„Rudnosiuko istorijos“ – tai trumpos, dažnai savarankiškos, bet tarpusavyje susijusios istorijos apie meškiuko Rudnosiuko bei jo draugų Asilo ir Ežio nuotykius. Taip pat knygoje rasite tų herojų didžiai išmintingų bei išmintingų samprotavimų.
Tai jau penktasis, gerokai papildytas knygos leidimas, apimantis keturis Rudnosiuko gyvenimo epizodus – jaunystę okupuotose Rudnosiukiškėse, brandą tremtyje, linksmą kūrybišką gyvenimą laisvę atgavusiose Rudnosiukiškėse ir pasimetimą bei panirimą savin „Po dvidešimties metų“.
„Pasiaiškinimas: kodėl Rudnosiukas?
Tūlesniam skaitytojui turbūt vis dar neaišku: kam gi rašinėti apie Rudnosiuką naujas istorijas, jeigu Vytė Nemunėlis ir taip jau viską parašė. Puikus klausimas! 2:1 – skaitytojo naudai…
Skubu paaiškinti: Rudnosiukas – mėgstamiausia vaikystės knyga. Bet ji labai plona – viens du ir perskaitai... Perskaitai ir galvoji – o ką Rudnosius veikė užaugęs, pokariu... Prie Brežnevo... Gorbačiovo...
Kaip jis elgėsi mokykloje, kalėjime, tremtyje ir kitose lavinimo įstaigose? O kaip jis valgo, kaip bučiuojasi? Galbūt Rudnosiukas iš viso nemoka bučiuotis? Ar spėjo Vytė išmokyti jį valgyt šakute, ar jis vis dar ryja rankomis? Visi šie klausimai tiesiog reikalaute reikalavo, kad į juos skubiai būtų atsakyta. Todėl ir atsirado knyga „Rudnosiuko istorijos“.
O kai jau pradedi ką nors svarstyti, rašyti, kankintis, klausimų tik daugėja... Pavyzdžiui: o kas tas Rudnosiukas iš viso? Žmogus ar meška? Ar koks kitas gyvulys? Su ragais ar be... Jaunas ar senas? Plaukuotas ar nuplikęs? Ir tada šauna mintis: o gal Rudnosiukas – nei žmogus, nei gyvulys, o... diagnozė?
Tačiau jeigu tai diagnozė, tai turėtų būti ir pirmieji rudnosiuko požymiai, vėlesnės stadijos, vaistai... Koks, tarkim, yra pirmos stadijos Rudnosiukas? O kaip atrodo žmogus, kuriam jau visiškas Rudnosiukas? Ar tai užkrečiama? Ir svarbiausias klausimas - kokie Rudnosiuko simptomai? Nežinau... (O ką, jeigu nežinojimas - irgi simptomas? Jeigu rudnosiukai irgi nieko nežino?...)”
