Valytę pamačiau šokiuose. Iki šiol atsimenu ryškiai raudoną suknelę, labai juodas, na, beveik juodas skvarbias akis ir nuostabiai putlius, garbanotus plaukus. Daugiau iš to vakaro nieko neatsimenu. Tik tiek, kad šokom, kalbėjom ir Kauno gatvėmis vos ne iki ryto lydėjau per senamiestį.
Užsimezgė keista draugystė. Ne konkreti. Kažkokia neapčiuopiama. Dažnai susitikdavome, po Kauną raizgėm kilpas motociklu, sėdėjom ir grožėjomės saulėlydžiu prie Kauno marių. Valytė bučiavosi noriai, bet pašėlusiu atkaklumu gaudė mano rankas, jei mano paklydėlės siekė krūtinės ar, o! kažkur vyniojos apie nuogą liemenį!
Turistiniuose žygiuose miegojom vienoje palapinėje, bet tos naktys – kančia. Vartėmės, grūmėmės iki paryčių ir po kiekvienos tokios nakties Valytė švytėdavo pergale. O mane vis kratė klausimas: kiek gi galima? Kam man to viso reikia? Sau sakau: neskambinsiu, neieškosiu – gana!
A, ne!
Paskambina ar ateina į studentų bendrabutį, į svečius pati Valytė.
– Aš toks jau žmogus, – atkišdama lūputes bučiniui murkė Valytė.
Na, manau, tegu. Gi ne viena moteris pasaulyje?
Bet Valytė, matyt, kažką pajuto. Mažiau bučiuoju ir mano rankos dabar ramios. Nieko neieškau ir atsisakau glamonių. Vaikštau, stebiu ir tarsi tyrinėju.
Bet va, Naujieji Metai ir Valytė sako:
– Per Naujuosius mano mamos sesutei – 50. Tu sėdėsi man iš kairės. Gerai? Tik nebandyk atsisakyti! Nepriimu. Jau pasakiau ir mamai ir tėčiui.
Gerai. Važiuojam, o šalta! O sniego! Iki ausų!
Autobuse iki Marijampolės sėdim susiglaudę. Aplink spūstis. Pilnas autobusas, „kaip akis“. Ji kužda:
– Labai noriu, kad tu patiktum mano mamai. Tėtis sako, kad jam vis vien su kuo aš gyvensiu. Tik svarbu, kad vyras būtų rimtas, uždirbtų pinigų, o ne koks apsileidęs tinginys.
Na, man net kvapą užgniaužė: apie jokias vestuves aš tikrai negalvoju! Ir Valytė – žmona?! Ne. Žinoma, ne. Pajuokausim ir gana. O gal?
Kaimo stalas platus, sotus ir sklidinas klegesio. Visi visus pažįsta ir tik aš svetimas. Valytės tėvas visam stalui girdint lieja mane „ženteliu“, visas stalas klega, kad naujas vyras liejas į giminę, o aš savo amplua. Šoku, kaip užsuktas. Traukiu dainas, organizuoju studentiškas polkas, raitau anekdotus ir daugiau bendrauju su Valytės seserim (kuri, pasirodė, guvi ir labai graži mergaitė, tik šiek tiek per jauna, gal šešiolikos). Bet man viskas atleista, gi naujas giminietis!
O nakčiai Valytės motina man pakloja atskirai, palėpėje. Guliu vienui vienas, o apačioje dar marmaliuoja visas apgirtusių žmonių gvoltas. Staiga už lentų sienos – puikiausiai viską girdžiu – Valytė kalba su savo mama.
– Vaikeliuk, tau toks bernas per smarkus, oi per smarkus. Ką tu su tokiu darysi? Kažkoks vėjo pamušalas. Prie mano Sigutės kabinėjosi.
– Mama! Nei kabinėjosi, nei ką. O ką jam svetimam name daryti? Gi nieko nepažįsta, o tik mane.
– Man atrodo – nepraleidžia nei vieno sijono. Matei? Jis ir į Rūtą dairėsi, ir Stefanijai už šlaunies griebė.
– Mama!
– Nepatinka man. Jei tu užsispirsi, tai nežinau, kaip ir su tokiu kalbėsiu. Žinoma, vestuves iškelsim, bet, vaikel, žinokis. Jei kas, grįši į savus namus. Skriausti tavęs mes tikrai neleisim.
Guliu nei gyvas, nei miręs. Nesidairiau į jokią Rūtą ir niekam šlaunų neglosčiau.
Bet Valytė ūmai atšalo.
Galvoju: ir tegu, bet ji dar dvejus metus vis kažkaip mane susitinka. Niekada nesakė, kad myli, bet dažnai dūsavo ir verkė. Be garso. Tik šlapo juodosios akys ir plūkė skruostais – nešluostė.
Ir vėl Naujieji Metai.
– Sutikim dviese, gerai? – kužda Valytė, – Užsisakykim staliuką restorane, gerai?
Tyliu.
– Nepasigailėsi.
Neprižadėjau, bet ir neatstūmiau. Tik švelniai pasakiau, kad Akademijoje studentai organizuoja Naujųjų sutiktuves aktų salėje. Man pasirodė, kad viešas pasirodymas su miesto panele studentų draugijoje manęs niekuo neįpareigoja. Galiausiai, galiu išsisukti – sesuo. Na, pusseserė. Gi bet kokioje situacijoje gali būti alternatyvos, tiesa?
Studentų išmonė – beribė! Mes linksminomės, kaip įpratę, triukšmingai ir pašėlusiai kvatojom! Stalai be alkoholio, bet po stalais – pilna! Ir nei vieno girto! Apgirtę akimuoju išspiriami į kiemą.
O Valytė jautėsi sukaustyta. Šoko santūriai. Šypsojosi skūpai. Ir varstė mane iškalbingais žvilgsniais.
– Tau linksma? – įgėlė.
– Čia, kaip matai, klounų nėra. Visi linksminasi patys. Tavo valia: gali dalyvauti loterijoje, gali pažvejoti laimės šulinyje, gali eiti prie kryžiažodžių stalo. Jokių problemų. Ar man tave visur ant rankų panešioti? – tarsi kalbu greitai, geranoriškai, juokauju, bet Valytė užsičiaupė.
Palydėjau iki senamiesčio, gal porą kilometrų per švintantį Kauną. Atrakino savo kambariuko duris, suėjome į vidų. Ji įsmuko į krėslą su labai aukšta nugarine ir kampuotais porankiais. Nei prieiti, nei apkabinti, nei ką į ausytę švelnaus pasakyti.
Tyli.
Tyliu ir aš.
– Eisiu, – sakau, – Pavargau.
Keliuosi.
Staiga Valytė pašoka. Priėjusi, sakyčiau, šaltai pabučiuoja ir sako, kad ji negali manęs šiandien priimti, nes jai tos dienos, jai labai skauda pilvo apačia ir ji atsiprašo, kad pažadėjo, bet ką žadėjusi jokiu būdu ištesėti negali.
– Kada nors,– kužda apsivijusi rankomis, – Tik tu nepyk, gerai? Tik nepyk. Būk toks geras.
Būsiu geras.
Šaltokai pabučiuoju į kairį žanduką ir einu pro duris.
– Kur tu dabar eisi?! Tokį kelią atgal? Dar nevažinėja joks miesto autobusas.
– Aš taksi.
Ir išėjau. Neatsisuku. Einu. Ale ir vėl šalta be proto. Lyg, kai su Valyte ėjom ir to šalčio nebuvo, ir sniegas taip vienišai negirgždėjo. Iš kiemo pasukau į gatvę, dairausi taksi.
– Kur tu? – uždususi stveria už rankovės Valytė.
Vienplaukė. Tik spėjusi užsimesti rudeninį paltuką. Su šliurėmis!
– Neik. Pasilik. Na, ką mes darom?
Abejoju. Bukai žiūriu į gatvę. Jokio taksi. Prakeikimas.
– Tik pažadėk, kad manęs neliesi, gerai? Man šiandien negalima. Supranti? Kada nors, gerai?
Abejoju.
– Eime. Būk geras, paklausyk. Gi Naujųjų Metų naktis. Eime.
Netikiu. Einu atgal. Valytė įsikibusi už rankos. Šliurės gi ne batai, jos slidinėja, o gal tyčia? Įsikimba dar tvirčiau. Ir vėl tame pačiame kambarėlyje. Tik tamsu. Valytė nedega šviesos. Nusimetusi paltuką puola nurenginėti mane.
– Sušalai. Užsispyrėlis. Maniau, prieisi, apkabinsi, o tu per duris. Na, kas taip daro? Ir dar Naujųjų naktį. – jau stoviu tik su prasegtais marškiniais: kailinukai ir švarkas pakabinti, kaklaryšis nusviestas, ji pameta šliures ir man, o pati pataiso lovą, pakrato, išlygina pūkinės kaldros pūkus.
– Gulk, o aš į vonią. Gal ir tu nori nusiprausti? Nori?
– Nelabai.
– Gerai. – po kelių minučių girdžiu kaip į vonią šniokia vanduo. Ji sukas, kaip vijurkas. Niekada nesu matęs jos tokios žvitrios! Tokios jaudinančios! Tokios... na, tokios...
Niekaip negaliu apsispręsti: eiti lauk ar dar likti? Mes neturime ateities. Tokie santykiai – nenormalūs. Kažko trūksta. Mes kažkaip per jėgą, per suspaustas lūpas, per vidinį skausmą. Mes kažkokie abu šalti ir pernelyg budrūs. Žinoma, kai tau kažkiek per 20, norisi moters. Ir ne trupučiuko, o sočiai. Su paskanavimu. Su geiduliais, svaiginančiais reginiais, kurių paskui neįmanoma atsiminti, kuriais neįmanoma pasisotinti, kurie įstringa tik kaip visuma be jokių detalių. Gamta taip patvarkė, kad tu niekada nepasisotintum, kad neužspringtum aistra – ištrina atmintį. Gal moterys kai ką ir atsimena, bet – tikrai – vyrai nieko neatsimena.
Vis dar labai abejodamas nusitempiu kelnes ir stoviu vidury kambario beveik nuogas ir vis dar nežinau: likti ar eiti? Beprasmis mano abejojimas. Ir labai gailiuosi, kad štai dabar nebeturiu valios ir pabėgęs sveikas protas.
– Eikš, – Valytė stumia mane į vonią ir liepia lipti, panerti į kedrų šampūno putas, – Atsigausi. Lipk. Aš tau nugarytę nutrinsiu. Nori šiek tiek, na, taurelę degtinės? Nori?
Ji nubėgo – nespėjau nei prasižioti. Lipu į putas – karšta – ir vis dar graužia sąžinė, kad blogai darau. Kam suteikiu vilties, jei mano elgesys – beprasmis. Valytė atbėga su padėklu: ir raugintas agurkiukas, ir dvi taurelės degtinės, ir vonioje uždega žvakę.
– Tu dabar mane nugirdysi ir paskandinsi? Kam ta žvakė? – bandau juokauti, bet Valytė tokių juokų nesupranta, žiūri į mane išpūtusi akis.
– O man pasirodė, kad tu romantikas, – ir išgėrė iki dugno, ir užkando agurkėliu, – O dabar tu.
– Gal tu į vonią su manim?
– Ne. Aš jau nusiprausiau.
– O man pasirodė, kad tu romantikė. Gaila.
Abu nusikvatojom.
Gal – netikėtai pamaniau – naktis dar neprapuolė?
***********
Vonia, vietoj ankstyvųjų pusryčių, žinoma, kažkoks nesusipratimas, bet kiekvienas vyras privalo išnaudoti visas, net mažiausias progas pamaloninti moterį. Nusileidau, įkritau, nuėjau iš paskos – kitaip ir nepasakysi. Deja, naktis jau baigiasi, jau bemaž rytas ir jaučiu nuovargį. Karštas vonios vanduo, kvepiantis šampūnas ir lengvas Valytės glostymas – puikūs migdomieji. Jau susitaikiau: aistros nebus. Eilinis tuščias bandymas.
– Leisk. Noriu išlipti. Gana. Užmigsiu.
Valytė padeda rankšluostį, užpučia žvakę, pasiima šukas, dėžutę ir sprunka lauk. Išsiskalauju šlapias savo glaudes, užmetu ant drungno radiatoriaus ir nuogas, tik apsisupęs rankšluosčiu pasirodau vieninteliame Valytės kambaryje. Ji susuka savo nuostabiausią grožį, nepaprastai purius plaukus, įvelka į tinkliuką – kambarys kvepia kūno kremu.
– Gulk. Aš tuoj.
– Bet aš nuogas. Gal man bent kelnes užsitempti?
– Kaip tu su kelnėm gulsi į švarią lovą? Gulk nuogas. Ir kas čia tokio?
Girdžiu, kaip kriokia iš vonios ištekėdamas vanduo, paskui girdžiu, kaip Valytė plauna, kažką stumdo, kažkas, gal koks stiklinis, trinkteli į grindis, atšokęs trenkiasi į sieną.
Ji palenda po tuo pačiu apklotu ir jaučiu: su drabužiais.
– O tau galima? Su suknele ir į lovą?
– Su pižama, kvailiuk. Retai kada įlendu su pižama, bet šiandien reikia.
– Kodėl reikia? Ir kodėl šiandien?
– Todėl, kad tu nuogas. Jei būsiu bent kiek nuoga, tu manęs ramybėje nepaliksi. Pulsi glaustytis, o man šiandien, rytoj ir beveik visą savaitę negalima.
– Tau visada negalima. Visada sakai: tik ne šiandien, gal kada nors? Gerai. Nekalbėkim apie tai. Noriu miego. Labanakt, skaistuole.
Ir apsikamšęs nusisuku į sieną. Manau: na, šį kartą, tai tikrai paskutinis kartas! Kam man tokia panelė? Dirba kažkokiame galanterijos fabrike. Siuva odą rankinėms, diržams, kala kažkokius chalnacenus, Dažnai net jos kvepalai nepermuša odos raugo smarvės. Aš biologas, o ji vakarinio skyriaus kažkokio galanterijos fakulteto studentė. Kas tarp mūsų bendro? Nieko. Ir visiškai nesuprantu savęs: kam tiek metų gaištu? Jokios prasmės. Jokios perspektyvos.
Tik va, kūnas.
Gal tol, kol nenugalėtas.
Man moterų krūtinė nesukelia jokio geidulio, o didelė, plati ir liūliuojanti, atvirkščiai, sukelia gailestį. Man patinka tai, kuo apdovanota Valytė: moters dubuo! Štai kas man svarbiausia. Keturi pirštai žemiau bambos ir viskas, kas per keturis pirštus šlaunimis aukštyn nuo kelių sąnarinių gumburų.
Ši vieta, lopšys, įduba – mano fantazijų sprogdiklis. Visada gaudau Valytės judesius, kurie nors kažkiek apnuogina paslaptį. Daugiau manęs niekas, ničniekas nedomina. Daug ir protingesnių, ir žvitresnių, ir energingesnių panelių, o prilipau prie kažko, kas – dabar manau – tikrai nevertas mano pastangų.
Staiga jaučiu, kaip Valytė prigludo prie mano nugaros ir švelniai, tyliai, bet atkakliai apsivijo mano liemenį ranka.
– Ką darysim? – žinoma, galėjau paklausti ir protingiau.
– Miegosim, mano zuikuti. Gal gali būti draugiškesnis?
– Nesupratau.
– Kas taip nedraugiškai pasako: labanakt ir atsuka nugarą? Galėtum ir švelniau.
– Aš nuogas. Atsisukti negaliu. Labanakt.
– O aš noriu, kad tu atsisuktum.
************
E.
