Na, turi tas pažįstamas draugelį, šis turi kažkokią firmelę, kuri verčiasi mobiliaisiais telefonais. Tada mintyse dar pasidžiaugiau, kad verslus vietos jaunimas, nesiskundžia, rankų sudėję nesėdi. Nuvykusi nurodytu adresu, aptikau mažą kioskelį prekybos centro viduje ir už prekystalio sėdintį surūgusį vaikinuką.
Mano pasakymas, kieno aš siųsta, jaunuoliui įspūdžio nepadarė. Nė šypsnio nesulaukiau. Gerai, galvojau, jokių privilegijų, verslas yra verslas, ar ne? Ir paprašiau parodyti du mano norimus telefonų modelius. Į klausimą „kuris geresnis?“ jaunasis verslininkas lakoniškai atšovė „šitas“. Ir jokio daugžodžiavimo apie telefonų technines savybes, privalumus ir trūkumus.
Kad telefonas bus naudotas žinojau iš anksto - dėl to juk ir pigesnis. Tad kaip galėdama optimistiškiau žvelgiau į apibraižytus ekranėlius, mėgindama jei ne technines savybes, tai bent nuspėti, kurio buvusio savininko energetika geresnė. Buvau jau beveik apsisprendusi, kai sumojau paklausti, ar telefonas veiks visose užsienio šalyse. „Aš labai daug keliauju“ - teisinausi.
Tada pirmą kartą vaikino veide išvydau emociją - sutrikimą. Pasirodo, „telefonai Norvegijoje ir Anglijoje yra užblokuoti, tai ten turbūt neveiks, o kitose šalyse neaišku... Bet Lietuvoje tai be problemų.“ O šventas naivume, kaip aš anksčiau nesusipratau, kad visi tie vitrinoje išrikiuoti aparatai – vogti!
Sprukau iš kiosko lyg rankas mėšlu susitepusi, ir visą likusią dieną mane kamavo praeities košmarai. Pavyzdžiui, prieš gerus dvylika metų ypatingomis progomis apsilankydavau senamiestyje, pas tokį poną D. Jis, rajone sklido gandai, buvęs „mafijozas“ dabar jau vertėsi prekyba prabangiais kvepalais. Ir durnam aišku – vogtais. Užtat pigiau.
Juk reikia paremti senstantį mafijozą, kuris mūsų akyse rodėsi lyg koks krikštatėvis – išdidus ir mažakalbis, visai gražus vyras sutinkantis pirkėjus savo prabangiuose namuose, kur invalido vežimėliu prisistūmęs prie spintos atverdavo mums savo „agentų“ suneštus lobius. Maniškiai nei bičiulių tėvai apie poną D. nieko nežinojo, o mes, dar moksleivės, jau džiaugėmės už sutaupytus kišenpinigius nusipirkdamos „Chanel“.
Apie kriminalinių asmenybių idealizavimo šaknis man trūksta informacijos, tačiau spėju, kad troškimas gauti uždraustą prekę susiklostė istoriškai – dar nuo deficito ir spekuliantų laikų. Tačiau anuomet, žvelgiant naiviomis šešiolikmetės akimis, kvepėti „Chanel“ atrodė svarbiau, nei kažkur už jūrų marių mistiniame užsienyje apiplėšta parduotuvė.
Juk tuomet sklandė gandai, jog užsienyje jie tokie turtingi, kad tiesiog į gatvę išmeta dar veikiančius televizorius ir dulkių siurblius! O vieną mano dėdę kadaise visa giminė išjuokė už akivaizdų melą – mat jis pasakojo, kad ten, užsienyje, jie parduoda įdarytas alyvuoges. „Kiekviena uogelė įdaryta atskirai!“ – pūtė akis dėdė, bet aplinkiniai tik kraipė galvas, matyt, paslapčia galvodami: „Na, jeigu tai tiesa, tai mes tikrai nusipelnome bent kontrabandinių kvepalų ir cigarečių“.
Tai buvo laikai, kuriems žmonės iki šiol puoselėja prieštaringus jausmus – nuo begalinės nostalgijos gazuoto vandens automatams, iki pasibjaurėjimo buitiniais nepritekliais. Bet kad dabar mes, išdidūs Europos sąjungos nariai, pasaulio matę keliautojai, genialūs IT įmonių darbuotojai, Erzamus studentai, Pasaulio lietuviai, hipsteriai, žaliavalgiai, gyvenimo būdo vadybininkai, riedlentininkai, jogai, dailininkai ir super-doros supermamos ramiai praeitume pro vogtas pardavimui išstatytas prekes?
Tų „ypatingų“ prekių pirkėjams ir pardavėjams, mananatiems, kad cool yra netinkamiausiose vietose demonstratyviai atsiliepti „pigiau suveiktu“ išmaniuoju telefonu, tampytis padirbtą vardinę rankinę (tai irgi gero vardo vagystė) ir nuolat skųstis, kad net išleidus „belekiek pinigų“ diplomui (suprask, ne tik valstybinei rinkliavai už mokslus) vis tiek Lietuvoje nėra gerų darbų, jeigu vieną dieną niekingi vagys apiplėš Jūsų namus, linkiu jums keisti požiūrį: juk kažkam iš tiesų labai pasisekė.
Taigi palinkėkite gerų nuolaidų ir gero naudojimo Jūsų vogtus daiktus įsigijusiems doriems piliečiams.
Vaiva Rykštaitė