvau ištižęs, silpnas ar ligotas. Normalus vaikas. Tiesiog buvo kažkoks kompleksas, įsitikinimas, kad nesusidorosiu su jais, kad jie stipresni ir drąsesni už mane.
Simpatiška su vyru besiskirianti moteris, 38 metai: Visada jaučiausi esanti prastesnė už kitas. Prasčiau rengiausi, nepatikau vaikinams, kurso draugams. Paskui ištekėjau už pirmo pasitaikiusio vyro, kuris mane tiesiog dėmesingai apkabino, priglaudė. Gerai jo nė nepažinojau, paprasčiausiai bijojau likti viena.
Prestižinio universiteto absolventas, 24 metai: Esu visai niekam tikęs. Nevykėlis. Kiti turi pinigų, automobilius, įdomų darbą, vyksta į keliones. Jaučiuosi taip, tarsi manęs visai nebūtų.
Vyras, turintis bėdų dėl alkoholio, 28 metai: Nuo jaunystės kone visose srityse jaučiausi prastesnis už kitus. Dažnai savęs klausdavau: kodėl nesu toks gražus, protingas ir patrauklus kaip mano kurso draugai? Kodėl mane atstumia merginos? Kodėl dažniausiai dirbu juodą darbą? Atvirai sakant, nekenčiau savęs ir viso pasaulio. Norėdamas užsimiršti, su draugais išgėrinėdavau ir laikiau tai normaliu laisvalaikio praleidimo būdu. Į klubą eidavome tik įkaušę, merginas išdrįsdavome merginti taip pat tik apsvaigę. Nė viena protingesnė mergina neidavo su mumis šokti, juo labiau tikėtis ko nors daugiau buvo kvaila. Kiti šokiuose ir su merginomis galėdavo jaustis gerai, atsipalaiduoti ir be alkoholio. Aš – ne. Visa tai tęsėsi daug metų, kol sutikau žmogų, pastūmėjusį mane į įvairiausius savišvietos, tobulėjimo seminarus ir kursus.
Pastebėjote, kas vienija visus šiuos žmones? Kaip jie puoselėja ir palaiko savo kompleksą? Visais keturiais atvejais jie lygina save su kitais žmonėmis (gražesniais, stipresniais, sėkmingesniais, atsipalaidavusiais), o paskui, apimti liūdesio, apatijos ir nevilties, sielojasi dėl savo menkavertiškumo, dėl nepanašumo į juos.
Menkavertis žmogus – šį ar panašų epitetą girdime vos ne kasdien. Kas Jums ateina į galvą girdint (ar sakant) žodžius apie žemą savivertę? Įsivaizduojate susikausčiusį liurbį ir klasikinį nevykėlį? Nudelbtas akis, netvirtą eiseną, apgailėtiną tylėjimą vakarėlio metu? Ar įsivaizduojate žmogų, kuris visus be eilės praleidžia prie kasos, į santuokų rūmus, geresnes pareigas? Nedrąsus žmogus, kukliai stovintis nuošalyje, kol kiti dalijasi malonumų, pajamų ar karjeros pyragą? Pabandykime pasiaiškinti, kas tas menkavertiškumas.
Legenda
Menkavertiškumo teorijos tėvas yra žymus austrų gydytojas, psichiatras Alfredas Adleris (1870–1937 m.). Pagal A. Adlerį, kiekvienas turi įgimtą menkavertiškumo jausmą. Plačiai žinomas jo teiginys: „Tam, kad būtum visaverte asmenybe, reikia turėti menkavertiškumo kompleksą.“ Šis jausmas žmogaus egzistavimui yra pageidautinas, nes juo galima kompensuoti savo silpnumą. Kompensacija A. Adleris vadina menkavertiškumo jausmo įveikimo procesą, kuris negatyviu tampa tik tuomet, kai perauga į menkavertiškumo kompleksą.
Aprašymas
Menkavertiškumo (kartais vadinamas nepilnavertiškumo) kompleksas yra vidinio bejėgiškumo išraiška: asmenybės pasyvumas, baikštumas, atsakomybės vengimas, savo galimybių neišnaudojimas. Savęs kaip prastesnio už kitus suvokimas. Savigrauža dėl klaidų ir nesėkmių. Šį kompleksą turintys žmonės save vertina kaip visiškai nereikšmingus, apgailėtinus nepritapėlius. Dėl to gali išsivystyti baimės, depresija ir visiškas nusivylimas savimi.
Dažniausiai menkavertiškumo kompleksas reiškia nepasitikėjimą savo jėgomis ar gebėjimais. Dėl to graužia nuolatinis nereikalingumo pojūtis, jausmas, tarsi esi kuo nors nuskriaustas. Tačiau tam visai nebūtinos realios priežastys: sunki liga, ypatingi fiziniai ar protiniai trūkumai, negalia ar kiti apribojimai. Tai neigiama vidinė savivertė.
Žmogus nuolat ne savo naudai lyginasi su kitais ir visada jaučiasi kuo nors prastesnis už aplinkinius. Stipriai išgyvena negebėjimą užimti aukštesnę vietą santykių ar socialinės padėties hierarchijoje. Gal tai tiesiog tradicinis pavydo jausmas? Anaiptol, tai nusivylimo ir bejėgiškumo potyriai. Tradicinis pavydas – kai žmogus smerkia kitą dėl jo pranašumų: „Ot žaltys, prisistatė namų. Turbūt apsivogęs.“ „Na ir niekšas tas Zigmas, apšovė mane konkurse.“ Menkavertis, priešingai, vertindamas kitus, smerkia save: „Aš tokio namo niekada neturėsiu.“ „Gaila, nelaimėjau konkurso, nes mano paraiška buvo tikrai prastesnė nei Zigmo.“
Kompleksuotas žmogus dažnai jaučiasi psichologiškai nepatogiai, lyg ne savo vietoje, tarytum kuo nors prasikaltęs. Jis mano, kad visiems trukdo, dėl to kyla noras nuolat atsiprašinėti. Psichologinis diskomfortas – pagrindinė menkaverčio žmogaus būsena.
Menkavertiškumas turi labai daug veidų ir kaukių, tačiau būdingiausi bruožai yra šie:
• Įvairiais emociniais būdais siekiama kitų žmonių dėmesio: nuo ašarų ir sugraudinimo iki isterijos ir įžūlumo;
• Draugų trūkumas;
• Baimė suklysti;
• Nuolatinis nerimas;
• Negatyvus aplinkos suvokimas;
• Perdėtas pareigingumas.
Menkavertiškumas išprovokuoja pažeidžiamumo pojūtį. Didelis, bet trapus šių žmonių ego nuolat jaučiasi nesaugiai, visur mato grėsmes, riziką, apribojimus. Dėl perdėto gėdos jausmo viduje kunkuliuoja nuoskaudos ir nusivylimai. Širdį drasko neteisybės jausmas. Toks jautrus reagavimas į aplinką, kitus žmones ir savęs nuvertinimas formuoja psichologinio pažeidžiamumo sistemą.
Bandydami paslėpti savo pažeidžiamumą, kompleksą turintys žmonės dažnai pasąmoningai jį maskuoja po įvairiomis kaukėmis – agresijos, girtuokliavimo ar kitų priklausomybių, darboholizmo, socialinio statuso simboliais (tokiais kaip brangūs automobiliai, pastatai ir pan.), seksualinėmis pergalėmis (perdėtas seksualumas).
Menkaverčiams nelaimėliams atrodo, kad jie visur yra blogesni už kitus. Atsiranda baimė kvailai atrodyti, nusišnekėti, gėdijamasi savo išvaizdos, dominuoja perdėtas kuklumas. Labai jautriai reaguoja į kitų žmonių nuomones, nes būtent nuo jų, ne nuo vidinės savijautos, priklauso jų elgesys, aprangos, kalbėjimo ir saviraiškos maniera. „Ką apie mane pasakys ar pagalvos aplinkiniai?“ – štai jų pagrindinis rūpestis, iš kurio kyla žmonių baimė. Dairytis į kitus tampa ydingu įpročiu.
Galiausiai žmogus elgiasi ne taip, kaip jam norėtųsi, o kaip yra priimta. Bando nuspėti, ko iš jo tikisi ar nori kiti, kaip bus geriausia. Paskui liguistai nuogąstauja, raunasi plaukus dėl praleistų progų ir neišnaudotų galimybių. Tarkim, vaikinui patinka apkūnesnės merginos, tačiau jis susitikinėja su lieknomis, nes jo bičiuliai mano, kad šios patrauklesnės. Galiausiai nepatenkinti lieka visi: pats vaikinas, apkūnios ir lieknos merginos.
Menkavertiškumo kompleksas sudėtingas ir daugialypis. Be bendro kamieno, jis turi keletą specifinių apraiškų.
Specifinės apraiškos – atskiros žmonių problemos, kurios neatsiejamos nuo menkavertiškumo, yra šio milžiniško komplekso atmainos.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
