Dažnai į Paulių kreipiamasi kaip į gamtininką. Mat pastaruoju metu itin domisi ežerais, žuvimis, vabzdžiais, nuolat dalyvauja žygiuose.
Gamtos pažinimas – hobis, atsvara technologijai, nors neatmeta galimybės, jog du visai skirtingi ir priešingi dalykai ateityje susikeis vietomis. Informatika liks tik pomėgiu, o duoną valgys iš gamtos.
Paskatą davė fotoaparatas
Pirmiausia į Pauliaus Kripaičio gyvenimą atėjo augalai. Jais susidomėjo nusipirkęs fotoaparatą. Neįgudusiam mėgėjui lengviausia buvo fotografuoti augalus, jų nuostabius žiedus, vabalus, kurie juos lanko. Ilgainiui to nebepakako. Tapo smalsu ir įdomu, kokie floros atstovai užfiksuoti nuotraukose. Tuomet ėmė į rankas žinynus ir godžiai skaitė bei ieškojo informacijos.
„Fotografuojant, skaitant, vėl fotografuojant susipažinau su augalais ir jų pasauliu. Jis įspūdingas. Įtraukė ir jau nebepaleidžia“, – šypsojosi jaunas vyras.
Susikaupus gausiam fotografijų archyvui ir žinioms apie vaistinius augalus, jis nusprendė viskuo pasidalyti su kitais ir įkurti internetinę svetainę zolininkas.lt. Kadangi dirba programuotoju, norą paversti realybe nebuvo sunku. Kur kas daugiau pastangų reikalavo nuotraukų rūšiavimas ir jų „apipavidalinimas“ įdomia ir naudinga medžiaga. Paulius puikiai suprato: vienos nuotraukos, kad ir labai gražios bei traukiančios akį, kiek nuobodžios.
Visai kitomis spalvomis jos sušvinta prie fotografijų pridėjus bent kiek informacijos, receptų. Dažnai pateikia ir savų pastebėjimų, kurių penkerius metus fotografuojant augalus susikaupė ne vienas ir ne du.
Prakalbęs apie juos prisiminė, jog ilgą laiką buvo keista ir įdomu, kodėl susmulkintas česnakas ima žaliuoti ir mėlynuoti. Pasidomėjęs sužinojo: česnakas kaupia varį, o jis, reaguodamas su oru, prieskoninei daržovei suteikia žalsvai melsvą spalvą. Stebėtis kartais vertė augalų giminingumas. Pasak Pauliaus, neįtikėtina, kad dobilai priklauso pupinių šeimai, o grikiai – artimi rūgštynių giminaičiai.
Be galo sudomino drėgnose vietose aptinkamas, sparčiai požeminiais šakniastiebiais plintantis paupinis jonpapartis. Pavasarį jis dėmesį atkreipia žaliais piltuvėlio formos lapais. Natūraliai Lietuvoje augantis augalas gali pasiekti net 2 metrų aukštį. Labai norėtų pasivaikščioti po šių paparčių giraitę. Kur jų galima rasti, jau žino, lieka tik susiruoši ir nuvažiuoti.
Netikėtumais paženklintos pažintys
Patirtimi ir atradimais internetinėje svetainėje su visais besidalijantis jaunas vyras apibendrino – kiekvienas augalas savaip įdomus ir išsiskiriantis. Tiesa, unikalumas dažnu atveju pastebimas ne iš karto, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, sulaukus palankaus momento. Antai į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą, todėl saugotiną statųjį atgirį aptiko vėlų rudenį.
Tuo metu žemė buvo nuklota geltonais, rudais, rausvais medžių lapais, visi augalai jau buvo susiruošę poilsiui. Atgiris – ne, todėl atkreipė ir patraukė dėmesį. Jis vešėjo prie miško griovio. Gražiai žalią stiebą puošė šviesios sporos, kurios šį augalą daro dar dekoratyvesnį. Statųjį atgirį galima sutikti visoje Lietuvoje, tačiau jis gana retas.
Visžalis 20–25 cm aukščio augalas nyksta dėl miškų kirtimo, sausinimo, apšvietimo pasikeitimo augavietėje. Auga šaltiniuotose vietose, pagrioviuose, mišriuose miškuose, pelkėse. Augalas nuodingas. Juo liaudyje gydyti alkoholikai, nes paruošti preparatai sukelia stiprų vėmimą. Atgirį žmonės naudojo odos ligoms gydyti, spuogams naikinti. Augalu negalima pasikliauti sergant cukralige, epilepsija, tuberkulioze, hepatitu, esant hipertonijai bei nėštumo metu.
Pažintis su dirviniu progailiu visai kitokia. Prieš porą metų žygio metu stabtelėjo trumpam atokvėpiui ir netoli dirbamo lauko rado nematytą augalą. Kadangi neturėjo fotoaparato, tik užrašų knygelę ir rašiklį, „nepažintąjį objektą“ nusipiešė ir pasižymėjo ypatumus.
Grįžęs namo tarsi pamiršo – neieškojo jokiame žinyne, knygose. Matyt, nežinojo, nuo ko pradėti paiešką. Visus atsakymus pateikė R. Jankevičiaus sudarytas žinynas „Vasarą žydintys augalai“, kurį į rankas paėmė visai neseniai. Dabar jau žino, jog tąsyk sutiko dirvinį progailį. Jis nuodingas, Lietuvoje mažai paplitęs.
Daugelį susitikimų nulėmė smalsumas. „Pradėjus domėtis augalais, vieną dieną parūpo, ar turime vabzdžiaėdžių. Nustebau, kad viena rūšis auga. Jei nebūčiau žinojęs, pelkėje tikrai nebūčiau pažinęs saulašarės“, – pasakojo P. Kripaitis. Pasak jo, smalsumas vertė augalus ragauti ir patirti, kokio jie skonio. Be jokio skrupulo krimstelta garšva, varnalėša, dilgėlė, gyslotis. Skoniai įvairūs. Vieni augalai kartūs, kiti gana skanūs.
Paulius sako net nenumanęs, jog darželiuose auginama daug nuodingų augalų: pakalnutė, rusmenė, ricinmedis, buksmedis, kukmedis, mėlynoji kurpelė. Pastaroji gėlė, nuo seno puošianti lietuvių gėlynus, – vienas nuodingiausių Europos augalų.
„Nieko baisaus. Galima įžvelgti potekstę, kurios esmė paprasta: net ir labai nuodingas augalas žmogui nekenkia, kol jo neskriaudžia, neniokoja ir abu gyvena darnoje, – dalijosi mintimis. – Nėra tekę girdėti, kad kas būtų apsinuodijęs mėlynąja kurpele.“
Žoliauja ir virtuvėje sukasi
Penkerius metus gyvuojančioje svetainėje žmonės ieško pačios įvairiausios informacijos. Artėjant pavasariui, didelio susidomėjimo sulaukia garšva, nuolat skaitoma apie kiaulpienę, šalpusnį, krienus, sulą. Ieškoma žinių apie gydymą populiariuoju auksiniu ūsu, dėmėtąja mauda. Gana populiarūs ir keli puslapyje pateikti receptai.
Mums Paulius pasiūlė pasiruošti užkandį iš pienių žiedų. Reikia ką tik nuskintų kiaulpienių žiedų su kuo trumpesniais koteliais, stiklinės pieno ir miltų, vieno kiaušinio, trupučio pipirų, aliejaus, druskos. Žiedai pamirkomi šiek tiek pasūdytame vandenyje.
Tuomet nusausinami, kiek galima labiau patrumpinama apatinė žalioji žiedo dalis, nes ji suteikia kartumo. Paruošiama skysta tešla iš pieno, miltų, kiaušinio ir pipirų. Į ją po vieną merkiami kiaulpienių žiedeliai ir dedami į įkaitintą keptuvę koteliais aukštyn. Kepami, kol gražiai paruduoja. Išėmus nusausinamas aliejus ir skrudintus pienių žiedus galima patiekti.
Kiekvienais metais augalais besidomintis programuotojas renka pačias įvairiausias žoleles ir prieskonius. Apeina tik nuodingąsias, itin stipriai veikiančias. Labiausiai patinka siauralapio gauromedžio ir gervuogių lapų arbatos, tarp favoritų – kvapioji našlaitė ir kvapusis lipikas.
Vaistažoles dažniausiai džiovina kambaryje. Plonu sluoksniu paskleidžia ant balto popieriaus lapo. Kartais pastogėje suguldo ant tinklo ar surišus kūleliais pakabina saulės nepasiekiamoje vietoje. Kavai skirtas morkas ir giles skrudina orkaitėje.
Gyduoles savo reikmėms rinkdavo ir močiutė. Ji visuomet turėdavo jonažolių, kraujažolių, melisų lapelių, liepų žiedų. Kieme augdavo kaulažolės ir ugniažolės. Šias vaistažoles pažino vienas pirmųjų.
Pauliaus Kripaičio paklausus, kada žmogus gali vadintis žolininku, jis nusijuokė.
Po akimirkos atsakė: „Daugumai žolininkas asocijuojasi su gydytoju, raganiumi. Tas, kuris nori su šiais žodžiais turėti kažką bendro, gali save vadinti žolininku.“
Nuotraukos iš asmeninio Pauliaus KRIPAIČIO albumo.
