Coco Chanel iš arti: pirmoji meilė, žirgai ir pirmos nukirptos rankovės

Apie Coco Chanel gyvenimą ir veiklą pasakyta, parašyta ir parodyta labai daug. Visgi iki šiol mažai žinoma apie jos privatų gyvenimą: polinkį į simbolizmą, ezoteriką ir poeziją, prisirišimą prie mylimų žmonių, šeimos, ypač sūnėno André Palasse’o, kurį užaugino kaip sūnų.

Gabrielle Palasse-Labrunie, André Palasse’o duktė ir vienintelė Coco Chanel paveldėtoja, su ja artimai bendravusi keturiasdešimt metų, sutiko atverti savo namų duris ir pasidalyti prisiminimais.
Dalinamės leidyklos „Alma littera“ išleistos biografijos „Chanel iš arti“ knygos ištrauka.

Apie legendinę asmenybę Coco Chanel pasakoja jos dukterėčia Gabrielle’s Palasse-Labrunie.

(...) Nepatyrusi, kupina energijos, ji norėjo gyventi tėvo svajonėmis, tikrai gyventi, net jei motina buvo mirusi. Todėl nusprendė pasirodyti „Rotondoje“, madingame Muleno kabarete. Temokėjo dvi dainas, o viena iš jų „Kas, kad matė Coco Trokadero“ („Qui qu’a vu Coco dans l’Trocadero“) vėliau sukels spėlionių dėl jos pravardės, nors ji senesnė, sugalvota tėvo. „Vieną dieną aš pati jos paklausiau, ir ji labai tiksliai atsakė, kad tai iš vaikystės, kad tėvas ją šaukdavo Coco arba „mano mažoji Coco“. Priešingai, nei dažnai buvo sakoma, Auntie Coco labai mėgo šią intymią pravardę kaip tik todėl, kad ją buvo davęs tėvas.“ (GP-L)

Karjeros „Rotondoje“ ji nepadarė, bet likimas jai lėmė čia sutikti pirmąjį globėją, atvėrusį jai kelią, – Etienne’ą Balsaną, be kurio nieko nebūtų galėjusi nuveikti. „Ji man sakė, kad pirmoji jos sėkmė buvo sutikti garbingą žmogų, aukštakilmį žmogų. Etienne’as Balsanas ją įvedė į gerą draugiją, davė jai laisvę. Jie liko draugai visą gyvenimą. 1926-aisiais, praėjus dvidešimčiai metų po jų susitikimo, per mano krikštynas Auntie Coco maldavo Etienne’ą Balsaną, kad jis tą dieną pakeistų tikrąjį krikštatėvį Uncle Benny, kaip aš vadinau Vestminsterio kunigaikštį.“ (GP-L)

Kilęs iš didžiosios buržuazijos, turtingos Šatoru tekstilės pramonininkų šeimos sūnus, Etienne’as Balsanas susitinka Coco Chanel eidamas Mulene karo tarnybą. Susižavėjęs žirgais ir lenktynėmis, kartu ir treneris, ir savininkas, ir žokėjus, jis turi žirgyną ir didelį dvarą netoli Kompjenės, La Krua Sent Uane, Karno gatvėje, o Ruajaljė – buvusią abatiją, pritaikytą šventėms.

Prisiekęs lėbautojas ir dosnus, Etienne’as Balsanas gyvena plačiai, priima ir išlaiko minią draugų bei pažįstamų, kuriuos vienija tas pats noras linksmintis, sporto ir teatro garbė; tai jaunuoliai iš gerų šeimų ir jų meilužės, nuolatiniai svečiai, tokie kaip garsi kurtizanė Emilienne d’Alençon, Léonas de Laborde’as ar aktorė Gabrielle Dorziat. 1906 metais, neilgai trukus po pirmo jų susitikimo „Rotondoje“, Etienne’as Balsanas pasikviečia Coco Chanel gyventi pas save. Jam dvidešimt aštuoneri, jai dvidešimt treji, bet savo žmonai jis tarsi atsiprašydamas sako: „Ji tokia jaunutė.“

Mat Etienne’as Balsanas vedęs. Štai kaip pasakoja jo vaikaitė Quitterie Tempé: „Labai jaunas, jis skubiai vedė mano senelę Suzanne Bouchaud, kuri laukėsi mano mamos Claude’s, ji bus vienintelis jų vaikas. Pora nebuvo darni. Kai jis priiminėdavo svečius Ruajaljė, ji lošdavo kazino Biarice. Jis mėgo linksmintis, spindėti ir žavėti, jo gyvenimas buvo nuolatinė šventė. Jo dvi aistros buvo moterys ir žirgai. O močiutės aistros – siūti ir lošti. Kai senelis pasikvietė Coco Chanel, jis, aišku, buvo vedęs, bet mano močiutė nematė nieko nepadoraus, kad jis priiminėja savo meilužes.“

Etienne’as Balsanas gauna didžiules rentas, dar išjodinėja ir pardavinėja žirgus, išlaiko polo komandą. Nieko neįsigyja galutinai, turi daugybę valdų, jas perka ir parduoda. Be Ruajaljė ir La Krua Sent Uano, turi Beiri dvarą prie Biarico, Dumi pilį ir Oga pilį prie Po. Tas laikinumas ir neprisirišimas prie materialių daiktų įspaus Coco Chanel širdyje gilią žymę.

Savo abejingumą tokiems dalykams Etienne’as Balsanas įrodė net mirdamas 1954 metais – paprašė, kad būtų palaidotas bendrame kape. Tai atsitiko Rio, Brazilijoje, jis mirė partrenktas automobilio pirmą karnavalo dieną, kai ėjo per gatvę nusipirkti serpentinų. Nusigręžus sėkmei, neketino dirbti, išvyko į Braziliją su dukra Claude ir jos šeima. Coco Chanel labai nuliūdo išgirdusi žinią apie jo mirtį, nors jie matėsi retai, jų draugystė buvo nepriekaištinga.

„Mano senelis turėjo didelę charizmą, sykiu buvo santūrus ir drovus, – toliau pasakoja Quitterie Tempé. – Jis niekada neparodė Coco Chanel, kaip yra prie jos prisirišęs. O buvo. Močiutė man sakė, kad jis labai įsimylėjo Coco Chanel ir pavyduliavo, kai Boy Capelis tapo didžiąja jos meile.

Tai jis ją išmokė joti, o Boy, labiau mėgęs automobilius nei žirgus, vairuoti. Mano senelis mylėjo Coco Chanel todėl, kad ji buvo keista ir maištingos dvasios. Tuo metu moterys jodinėjo vilkėdamos amazones, o ji pareiškė, kad jodinės kaip vyrai su jodhpurs ir nebedėvės suknelių nei korsetų. Vieną dieną paėmė senelio kostiumą, marškinius ir kaklaraištį. Savaip pertaisė.

Pamatęs, kad jo mėgstamiausiems marškiniams nukirptos rankovės, jis pašiurpo ir beveik supyko. Pats man tą sceną apsakė. Dar kalbėjo, kad ji buvo tokio būdo, jog darydavo, kas jai šaudavo į galvą, spręsdavo nepaisydama jokio patarimo ir negailestingai kritikuodavo kitų moterų aprangą.“

Po šių pirmųjų bandymų Coco Chanel perėjo per gatvę ir užsuko pas čia pat, visai šalia Balsano žirgų išjodinėjimo centro dirbantį siuvėją, buvusį Kompjenės penktojo dragūnų pulko siuvėją. Paprašė susiūti, ką buvo sumaniusi karpydama Etienne’o Balsano kostiumą. Gimė jos credo – visada nurėžti, visada nukirpti, pagaliau ji rado savo kelią, nepaprastai platų kelią, siuvimas jai buvo viskas, bet siuvimas kaip menas, kaip skulptūros skaptavimas ją suėmus rankom.

Gabrielle’s Palasse-Labrunie citatos (pažymėta trumpiniu GP-L)