Ir atvažiavo! Kaip žinia, kiekviena „Kito kampo“ improvizacija būna viena ir nepakartojama, tad kiekvienas jų spektaklis tampa nauja patirtimi, kuri priverčia ašaroti iš juoko. Pasirodymas Londone – ne išimtis. Apie improvizaciją scenoje ir gyvenime kalbamės su vienu pagrindiniu trupės nariu, Audriumi Bružu.
- Esate ištaręs frazę: „Kuo laikysi žmogų, toks jis ir bus“. Kuo laikote save?
- Save laikau žingeidžiu, organizuotu ir kūrybišku chuliganu, o kartais – žmogumi, nenorinčiu visai nieko daryti.
- Visi jūsų pasirodymai paremti improvizacijos principu. Paaiškinkit paprastai ir žmogiškai, kas yra ta improvizacija ir su kuo valgoma?
- Nesumeluosiu sakydama, kad laida „Pagauk kampą“ iki šiol mano atminty likusi kaip viena geriausių humoro laidų. Elementarios situacijos ir atsitiktinės frazės ten virsdavo pačia tikriausia ir nesurežisuota komedija. Ar tai yra aktoriaus talentas, ar dalykas, kurio galima išmokt?
- Tai yra dalykas, kurio galima mokytis, o besimokant pasimato, ar atsiskleidžia talentas. Nereikėtų sureikšminti tokių frazių kaip talentas, vietoj to – reikėtų mokytis, treniruotis, būt žingeidžiu ir per tai leisti atsiverti įvairioms sąvybėms bei spalvoms.
- Ar galima teigti, jog „Kitas kampas“ yra savotiška ir atnaujinta laidos „Pagauk kampą“ tąsa?
- Teatras „Kitas kampas“ yra susikūręs prieš penkerius metus, turintis pastovią trupę, kurios sąstatas šiek tiek keitėsi per tą laiką. Galiu drąsiai teigti, kad dabartinis teatras peraugęs į kur kas aukštesnį profesionalumo lygį. Laida buvo puiki pradžia, bet į ją grįžti neverta, esame jau toli nuėję.
„Improvizacija – savotiškas gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, nes tai drąsa, laisvė, kūrybiškumas, nebijojimas pasijuokt iš savęs, klysti, mokytis iš klaidų.
- Nepaprastai džiugu, kad jūsų pasirodymą buvo galima išvysti ir Londone. Lietuviams čia išties trūksta kokybiškai praleistų savos kultūros vakarų. Kaip jūs vertinate šiandieninį emigracijos reiškinį bei Londono lietuvius?
- Niekaip nevertinu. Man jokio skirtumo, ar tai emigrantas, ar tai rusas, lenkas, vengras, anglas… Emigracijos kaip reiškinio iš viso nevertinu niekaip, nes žmonės migravo visais laikais. Aš vertinu pačius žmones, su jų savybėmis, vertybėmis. Ir tai niekaip nepriklauso nuo gyvenamosios vietos. Žmogui suteikta laisva valia rinktis.
- Ar gyvenime mėgstate improvizuoti taip pat, kaip ir scenoje?
- Mėgstu improvizuoti, bet kitaip nei scenoje. Scenoje gali šokti iš lėktuvo be parašiuto, griūti ant žemės ir po spektaklio vis tiek esi gyvas. Gyvenime irgi mėgstu improvizuoti, elgtis spontaniškai, nes jei taip nebūtų – scenoje taip pat būtų sunku tai daryti. Improvizacija – savotiškas gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, nes tai drąsa, laisvė, kūrybiškumas, nebijojimas pasijuokt iš savęs, klysti, mokytis iš klaidų.
- Ar tiesa, kad bohemiškai sielai dažnai sunku gyventi šeimoje? Kaip santuoka pakeitė jūsų gyvenimą?
- Buitis įdomi tik tam tikriems žurnalams… Teatras nemėgsta buities, nes ji žlugdo iliuziją. Tie žmonės, kurie kalba apie buitį, žiūrovui tampa neįdomūs, banalūs, neromantiški, dėl to nesusireikšminkim ir nesureikšminkim buities.
- Visų žinomų žmonių mėgstu paklausti to paties klausimo – kaip tapti mylimu/mėgstamu? Kokie to pliusai ir minusai?
- Jokių minusų nėra, kai tave myli. Tik pliusai. O kaip tapti mylimu – turbūt mylėt pačiam, mylėt tai, ką darai.
- Netradicinės sudėties ir žanro grupė „Eilinis Elitas“ – koks yra šio nepakartojamo projekto tikslas? Iš kur kilo toks pavadinimas?
- Tai muzikinė improvizacijų programa, kurioje aktoriai kartu su muzikantais žaidžia skirtinguose muzikiniuose žanruose, kvailioja, daro tai, kas jiems kūrybiškai įdomu. Tačiau tai visai atskiras projektas, kuriam reikėtų platesnio pristatymo, tad dabar nesiplėsime :)
- Kažkuriam interviu esat su kolegomis minėję, jog „Eilinio Elito“ vyrukų nekintančios vertybės – garbė, šlovė ir pinigai“. Kokios yra jūsų asmeninės vertybės?
- Lygiai tokios pačios. Dar plius sveikata.
- Dalykas/frazė/asmenybė, kuris jūs gyvenime labiausiai motyvuoja ar įkvepia?
- Man įdomu daryti tai, ko neišmanau, nemoku. Įdomu pažinti, sužinoti. Gyvenimas yra procesas, o ne rezultatas. Man procesas yra paieškos, pažinimas, ėjimas.
