„Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“ – šeštoji Giedriaus Drukteinio knyga. Joje atskleidžiama, kokiais elgesio principais rėmėsi žmonija įvairiais savo istorijos tarpsniais.

Kadangi žinoma, kad kultūros epochos ir jų diktuojama elgsena labai keitėsi, knygos autorius šmaikščiai pasakoja, kaip tokiame kintančiame pasaulyje atsirado elgesio normos ir manieros, ką jos reiškė senaisiais laikais, kodėl išliko iki mūsų dienų.

Išsiaiškinę, kada ir kaip susiklostė vienokia ar kitokia elgesio norma, suprasime, kaip ji veikia: kodėl sveikindamiesi spaudžiame dešinę ranką, kas sieja raštą ir socialines grupes, kokių manierų krikščionys išmoko per kryžiaus žygius, kada vyrai įgudo dovanoti moterims gėlių, kodėl prancūzai diktavo pasauliui etiketo taisykles. Šioje etiketo ir manierų raidos apžvalgoje aptariamos ne tik diplomatijos ir protokolo ištakos, bet ir tai, kad žmonijos istorija ir elgesio kaita – neatsiejami dalykai. Kad darniai sugyventų, žmonės ir kūrė elgesio kodeksus, o šie savo ruožtu padėjo formuotis įstatymams.

Pristatome pirmą ištrauką iš knygos „Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“:
G. Drukteinio knygos „Kodėl spaudžiame dešinę“ viršelis

Meilės doktrina

Viduramžių Bažnyčios hierarchams buvo aišku, kad jaunoms mergaitėms nėra nieko svarbiau kaip dora, todėl dvasininkai kaip įmanydami skatino moteris vengti saldžių gėrimų, maisto, ilgo miego, maudynių ir papuošalų pertekliaus, nes tai neabejotinai buvo „tuštybė ir pataikavimas kūnui“. Kur kas sunkiau pasirodė tas pačias vertybes įdiegti vyrams.

Bažnyčia visada kovojo su gašliomis riterių aistromis, sekinusiomis energiją, reikalingą šventajam karui su netikėliais, ir stengėsi, kad vyrų širdys būtų sklidinos meilės, tačiau ne moterims, o Bažnyčiai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kurios vienintelės būdavo šaukiamasi, pavyzdžiui, mirštant nuo netikėlio ar saracėno kuokos smūgio. Dairytis į kitas gražias merginas vyrai neturėjo laiko, nes reikėjo galvoti, kaip į priešą greičiau kibti.

Tačiau kryžiaus žygiai iš esmės pakeitė šitą nusiteikimą ir pradėjo naują galantiškumo madą, suteikusią vyrams meilę ne tik kryžiui, bet ir žemiškajai moteriai. Rytuose jie pamatė visai kitokias elgesio su moterimis tradicijas. Jų nuostabai, musulmonai su moterimis elgėsi kur kas pagarbiau, mat puoselėjo persų ir indų meilės ir erotikos teorijomis grįstą glaudesnį dvasinį vyro ir moters ryšį, paremtą aistra muzikai ir poezijai.

Rytietiška prabanga ir kultūra pamažėle skverbėsi ir į Pietų Europos krikščioniškas teritorijas. Tai buvo regionai, prieš daugelį amžių girdėję romantiškas romėnų poeto Publijaus Ovidijaus Nazono (43 m. pr. Kr.–apie 18 m. po Kr.) eiles, ir būtent tuose regionuose kilo susidomėjimas „meilės psichologija“, situacijomis, kurios susiklosto tarp vyro ir moters, ir vyrų akys ėmė gręžtis į moterį.

Sparčiai besiplėtojantis humanizmas pagimdė kurtuazinę literatūrą – meilės lyriką ir riterių romanus. Gerai pažįstamas terminas „romanas“ kilo iš senosios prancūzų kalbos žodžio romanz, kuriuo buvo vadinamos iš lotynų kalbos atsiradusios tautinės romanų kalbos.

Nuoširdžiausios tų istorijų klausytojos buvo didikės, kurios vyrams išjojus į karo žygius kapoti musulmonams galvų prie Jeruzalės prižiūrėdavo pilis ir rūpindavosi ūkiu, ir miestelėnės. Tokios auditorijos akivaizdoje keliaujantys dainiai ir aktoriai pasakojo tai, ką ji ir norėjo išgirsti – apie šaunius riterius, kurie žygdarbius darė įkvėpti meilės moteriai.

Taigi meilės lyrika, fabliaux, chanson de geste, buvo dainuojama ir deklamuojama Anglijoje, britų legendos apie karalių Artūrą, keltų ir germanų sakmės, legendos apie Karolį Didįjį ar Zygfridą rado kelią į Italiją. Trubadūrai buvo mylimi ir laukiami visur, nes apdainavo šlovingiausius žygdarbius, apipynė juos legendomis ir kartu su kilniausiais riteriais išplatino riterijos vertybes po visą Europą.

Taip poezija kur kas greičiau nei Bažnyčia suvienijo Europos vyrus, jie ėmė mokytis kurti eiles, poezija ir gražbyliavimas tapo riteriams privalomi ir kaip pagrindinės disciplinos įėjo į riterio rengimo programą. Ilgėtis toli paliktos mylimosios ar garbinti ją eilėmis tapo būtina kiekvienam riteriui, žygiuojančiam, tarkim, į prūsų ar žemaičių žemes, o mirti su mylimosios vardu lūpose – netgi garbinga.

Vis dėlto socialinis gyvenimas aktyvėjo, pasakojimai apie karo žygius įgijo vis daugiau fantastikos elementų, naivus moterų susižavėjimas maloniai kaitino savimeilę. Turnyrai, kuriuose riteriai demonstruodavo savo drąsą, galią ir kaudavosi dėl širdies damos meilės, buvo neatsiejama kurtuazinio gyvenimo dalis, ir įsivaizduojamos moters siekiamybė tapo pagrindiniu romantiškų meilės poemų naratyvu.

Moteris tapo vyro įkvėpimo šaltiniu – tai buvo visiškai nauja ir negirdėta, bet nebuvo nemalonu. Galų gale tai vertė ir pačius vyrus pasitempti. Gražbyliauti, mokėti sakyti komplimentus ir garbinti, deklamuoti jausmingas eiles – kitaip tariant, daryti tai, ko moterys visada norėjo. Ir, beje, tai nevedė prie ištvirkimo. Fizinė moters meilė nebuvo kultas, ir jos palankumas buvo kur kas didesnė siekiamybė.

Riteris tarnavo širdies damai („meilės tarnyba“) su ta pačia aistra kaip ir Bažnyčiai ar savo valdovui. Tačiau dama kontroliavo riterio meilę, o tas pakluso jai visiškai ir besąlygiškai. Didžiausias apdovanojimas jam tapo jos meilė. Dabar didžiausius žygdarbius riteriai atlikdavo dėl moters, o ne dėl kryžiaus. Taigi, jei ankstyvaisiais viduramžiais moteris buvo vertinama kaip našta, darbo rankos arba turto dalis ir atitekdavo tam, kas daugiausiai už ją pasiūlydavo, tai po kryžiaus žygių ji virto dėmesio ir vaizduotės objektu, skatinančiu muziką, poeziją ir dailę.

Europa išsivadavo iš Tamsiųjų laikų ir neramumų periodo. Aistringa ir išdailinta kurtuazinė lyrika ir riterių romanai padėjo keisti socialines manieras ir žmonių tarpusavio santykius. XII amžiaus pilyse daugiau dėmesio buvo skiriama diskusijoms apie etiką ir apskritai santykių estetiką. Moters ir vyro santykiai tapo dvariškių žaidimu, kurio metu buvo svarstomos grožio ir elgesio moralės situacijos, dažniausiai vertinant hipotetines, menamas situacijas ir sprendžiant jų sukeliamas dilemas, pasitelkiant vaizduotę.

Tokiais tikslais XII amžiaus antrojoje pusėje Prancūzijos, vėliau ir Anglijos karalienė Eleonora Akvitanietė (1122–1204) savo Puatjė rūmuose, manoma, kartu su dukra Šampanės grafiene Marija įkūrė vadinamąjį „Meilės dvarą“ trubadūrų, riteriškumo idėjoms puoselėti ir mokyti gerų manierų, kuriomis ilgainiui ėmė garsėti Prancūzijos dvaras.

Apie šį „Meilės dvarą“ savo veikale De amore („Apie meilę“) užsimena Andrius Kapelionas (Andreas Capellanus). 1184–1186 metais Šampanės grafienės Marijos užsakymu parašyta literatūriška, sarkazmu ir ironija nuspalvinta ir kupina netikėtų išvadų (anot Andriaus, dvasininkams leidžiama mylėti, o vienuolėms draudžiama) knyga buvo tokia populiari, išversta į daugelį kalbų ir taip dažnai perrašinėjama, kad nemažai jos kopijų išliko iki šių dienų. Tai buvo tikras Vakarų civilizacijos veikalas, vertinamas visais laikais, o kai kurie jame išdėstyti pamokymai tebėra aktualūs ir šiandien.

De amore – ne pirmoji Europos knyga apie meilę. Romėnų poetas Ovidijus buvo parašęs Ars amatoria („Meilės menas“), tačiau esminis šių dviejų kūrinių skirtumas buvo tas, kad Ovidijus aukštino vyrą, siekiantį moters savo malonumui, o Andrius Kapelionas vertino vyro ir moters abipusį malonumą.

Šios knygos autorius sako, kad vyro ir moters meilė egzistuoja, bet tik ne tarp sutuoktinių, moko, kaip įsimylėjėliams mylėti ar elgtis ir nesukelti nepageidaujamų padarinių, ir išdėsto „31 meilės taisyklę“, pavyzdžiui, „meilė silpsta, jei kas daroma prieš mylimo žmogaus valią“, be to, „meilės neįmanoma kontroliuoti“.

Andrius Kapelionas pirmasis paminėjo, kad vienas kitą mylėti gali ir skirtingų luomų atstovai. Meilė vadinama netikėtai užklumpančia liga, kuriai būdingi tokie simptomai kaip dėmesio sutrikimas, raudonis, išbalimas, mikčiojimas, nemiga ar apetito sutrikimas, tačiau pateikiama ir receptų, kaip tą „ligą“ suvaldyti.

Tikrai mylėti gali tik išsilavinęs ir garbingas žmogus, o kaimiečiai nemoka mylėti ir meilėje elgiasi kaip gyvuliai, maža to, nereikia jų mokyti mylėti, nes tai atitrauks juos nuo darbo. Tikra meilė esanti brandaus amžiaus požymis, todėl vyrų meilė trunka iki 60, moterų – iki 50 metų, mat paskui trūksta aistros.

Pasak jo, sutuoktiniai negali vienas kito mylėti, meilei kurstyti reikia pavydo ir nuolat kovoti už mylimąjį, be to, santuoka neįpareigoja mylėti. Pavydas – svarbiausias meilės katalizatorius. Gobšumas ir šykštumas – didžiausi meilės priešai, negana to, ją nužudyti galima ir... atsisakius katalikų tikėjimo. Griežtai patariama vengti gobšių moterų, mat šios nepatikimos ir tuščios, ir reikalaujama uždrausti prostituciją, nes laisvo elgesio moterys gašlios.

Giedrius Drukteinis (g. 1970 m.) – lektorius, konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas, nuolatinis žurnalų „Verslo klasė“, „Stilius“, „TV antena“, „Playboy“ ir kt. autorius, internetinės vyrų įvaizdžio svetainės elegancija.eu įkūrėjas. Išleido penkias knygas: „Vietnamo karas“(1993), „Ulsteris, mano širdis“ (1997), „Izraelis, žydų valstybė“ (pirmas leidimas 2005), „Kaklaraištis yra politika“ (Tyto alba, 2011), „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“ (2013).
Giedrius Drukteinis
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (12)