Išleidęs pirmąjį romaną "Šioje rojaus pusėje" dvidešimt ketverių metų Skotas akimirksniu išgarsėja ir praturtėja. Zelda perkalba tėvus, sėda į traukinį ir keliauja į Niujorką susituokti su Skotu.
Tačiau santuoka nepaverčia Ficdžeraldų įprastais sutuoktiniais.

Žymusis rašytojas ir charizmatiška jo žmona mėgaujasi pašėlusio gyvenimo malonumais – vakarėliais iki ryto, susitikimais su garsiausiais to meto žmonėmis ir visuomenės dėmesiu.
Džiazo amžiuje viskas atrodė įmanoma, deja, sėkmė trunka neilgai. Po nerūpestingu gyvenimu visuomet slypi kita, tamsesnė pusė. Vakarėliai negali tęstis amžinai...

Kokia buvo Zeldos gyvenimo istorija? Kaip jautėsi kūrybinga moteris, priversta likti talentingo vyro šešėlyje, ar vidinės įtampos ir maištavimas prieš nusistovėjusias normas galėjo sukelti jos psichikos ligą?

Knygos autorė Therese Anne Fowler įtaigiai atkuria autentišką to laikotarpio, džiazo amžiaus, ir visuomenės paveikslą. Rašydama knygą ji surinko daug duomenų ir faktų, rėmėsi oficialiais biografų liudijimais, Zeldos ir Skoto Ficdžeraldų laiškais, taip pat laiškais, kuriuos Skotas rašė savo draugams, redaktoriui, Ernestui Hemingvėjui.

****************

Therese Anne Fowler „Z. Romanas apie Zeldą Ficdžerald“

Ištrauka

Tą 1920-ųjų rudenį gyvenome beveik taip pat kaip ir vasarą, išimtis buvo tik mūsų baisusis barnis ir tai, kad persikėlėme į mažus apartamentus Manhatane, Penkiasdešimt Devintojoje gatvėje, prie pat Centrinio parko. Mus galėjai sutikti netoli „Plazos“ viešbučio, kur pasidabinę pačiais puošniausiais drabužiais dažnai gerdavome kokteilius Japoniškame sode. Tano nebuvo, nes daugiau nesamdėme patarnautojų. Mes parsinešdavome maistą į namus, dažniausiai iš „Plazos“, o skalbinius išsiųsdavome į skalbyklą.

Tuo metu Skotas vis dar tvarkė „Gražūs ir prakeikti“. Pagaliau išleistas apsakymų rinkinys „Plevėsos ir filosofai“ buvo perkamas gerai, tačiau ne taip gerai, kaip Šioje rojaus pusėje. Skotas buvo patenkintas tuo, kaip sutikta knyga, tačiau Menkenas savo recenzijoje pagyrė keletą apsakymų, bet visus kitus išvadino baisiai prastais. Jis kėlė retorinį klausimą, ar Skotas siekia populiarumo, ar tapti rimtu rašytoju. Menkenas nė neįtarė, kad Skotui šis klausimas toli gražu ne retorinis.

Tuo metu Skoto paakiai dažnai būdavo pajuodę, o jis pats pervargęs, nors aš nesuprasdavau kodėl. Vieną akimirką jis sutikdavo su Menkeno, Banio ir kitų kritikų nuomone, kad į rinktinę patekę apsakymai (už juos gautais pinigais mes mokėjome už gyvenimą) yra geriausiu atveju nesėkminga pastanga, o blogiausiu – visiškas šlamštas.

Kitą akimirką Skotas skųsdavosi, kad kritikai itin griežti ir siaurapročiai, nelinkę vertinti to, kas neatitinka iš anksto susidarytos nuostatos, kokia turi būti grožinė literatūra. Jis svarstydavo, ar negalima kartais būti rimtu, o kartais – populiariu. Ar nebūtų geriau ir daug puikiau, sakydavo jis, įvaldyti gebėjimą tobulai suderinti šiuos du dalykus? Tokiomis akimirkomis jis tikėjo esąs teisus, o visi kiti, anot jo, klysta.

Vieną penktadienio rytą spalio pabaigoje jis įteikė man ritinėlį grynųjų ir pasakė:

– Šį vakarą „Palais Royale“ atšvęsime knygos „Galva ir pečiai“ pasirodymą. Išsipuošk kaip pridera, įsigyk ką tik nori – suknelę, batus, pasidaryk šukuoseną.

Knygoje „Galva ir pečiai“ buvo aprašyti „Palais Royale“, tačiau dar nebuvau ten buvusi. Toks jau tas Niujorkas – galėjai ištisus mėnesius lankytis mieste, galėjai gyventi jame ir vis tiek kaskart, kai eidavai vakare pasilinksminti, atsirasdavo vieta, kurioje dar nesi buvęs.

Nors man labai patiko mintis, tačiau nepatikliai nužvelgusi pinigus pasakiau:

– Ar tau neatrodo, kad jau užtektinai šventėme šį įvykį?

Kai kalba pasisukdavo apie uždarbį, Skotas man įvardydavo tik svarbiausias pajamas, tačiau aš puikiai žinojau ir smulkesnes. Kad ir kaip akivaizdu buvo, kad jo pinigai nenuspėjami, tačiau lygiai taip pat akis badė, kad mes gyvenome labai prabangiai. Noras dar daugiau išlaidauti tokiems įgeidžiams kaip šis peržengė pasimėgavimo ribas ir tapo užgaida.

Savaime suprantama, mes negalėjome sau to leisti. Tačiau pinigai buvo jo rankose, o gal aš viską blogai supratau. Galbūt jis naudingai investavo, galbūt Ladlovas pasidalijo savo žiniomis, kurios padėjo Fauleriams praturtėti. Iš kur galėjau žinoti, kaip veikia pinigai? Pasitikėjau Skotu, maniau, kad jis žino, ką daro.

Jis man atsakė:

– Geriau linksmintis, negu verkti, nejau nežinai? Berods, tai pasakė Benas Franklinas, o gal Meri Pikford? – jis mirktelėjo man. – Įsigyk ką nors nepaprastai gražaus, kad visus pakerėtum.

– Turiu dar nė karto nedėvėtų gražių drabužių...

– Juk neketini atsisakyti galimybės apsipirkti? Nagi! – jis pliaukštelėjo man per užpakaliuką. – Turiu pataisyti keletą skyrių, pažadėjau Maksui, vėliau planuoju susitikti oficialių pusryčių su keletu vyrukų. Visą dieną būsiu užsiėmęs.

Jam patikdavo puikuotis manimi, o man patiko, kad manimi puikuojasi, todėl pasakiau:

– Daryk, kaip tau reikia.

Pirmiausia užsukau į mažytį boutique Penktojoje aveniu, apie jį pasakojo praėjusią savaitę mus lankiusi Skoto draugė Merė Hersis. „Paryžiaus mados pasiturinčioms amerikietėms“ – taip Merė apibūdino parduotuvės prekes, tada ji pamerkė akį Skotui, kurį pažinojo dar nuo vaikystės Sent Pole laikų, ir pasakė:

– Tavo žmona nusipelnė tik paties geriausio, pats taip sakei.

Butike kabėjo įvairiausi prabangūs ir ištaigingi apdarai: subtilūs moteriški apatiniai, išpuošti rinktiniais nėriniais ir kailiais, prašmatnios operos pelerinos iš aksomo, storo šilko siuvinėti kostiumai su kokardomis ir sagtimis, šermuonėlio, audinės, triušio, voverės, lapės kailiniai įvairiausių ilgių – nuo siaurų apsiaustų iki ilgų paltų. Niekad neturėjau kailinių, net negalvojau apie juos, kol neįžengiau į šitą parduotuvę.

Žiūrinėdama drabužius perbraukiau šermuonėlio kailinius. Montgomeryje nebuvo jiems lygių. Pamaniau, mano draugės atiduotų nežinia ką, kad galėtų dabar būti čia su manimi.

Ilgėjausi namų ramybės, tačiau tai, ką gavau mainais pastaruosius šešis mėnesius, buvo daug geriau. Ant kabyklos išilgai sienos pamačiau galbūt puikiausią dalyką iš visų – suknelę, kokios nebuvau niekad mačiusi. Tai buvo juoda, berankovė, nesudėtingo kirpimo suknia su nežymiai paryškinta liemens linija. Tačiau ji išsiskyrė ypatinga apdaila. Iškirptė buvo apvesta siaura sidabrinių žvynelių linija, o tada daugybė smulkučių karoliukų krito dešiniu šonu žemyn per visą suknelę iki pat palanko ir šakojosi į daugybę sudėtingų žiedų ir vynmedžių.

Prie manęs priėjo aukšta, laiba ir kruopščiai pasidažiusi pardavėja.

– Sutikite, ji išties įspūdinga! Pats geriausias mūsų turimas šilkas. Luktelkit! – pasakė ji. – Žado neteksite, kai pamatysite štai ką...

Ji paėmė suknelę ir pasuko, kad pamatyčiau nugarą. Dūmų spalvos tinklelis buvo įsiūtas taip tiksliai ir taip tiko, kad jo beveik nesimatė, žvyneliais apsiūta U formos iškirptė leidosi beveik iki pat stuburgalio. Toje vietoje ji jungėsi su laisvai krintančiu juodu šilko sijonu, kurį taip pat puošė eilė karoliukais išsiuvinėtų gėlių ir vynmedžių.

– Tėvas kaip reikiant mane išbartų, – pasakiau.

– Jūsų figūra idealiai tinka šiai suknelei, turėtumėte ją pasimatuoti. Ką tik iš Paryžiaus, Patou dizainas, tokia seksuali kaip ir pačios paryžietės. Garantuoju – vienintelė.

Paėmiau pakabą.

– Raginti antrą kartą nereikia.

Po dešimties minučių suknelė buvo supakuota į dėžę ir išsiųsta į apartamentus, o aš nuėjau į kirpyklą.

– Kuo galėtume pasitarnauti jums šiandien, ponia Ficdžerald? – paklausė administratorė.

Iš rankinės ištraukiau sulankstytą popierių ir išskleidžiau jį ant prekystalio.

– Gyvenimas turėtų mėgdžioti meną, ar pritariate?

Administratorė perskaitė antraštę – tai buvo Skoto apsakymas, parašė jį The Post gegužės numeriui: „Berenisė nusikerpa plaukus“.

Administratorė atsakė:

– Be abejo, pritariu. Karmen apsidžiaugs galėdama pasitarnauti jums.

– Tuomet paskubėkite, kol nepabūgau. Kiek laiko turi prabėgti, kol nustosi jausti, kad viskas, ką darai, yra nusikaltimas?

Parsiradau namo anksčiau už Skotą. Būdama vonioje girdėjau jį įeinant. Jis kažką niūniavo, bet tiksliai nebūčiau galėjusi pasakyti, jog tai buvo linksma, tačiau tai, kad jis niūniavo, buvo geras ženklas.

– Kur taip užtrukai? – paklausiau iš vonios.

– Žinai, reikalai.

– Neik čia. Noriu tave nustebinti. Tiesa, iš „Plazos“ atsiuntė lengvą vakarienę... Pietus, norėjau pasakyti. Kažką iš bulvių ir burokėlių. Suspėsi užkąsti vėliau, jei nori.

– Ar guli vonioje? – paklausė jis iš už durų.

– Neik į vidų. Aš rimtai!

– Gerai jau, tuomet ir aš neišduosiu savo staigmenos.

– Kokios staigmenos? – paklausiau, tačiau jis tik nusijuokė ir nieko neatsakė.

Išlipusi iš vonios nusišluosčiau, tada neskubėdama išsitepiau alyvų kvapo kūno kremu, nusipirku jį salone... Ten pat, po to, kai trumpai nusikirpau plaukus, pirmąkart gyvenime man padarė profesionalų manikiūrą. Vis dar negalėjau priprasti prie sodriai raudonos nagų lako spalvos, ja lakuoti įkalbėjo salone. Suderinti su to paties atspalvio lūpdažiu, nagai turėjo atrodyti stulbinančiai.

Pasidariau makiažą, ypatingą dėmesį skyriau akių kontūrams paryškinti, kaip man patarė mergina iš salono. Truputėlis skaistalų, pudra, tušas ir lūpų dažai. Viešpatie, koks efektas, pamaniau nužiūrėdama save veidrodyje.

– Apie kokią staigmeną kalbėjai? – pabandžiau dar kartą.

– Gaila, bet aš tavęs negirdžiu, mieloji. Tie ledo kubeliai... – Skotas pabarškino jais stiklinėje, – kelia tiek triukšmo.

Pasakiau:

– Tu tikras blogio įsikūnijimas, Skotai Ficdžeraldai, tik norėjau, kad žinotum, jog... – vis dėlto nusprendžiau palaukti.

Tada užsimoviau permatomas juodas šilkines kojines, kurias viršuje puošė nėriniai, pritvirtinau jas prie naujų keliaraiščių. Ir tai viskas, ką apsivilkau, po naująja suknele nieko daugiau negalėjau dėvėti. Nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad turiu mažas krūtis, nes jų nereikėjo prilaikyti.

Vis dėlto pasirodyti viešai be apatinių po suknele atrodė keista. Tai baugino ir kėlė jaudulį. Pagalvojau: „Drąsios tos merginos Paryžiuje.“ Aš taip pat buvau drąsi, niujorkietiškai drąsi, netgi, sakyčiau, paryžietiškai, – ir mano šio vakaro drabužis turėjo tai įrodyti.

Apsivilkau suknelę, dar kartą nužvelgiau save veidrodyje, įsispyriau į naujus juodus aukštakulnius ir atlapojau duris.

Skotas sėdėjo prie rašomojo stalo. Kai pakėlė į mane akis, aš lėtai apsisukau. Jis spoksojo į naują paryžietišką savo žmoną trumpai kirptais plaukais, pasipuošusią karoliukais nusagstytais žėrinčiais apdarais, o tada švilptelėjo iš nuostabos.

– Tobula, – pasakė jis.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)