Dar mokydamasis Kauno „Aušros“ gimnazijoje pradėjau įsidėmėti kai kurių iš Vilniaus transliuojamų radijo laidų laiką. Pirmiausia tų, kurios teikė galimybę išgirsti dainuojant Vladą Mikštaitę arba ką nors skaitant Moniką Mironaitę. Ilgokai jos abi man buvo išskirtinės ir kažkuo panašios, gal kad už tų dainuojamų melodijų arba skaitomų žodžių driekėsi paslaptinga erdvė, kurioje telkėsi trauka, skatinanti nepraleisti progos jai paklusti.
Mėgau deramą valandą įsijungti jį vienas, laukti, kol, aparatui įšilus, pasigirs tyli kalba arba muzika, ir pagarsinti tik po lūkesčio išsipildymą žadančių diktoriaus žodžių. Visas šis ritualas sugrąžindavo vaikystės likučius, tarp jų ir kitur (koncertuose, operoje) nepatiriamą klausymosi magiją – gyvą ryšį su tuo, kas sklinda iš aparato.
Imdavo atrodyti, kad Vlados Mikštaitės dainavimas lydi mane nuo „neatmenamų laikų“ ir kad aš, tada jau bemaž pusbernis, į juos sugrįžtu. Niekam tokių savo potyrių nesipasakodavau. Dabar galvoju – o gal tokios akimirkos paprasčiausiai nuvalydavo nuo manęs kasdienybės apnašas, be žodžių patardamos gyvenimo pernelyg neskubinti?
Ir štai ties Laisvės alėja (pavadinti ją Stalino prospektu būtų pro gerklę nelindę) dar prieškariu įrengti elegantiški skelbimų stulpai aiškių aiškiausiai rodo, kad pagrindinį „Carmen“ (tada dar taip rašydavo) spektaklio vaidmenį atliks Vlada Mikštaitė. KĄ? Kiek jai galėtų būti metų?
Sėdžiu pirmojo balkono kairėje, vis labiau senstantis Kipras pakeičia sargybą, skambalas skelbia cigarų fabrike pertrauką, buriasi „kavalieriai“, pasirodo „damos“. O kur Karmensita? Ir galinga orkestro banga tarsi įskraidina scenon ne merginą, o tiesiog ugnies srautą – ji, liekna, lengva, tarsi pakylėta nuo žemės, keliais žodžiais paaiškina savo meilės credo ir išplėtoja jį Habaneroje.
Pirmą sykį suvokiu to epizodo (visos operos rakto) prasmę, pirmą sykį jau čia susijaudinu – juk tai laisvės, orumo, nenusakomu būdu pasireiškiančios drąsos himnas. O akių žvilgsnis! Fabrike kilusios muštynės persimeta į gatvę, ir štai atvedama kaltininkė – perplėšta rankovė, sukruvinta mentė. Bet ji – padėties šeimininkė, triumfuojanti veiksmo pabaigoje.
Šis spektaklis, buvęs blankokas prieš teatrą perkeliant į Vilnių, atrodė tarsi atgimęs. Matyt, naujosios Karmen valia ir tikslingai kreipiama energija kūrė jai būtiną teatrą, nes Vlada nenorėjo pasijusti gastrolierė kitokių sampratų suformuotame spektaklyje. Vėliau sužinojau, kad ruošdama šį vaidmenį ji buvo parengusi keturiolika pirmojo Karmen pasirodymo scenoje variantų.
Kelis iš jų publika išvydo, nežinau.
Ir štai 2005 m. pavasarį radijo studijoje prisimename Vladą Mikštaitę, kurios buvome netekę prieš metus. Kalbėjo tuomet Jonas Aleksa, jos talentingasis bendražygis: „Studijuodamas Leningrade girdėjau, kad jinai mūsų teatre (dar senajame) statė Prokofjevo „Meilę trims apelsinams“. Labai džiaugėsi artistai, kad jinai juos vedžiojo už rankų statydama į mizanscenas. Grįžęs į Lietuvą jau dirbti, susitikau su ja išsyk – pastatėme Orffo „Gudruolę“.
Buvo labai keistas susitikimas, nes prieš imantis repeticijų jinai man papasakojo visą spektaklį. Tvirtą koncepciją išdėstė taip smulkiai, kad pamaniau, jog tai bus labai gražus darbas. Jis iš tiesų buvo labai gražus, bet reikia pasakyti, kad Mikštaitė, grįžusi po studijų, savo režisūros metodą pakeitė. Kuo tai pasireiškė?
Visų pirma, pamėgo teiginį, esą mizanscena jai – tuščias reikalas: „Aš mizanscenų nesustatinėju, aktoriai, bedirbdami ir pajausdami savo vaidmenis, turi patys susirasti tinkamą vietą, tinkamą laiką, kada kur nueiti, kur atsistoti.“
Todėl darbas gana ilgai užtrukdavo. Tarkim, „Gudruolę“ ji mokėjo kaip savo penkis pirštus ir, rodos, tą koncepciją jau buvo išdėsčiusi baigdama Leningrado konservatoriją, gaudama aukščiausią įvertinimą. Bet tos puikios koncepcijos ji staiga atsisakė ir pradėjo dirbti nuo nulio – tarsi nieko nežinotų. Tad ir sulaukė tam tikro pasipriešinimo – artistai mėgsta, kai jiems konkrečiai pasakoma, kur reikia nueiti, kada ištiesti ranką, kokį veiksmą atlikti.
O jinai kaip tik tuo metu šito atsisakė ir pasiekė labai aukštą rezultatą, nes artistai buvo priversti patys pajusti, patys galvoti. (...) Kai susidūrė su medžiaga, kuriai reikia stipraus dramaturginio parako, na, kad ir su „Madam Baterflai“, čia Mikštaitė mūsų solistams atvėrė ištisą mokyklą. Visų pirma – Giedrei Kaukaitei. Tai buvo vaidmuo, kurį aš lig šiol prisimenu, buvo sukurta tikra Baterflai. Aukščiausio lygio. (...)
Režisuodama „Lohengriną“ ji dirbo kitaip. Suprato, kad bendraudama su Wagnerio personažais susitinka su pusiau dievais. Pasakojo apie savo mokytoją Koganą, labai įdomų režisierių (man teko matyti jo spektaklių Leningrade). Jis buvo Mejerholdo mokinys – toli ryšys nusidriekia: Mejerholdas – Koganas – Mikštaitė. Tvirta linija.“
Vlada labai mėgdavo pasakoti, ką sumaniusi. Esą tada netrukus kyla naujų idėjų, kuriomis irgi reikia dalytis. O sumanymų ji niekada nestokodavo, gal net buvo jų perteklius. Mažai tokių žmonių beaptinkam. Ir niekada nesirūpindavo, kiek už darbą jai bus sumokėta. Pasakojo, jog, ilgesnį laiką būdama teatre be darbų, subrandino savą „Traviatos“ viziją, tad jei kur nors būtų buvę pasiūlyta ją įgyvendinti, pačiai už tokią galimybę susimokant, ji būtų važiavusi, dirbusi ir sutartą sumą sumokėjusi.
Paskutiniame gyvenimo etape, palikusi režisieriaus darbą, atsidavė vien dainavimo pedagogikai. Mėgo po pamokų Muzikos akademijoje ateiti pėsčia iki mūsų, surengdavom vakarienę. Pasakodavo apie balso formavimo subtilybes, apie tai, kad studentai neturi iki galo teoriškai perprasti proceso detalių.
Kiekvienas dainininku tampantis žmogus yra kitoks, tad privalu jausti, ką galima iš jo padaryti ir ko ne. Tai esą panašu į gebėjimą pataikyti nežiūrint į taikinį.
Ji buvo spontaniška, plačių horizontų asmenybė. Vilniaus krašto lietuvaitė, baigusi gimnaziją Vilniuje, puikiai pažino ir vertino lenkų kultūrą, o vėliau turėjo galimybių suartėti ir su elitinėmis rusų meno apraiškomis. Tačiau jos – kaip ir kiekvieno didžio kūrėjo – prigimtis viską transformavo ir interpretavo savaip.
Vlada Mikštaitė scenos veikalo stilių, dvasią pajausdavo ir scenoje realizuodavo taip, kad mūsų teatro istorijoje jai dera stovėti šalia Romualdo Juknevičiaus. Abu paliko po savo epochą – viena operos, o kitas dramos teatre.
