Kūrinio dvasią turėtų atitikti ir pastatymas, kurio sumanymas kilo iš XI a. kinų tapybos recepto, o pačiame spektaklyje sušmėžuos net Hario Poterio akiniai.

Apie tai, kaip gimsta naujos operos pastatymas, kalbamės su režisieriumi Gintaru Varnu.

- Apie ką yra opera „Kornetas“?

- Apie likimą. Apie meilę ir mirtį. Apie labai jauno žmogaus atėjimą į suaugusiųjų pasaulį su visomis savo baimėmis ir kompleksais, erotinėmis svajonėmis, nostalgija ir ilgesiu. Herojus patiria vieną meilės naktį ir ta meilės naktis jį nužudo. Apie labai jauno žmogaus žingsnį į gyvenimą. Tai opera apie iniciaciją – berniukas tampa vyru, ir tai jam kainuoja gyvybę. Juk jam tik aštuoniolika – tai labai svarbu.

Tiesa, siužetas, kurį paprastai visi atėję į spektaklį bando atsekti, čia nėra svarbiausias. Nuotaikų kaita, poetinės impresijos susipina į audinį – savotišką didžiulį išplėstą dviejų valandų eilėraštį, dar turintį ir muziką, kuri yra šio didžiulio eilėraščio kraujas.

- Dauguma atlikėjų taip pat jauni?

- Dauguma jauni, ir tai tiesiog tobula. Tai opera apie jaunystę jauniems žmonėms, net jeigu jie pirmą kartą išgirs apie Rilkę. Opera pagrįsta jaunystės virpesiais, jaunystei būdingu jautrumu, paauglišku liūdesiu. O kartu ji labai filosofinė, egzistencialistinė: čia svarbūs kontrastai – Goethe’s „Liebe und Tod“ idėja ir pan. Jauni solistai visa tai puikiai įkūnija, kita vertus, jiems lengviau įsigyventi į modernios muzikos melodiką, jie neturi išankstinio požiūrio į ją.

- O ką jūs manote apie šiuolaikinę operą?

- Nesu šiuolaikinio meno, o tuo pačiu – ir šiuolaikinės muzikos „fanas“, kartais tą atvirai sakau. Bet, sąžiningai pagalvojus, tai nevisiška tiesa, tubūt taip apibendrinti negalima. Tarkime, Philipo Glasso operos man yra tam tikra magija. O juk tai visiškai ši diena!

Vadinasi, priklauso ne nuo to, ar opera šiandieninė, romantinė ar barokinė, bet nuo jos kokybės, gylio, nuo konkretaus atvejo. Mėgstu kai kurias kamerines Michaelo Nymano operas, patinka Arnoldo Schönbergo „Mėnulio Pjero“ (nors tai ne opera, o muzikinis teatras). Taigi neturiu vienos nuomonės apie šiuolaikinę operą, bet ir nesu visai su šiuolaikine muzika susipykęs.

- Kompozitorė Onutė Narbutaitė labai norėjo, kad „Kornetą“ statytumėte jūs. Kaip vyksta darbas, kai greta – autorė? Juk statant klasikines operas prieš šimtą ar daugiau metų gyvenęs autorius nei pataria, nei trukdo…

- Dirbti daug lengviau. Viena vertus, sunkiau buvo iš pradžių, kol nebuvo gyvo muzikos skambėjimo, bent jau juodraštuko su orkestru. Pati Onutė gal tris dienas grojo, dainavo, komentavo – vyko tokia „akcija-instaliacija“: kai ką supratau, kai ko nelabai. Nors libretą turėjau seniai. Paskui koncertmeisterė Olga Taškinaitė grojo, bet turiu pasakyti, kad tas fortepijoninis perdirbinys – klavyras – sunkiai atspindi operą. Nes kai išgirdau orkestro atlikimą, man plaukai pasišiaušė nuo spalvų gausos. Ir tai buvo labai geras impulsas.

Tai man dar kartą parodė, kad operos pradžia – muzika, ne libretas. Kas iš to, kad libretą turėjau metus ar dvejus, bet tai, kaip muzika tą libretą valdo, manau, ir yra tikrasis operos kraujas.

Nepasakyčiau, kad libretas labai aiškus ir visiems bus lengvai suprantamas, nes jo sandara visiškai poetinė. Ne tik todėl, kad autorė ėmė tekstus ir iš Rilke’s „Korneto“, ir iš jo eilėraščių, ir iš Prévert’o, Traklio, Baudelaire’o, truputį Goethe’s, ir iš Kokoschkos „Sapnuojančių berniukų“. Kitaip sakant, tai savotiškas poetinis koliažas. Netgi pati to koliažo sandara, jo montažas yra poetinis.

Suprantu, kodėl kompozitorė pasiūlė man – esu kai ką panašaus daręs. Pavyzdžiui, spektakliai pagal Lorcą (pagal Federico Garcíos Lorcos pjeses pastatyti spektakliai „Jei praeitų penkeri metai“, „Publika“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“. – B. B.) yra gryna poezija. Ji turi būti suvaidinta jokiu būdu neprozinant, ten turi tvyroti poezijos saldumas ar kartumas... Turbūt todėl man tai nesvetima.

Ko negalėčiau, tai statyti veristinės dramos ar operos su visa ta buitele ir pan. Prisiminęs Monteverdi madrigalus (2008 m. režisuotas madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. – B. B.), irgi supratau, kad ten dariau du eilėraščius – vieną apie meilę, kitą apie mirtį, senatvę... Tai buvo dviejų eilėraščių spektaklis. O kodėl pakvietė, klauskit Onutės...

- Paprastai operą statančio režisierius klausiama apie koncepciją. Partitūroje yra nemažai kompozitorės nuorodų, bet vis tiek turbūt reikėjo išgryninti savo požiūrį? Ar viskas iš partitūros?

- Koncepcija gimė iš vieno libreto epizodo – XI a. kinų dailininko Song Di pateikto tapybos recepto. Jis moko: pasirinkite sieną, uždenkite ją drobe (šiuo atveju – balto šilko skiaute) ir žiūrėkite rytą ir vakarą tol, kol pradėsite ką nors įsivaizduoti – augalus, medžius, judančias, skraidančias figūras. O tada galėsite savo teptuką atiduoti fantazijai.

Rezultatas priklausys jau ne nuo tavęs, o nuo dangaus. Iš esmės šis tapybos receptas ir sukūrė sprendimą, kuris toliau valdo viską. Taigi čia nebus jokios realybės imitacijos, nevaizduosime realių dalykų – kariuomenės, smuklės ar pilies. Tai labiau fantazijos žaismas. Scenografijos elementai, veikėjų judesiai, veiksmai greičiau sąlyginiai nei realistiški, juolab kad operoje labai daug vizijų, sapnų.

Aišku, siužetą tie sapnai stabdo. Bet visą pirmąjį veiksmą jie svarbesni už realybę. Realiai personažai tik joja – joja ir svajoja, joja ir sapnuoja, tad ir regime jų svajones, sapnus. Taip sukuriama poetinė atmosfera su įvairiomis gana žinomomis citatomis – vaizdinėmis ir mizanscenų, kaip ir muzikoje Onutė vartoja citatas.

- Spektaklis rebusas?

- Gal ne. Bet tai jau kritikų reikalas (juokiasi), ką jie iššifruos. Na, pavyzdžiui, yra toks Mirties Fleitos personažas – scenoje kartkarčiais grojantis fleitininkas. Vienoje scenoje Kornetas miega, fleita groja virš jo, ir Kornetas ima sekti paskui tą melodiją, paskui fleitą. Kur mes tai matėme?

- Pasakoje?

- Ogi „Spragtuke“! Kas išveda visas peles? Fleita! Yra vaizdinė nuoroda į „Skrajojantį olandą“, kitų užuominų. Kornetas su Hario Poterio akinukais... Gal tai postmodernizmas? Žodžiu, man labai patiko tas kinų tapybos receptas, nesvarbu, kad jis tarsi ir nesusijęs su siužetu: jį, kaip savotišką operos įžangą, rečituoja kvartetas.

- Spektaklio kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, choreografė Elita Bukovska – ištikimi jūsų bendražygiai. O kodėl pakvietėte scenografę Medilę Šiaulytytę?

Ogi dėl to, kad ji yra scenografė tapytoja, mėgstanti tapyti scenovaizdį, mėgstanti tikrą veiksmą. Ji ne scenografė instaliacijų kūrėja ar kokia performansininkė, bet kaip tik scenografė vizualistė, tapytoja.

- Kaip manote, kas bus šios operos publika? Kam ji skirta?

- Tiesiog teatro publikai. Gal net labiau dramos teatro ir ne tiek specifinei operos publikai, bet, manau, ir ne ŠMC lankytojams. Nors „Kornetas“ – visiškai šios dienos opera, ją parašė dabar kurianti autorė, tačiau joje nėra brutalumo estetikos, kartais šiuolaikiniame mene dominuojančio chamizmo. Ji labai poetiška, labai lyriška, švelni. Gal „Kornetas“ galėtų būti artimas ir dramos teatro lankytojams, kurie eina į rimtus spektaklius, į tragedijas, kurie ieško gilesnio teatro, aukštojo meno?

Tik bijau, kad klasikiniai melomanai, kurie yra patys konservatyviausi, operos nesupras. Nors niekad negali žinoti... Juk nostalgiška, lyriška „Korneto“ tėkmė, mano supratimu, turėtų būti priimtina daugeliui.

Taip pat ir jos pastatymas visiškai nemadingas, ne pagrindinės operų pastatymų srovės. Jis eina prieš srovę. Dabar statant klasiką geras tonas yra artinti kūrinį prie mūsų dienų, atkelti bent į XX a. pradžią…

- Kaip Jūs darėte „Rigolete“…

- Na, taip! Juk aš irgi negalėčiau statyti naftalino – „Rigoleto“ XVI amžiuje. Nebent tai būtų itin brangus, su autentikos kvapu pastatymas. Bet kas iš to? Net ir tie barokiniai kostiumai Monteverdi lėlių operoje yra šiuolaikinės interpretacijos ženklas. Be abejo, man nepatinka ir kiti kraštutinumai, vadinamoji vokiečių tendencija. Antai mačiau „Kaukių baliaus“ pirmojo veiksmo choro sceną tualete... Kam? Vien tam, kad šokiruotum? Tai pigu. Bet pritariu, kad operą reikia artinti.

Paradoksas: Verdi norisi artinti, o štai Rilke’s siužeto niekaip nešiuolaikiname. „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“, parašyta XX a. pradžioje, 1907 m., secesijos laikotarpiu, yra apie 1664 m., baroko laikais, vykusį karo žygį, kuriame žuvo kornetas Kristupas von Rilke iš Langenau. Tad operoje yra du laikai – XX a. pradžia ir XVII a. vidurys, ir mums abu jie svarbūs. Niekaip operos nešiuolaikiname. Mes nemadingi.

Tai bus labiau belaikis pastatymas, kaip ir poezija, nors su anų laikų konkretybėmis.