Tačiau patikina, kad pajausti užburiančią prancūzišką atmosferą bus galima rugpjūčio 29 d. pirmą kartą Vilniuje rengiamoje paslaptingoje „Vakarienėje baltai“ („Dîner en Blanc“).

Prieš sostinėje vyksiančią gurmanišką šventę, pirmą kartą suorganizuotą prieš 25 metus Prancūzijoje, socialinių mokslų daktaras dalinasi mintimis apie šios šalies žmonių gyvenimo būdą ir kultūrą, apie mūsų – lietuvių – panašumus ir skirtumus su prancūzais.

- Dažnai girdime sakant – „prancūziškas gyvenimo būdas“. Kaip Jums atrodo, kas slepiasi po šiais žodžiais? Kaip galėtumėte trumpai jį apibūdinti?

- Šiuose žodžiuose, tapusiuose visiems patrauklia elegantiškos gyvensenos „formule“, estetų „skanėsto receptu“, slypi sunkiai atskleidžiamas ir dar sunkiau nusakomas kultūrologinis reiškinys. Tai ne mitas, ne sukurta legenda. Net ne tradicija. Tai įvairių žmogaus dvasingumo formų išraiška, kuri turi „bendrą vardiklį“ – tautinę tapatybę. Kaip ši tapatybė suprantama, koks turinys jai suteikiamas tam tikru laikotarpiu – tai ilgų diskusijų tema.

Tačiau atsiribodamas nuo galimų sudėtingų samprotavimų, pasakyčiau, kad šių trijų žodžių esmė – įsimenamas stilius. Jį galima imituoti, bet beveik visuomet bergždžiai. Tai nematerialus prancūzų tautos kultūrinis paveldas. Beje, vis dar tebeturtinamas.

- Kokius įžvelgiate esminius prancūzų ir lietuvių gyvenimo būdo skirtumus bei panašumus?

- Atsakymą į šį klausimą kiekvienas suformuluotų savaip. Viskas priklauso nuo to, kokius gyvensenos kultūros aspektus lyginsime. Visi išsivysčiusių kraštų žmonės daugeliu atžvilgių gyvena panašiai. O esminius skirtumus lemia tautinė savimonė, požiūris į istorinį ir kultūrinį paveldą. Galiausiai – geopolitinės aplinkybės.

Siekis pagal kokį nors požymį lyginti tautas yra didelė pagunda. Tačiau kiekvienos tautos gyvensenos kultūra turtinga ir unikali. Joje neturėtų būti ieškoma kokių nors privalumų ar trūkumų – jų paprasčiausiai nėra.

Klausimą galima performuluoti kitaip – kodėl būtent „prancūziškas gyvenimo būdas“ pasiekė tokio plataus, kone pasaulinio, pripažinimo? Šiuo atžvilgiu mes nepanašūs, nors lietuvių kultūra, jos regionų kultūra domina daug užsieniečių mokslininkų. Ypač kalbininkų ir, žinoma, menotyrininkų.

Tai, kas suteikia kultūrai specifiškumo, kas daro didelį įspūdį svetimšalio klausai – tai kalba. Ji yra tautos „karūna“. Patraukliai skambanti kalba skatina norą ją išmokti, artimiau pažinti jos kilmės šalį. Taigi lakia ir nevaržoma vaizduote grindžiamas gyvenimo būdas ir kalba Prancūzijai pelnė daugelio tautų simpatijas ir neginčijamą autoritetą.

- Ar lietuviai priima prancūzišką gyvenimo būdą? Ar matote mūsų visuomenėje tokio gyvenimo būdo ženklų, apraiškų?

- Priimti nereiškia tapatintis. Kultūrinių mainų lygmenyje viskas priimtina, kas skatina ir turtina abipusį pažinimą, kas išplečia dalijimąsi kultūrinio paveldo vertybėmis. Patys kultūriniai mainai ir bendravimas tampa vertybe.

Prasmingą ir saikingą kultūrinį imlumą bei atvirumą laikyčiau pažangia tautine ypatybe. Ji būdinga visoms visuomenėms, mūsų – taip pat.

Gyvensenos kultūra arba gyvenimo būdas bene jautriausiai „reaguoja“ į ženklus. Pajuokausiu, jog šiandien ypač reaguojama į prekių ženklus. Prancūzai sukūrė labai daug patrauklių ženklų. Juos geidžiama savaip interpretuoti, ir tai vertinčiau teigiamai. Geros interpretacijos matomos lietuviškame ne tik miesto, bet ir kaimo gyvenime. Tai patvirtina pirmiau išsakytus mano žodžius, kad esame atviri, imlūs, kūrybingi.

Blogiau, kai juos norima imituoti ir kopijuoti. Siekis kopijuoti arba tapatintis – žalingas, nes nepasiekiamas ir visuomet virsta karikatūra.

Socialinių mokslų daktaras Eugenijus Skerstonas

- Kaip Jums atrodo, ko lietuviai labiausiai galėtų pasimokyti iš prancūzų gyvenimo būdo, jų kultūros ir tradicijų?

- Daug ko, bet nesu tikras, kad visi supras poreikį. O tradicijų nesimokoma – jos susiformuoja. Nusižiūrėtos tradicijos turėtų būti suprantamos kaip „pasiskolintas“ žaidimas. Niekas negali uždrausti tautai ko nors mokytis iš kitos tautos. Tačiau noras tai daryti turi kilti savaime, o ne būti primestas prievartos forma.

- O ko galėtų iš mūsų – lietuvių – pasimokyti prancūzai?

- Šį klausimą vertėtų užduoti sutiktiems prancūzams: ar jie norėtų ko nors iš mūsų pasimokyti? Bet nuoširdžiai atsakysiu, kad ne tik neišdrįsčiau jų paklausti, bet ir nežinočiau ką pasiūlyti, nes, greičiausiai, atsakymas būtų „O kodėl ne jūs iš mūsų?“.


- Rugpjūčio pabaigoje Vilniuje pirmą kartą bus surengta „Vakarienė baltai“. Ką ši gurmaniška šventė Jums simbolizuoja? Kuo, anot Jūsų, ji prasminga ir reikšminga?

- Manau, kiekvienas šventės dalyvis įžiūrės ne tik organizatorių užkoduotų, bet ir savų simbolių. Argi ne simboliška tą pačią dieną – jeigu tik sutaptų – atšvęsti savo gimtadienį ar vardadienį? Argi ne simboliška šia proga pakviesti draugus į didžiulę baltą vakarienę? Argi ne simboliška pirmo kurso išvakarėse kartu su draugais atsisveikinti su vasara?

Visi miesto renginiai turi kokią nors prasmę, jeigu rengiami visų jo gyventojų ir svečių džiaugsmui.

„Vakarienei baltai“ keliamos kelios pagrindinės taisyklės – jokių plastikinių ir vienkartinių indų, jokių sportinių marškinėlių, šortų ir batų, jokios kitos spalvos – tik balta. Kaip vertinate tokias taisykles?

Gerai, jog renginiui keliami kokybės reikalavimai. Nes pastaruoju metu netgi draugystės tampa vienkartinėmis, o plastikas kai kam atrodo gražesnis už tikrą marmurą...

Seniai reikėjo grįžti prie tikros kokybės. Ši vakarienė – viena iš tų palankių progų pajausti skirtumą tarp tikro ir falšo.