Tiesa, enciklopedijose J. Aleksos gimimo data nurodoma pagal dokumentus – 1939 m. vasario 23-oji, tačiau LNOBT, minėdamas savo maestro sukaktį, derinosi prie kolegų atmintyje išlikusios datos ir Jonui Aleksai skirtą R. Wagnerio „Lohengrino“ spektaklį rodys sausio 30 d.
„Žinote, mes, dirigentai, turime plačią širdį, mes viską, ką tik paimame į rankas, ką tik mums duoda, privalome įsimylėti ir perduoti tą savo meilę orkestrui, o po to jau – ir publikai. Tai mūsų svarbiausia pareiga: vieniems pavyksta lengvai, kitiems sunkiau. Man – sunkiai, bet pavyksta,“ – yra pasakojęs maestro Aleksa Lietuvos radijo muzikos redaktorei Rimai Breiner (interviu spausdintas LNOBT žurnale „Bravisimo“).
„Netampyk vadelių be reikalo“
Jonas Aleksa, regis, jų taip ir nepajuto… Mirė būdamas 66-erių – 2005 metų spalio 17 d. Tuo laikotarpiu repetavo baletą „Ana Karenina“, bet šio jo paskutinio pastatymo premjeros meistrui nebuvo lemta sulaukti. Pastatyminį darbą užbaigė kitas dirigentas. Tiesa, dar prieš metus, 2004-aisais, J. Aleksa buvo parengęs itin sėkmingą J. F. Halevy operos „Žydė“ pastatymą, kuris iki šiol išlieka vienu geriausių LNOBT operos spektaklių. 2003 m. dirigentas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
J. Aleksos kūrybinis kelias buvo gražus ir turtingas meninių pasiekimų. Teatre jis pradėjo dirbti 1965 m. po aspirantūros studijų Leningrado konservatorijoje pas legendinį dirigentą J. Mravinskį. Per beveik 40 metų Operos ir baleto teatre parengė arti 50 naujų pastatymų, diriguotus spektaklius reiktų skaičiuoti šimtais. O kur dar koncertinės programos, spektakliai kituose teatruose ir ne tik Lietuvoje…
Sakoma, dirigavimui reikia subręsti. Galbūt iš pradžių pasimokyti kitos muzikinės specialybės. Bet visada būna išimčių.
„Labai retas vaikas galvoja apie dirigavimą, o aš nuo vaikystės apie tai svajojau. Dabartiniame Rusų dramos, o tada Operos teatre Basanavičiaus gatvėje nuolat būdavau prie orkestro duobės. Mačiau ten daug labai gerų dirigentų. Ypač man imponavo puikiai dirigavęs Algimantas Kalinauskas, jo inteligentiška, impozantiška povyza. Tada galvojau – kad aš taip galėčiau… Dešimties metų apsirgau dirigavimu, bet buvo ir kitų „ligų“: dramos aktoriaus specialybės paieškos, mane labai kalbino ir šviesaus atminimo profesorius Aleksandras Livontas pereiti į smuiko klasę, neblogai grojau fortepijonu, turėjau neprastą balsą, bet labiau imponavo dirigavimas. Vilniuje baigęs chorvedybą, įstojau Peterburge į aspirantūrą ir trejus metus turėjau laimės bendrauti su pasaulinio lygio dirigentu Jevgenijumi Mravinskiu ir labai daug kitų žymių žmonių tuometiniame Leningrade. Tai, žinoma, padarė didelę įtaką mano tolesniam meniniam keliui. Stažuotė Vienoje buvo mana iš dangaus – laimingas atsitiktinumas, ne kiekvienam pasitaiko tokia laimė.“
Grįžęs iš dvejus metus užtrukusios stažuotės J. Aleksa buvo paskirtas Akademinio operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu ir šias pareigas ėjo su nedidelėmis petraukomis beveik 30 metų.
„Vyriausiuoju dirigentu buvau paskirtas 1975 m. Tada – nesigirsiu – išplėtojau labai didelę veiklą. Mūsų orkestras pirmą kartą išėjo į koncertinę estradą, žymūs buvo mūsų koncertai teatro fojė, atlikome daug kantatinio žanro kūrinių, pirmieji Lietuvoje grojome J. S. Bacho Mišias h-moll su Aklųjų draugijos choru.“
1997–2000 m. J. Aleksa lygiagrečiai ėjo ir LNOBT meno vadovo pareigas:
„Trejus metus būdamas Operos ir baleto teatro vadovas, nieko blogo, man atrodo, nepadariau, kažin ko gero – taip pat ne... Tik tiek, kad pavyko paįvairinti repertuarą. Po ilgos pertraukos pastatyta W. A. Mozarto opera „Pagrobimas iš seralio“, atsirado vokiškas repertuaras – Carlo Maria von Weberio „Laisvasis šaulys“, pas mus dar niekad nestatytas, bei keistokas ir tuo įdomus „Aidos“ pastatymas. Į Operos teatrą pirmą kartą atėjo režisierius Jonas Jurašas.“
Opera ir baletas
Ar J. Aleksa buvo operos novatorius?
„Kaip žinoma, opera – konservatyvokas menas, gal tuo ji ir žavi, o gal ją reikia truputėlį paįvairinti. Aš nesu balagano šalininkas, esu labiau tradicinis dirigentas, bet ir naujovėms nesipriešinu.“
Teatro dirigentas pirmiausia siejamas su opera, bet juk yra ir baletas, kurio muziką taip pat reikia diriguoti. Kokia specifika?
„Tai labai įdomus žanras. Aš seniai pradėjau diriguoti baletą, bet tuomet nesupratau, ką darau, nes man vis atrodė, kad kai diriguoju baletą, baleto artistai neritmiškai šoka. Mat aš nesupratau tos leksikos… Bet vėliau suvokiau, kad tie tempai, kurių iš manęs reikalavo visi baleto artistai, baletmeisteriai, tikrai pasiteisina. Dabar baletą diriguoju su didžiausiu malonumu, net tokį kaip „Don Kichotas“, kur muzika, sakyčiau, vidutinė. Bet aš jaučiu didelį malonumą, nes diriguodamas pasitelkiu autoironiją, truputėlį tyčiojuosi iš savęs.“
Spektaklis – lyg ėjimas į ešafotą
1990–1994 m. Jonas Aleksa buvo Slovakijos nacionalinio operos teatro Bratislavoje vyriausiasis dirigentas, 1989–1990 m. dirigavo Sankt Peterburgo Musorgskio teatro gastroliniams spektakliams („Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“, „Borisas Godunovas“, „Auksinis gaidelis“) Paryžiuje ir Italijoje.
„Išvykimas į Bratislavą buvo savęs išbandymas kitoje terpėje – kaip man pavyks prigyti visai naujame kolektyve, įdiegti tam tikrus savo principus. Atrodo, kad ketveri ten praleisti metai buvo naudingi tiek man, tiek Bratislavos operos trupei.
Su Musorgskio teatru Paryžiuje per 24 dienas dirigavau keturiolika spektaklių. Kiekvienas iš jų buvo tam tikras ėjimas į ešafotą, nes Paryžiaus publika labai rafinuota.“
„Aš – romantikas“
„Nuo jaunystės mėgau „Aidą“. Dar atsimenu Kiprą Petrauską, dainuojantį Radamesą. Labai mėgstu dainingą, romantišką muziką. Ir mokykloje buvau auklėtas romantine dvasia. Čia reikia atiduoti pagarbą ir duoklę mano mokytojams – Vytautui Venckui, kuris mus lavino romantinės muzikos pavyzdžiais, mano fortepijono dėstytojai Nevanyčėnaitei ir daugeliui daugeliui mūsų mokytojų, kurie lyg ir numatė, kad aš – romantikas. Atsimenu, kai nuvažiavau į Peterburgą ir ten buvo renkamas spektaklis, kurį aš pirmą diriguosiu, tai mano profesorius Nikolajus Rabinovičius sakė: „Jums reikia ko nors romantiško“.“
„Kas ieško, tas randa“
Jonas Aleksa buvo ir pedagogas – dėstė Lietuvos muzikos akademijoje. Ten ir jaunų dainininkų „nusižiūrėdavo“ teatrui. Pavyzdžiui, 2002 m. jo pastatytoje operoje „Don Žuanas“ vienus pirmųjų savo vaidmenų kūrė Joana Gedmintaitė, Egidijus Dauskurdis, Laimonas Pautienius, Sandra Janušaitė, Jurgita Adamonytė. Jauniems nėra lengva surasti savo vietą po saule. Ar nėra taip, kad po studijų jie tiesiog paliekami likimo valiai? Aleksa buvo kategoriškas:
„Ne visai taip. Kas nori, tas randa. O kas palieka save likimo valiai, neieško, nesidomi, tas visada skundžiasi. Kai žmogus pats neveiklus, visada pradeda skųstis, kad jam kas nors trukdo.“
Dirigentu gimstama ar tampama?
„Senas kaip pasaulis klausimas... Tai labai sudėtingas kelias. Dirigento specialybė įvairialypė: reikia nusimanyti vokalą, labai gerai pažinti instrumentus, galų gale – nutuokti ir režisūrą, nors truputėlį išmanyti psichologiją.
Turi išlikti tam tikra paslaptis, nes tai šiek tiek mistinė specialybė: žmogus su „pagaliuku“ valdo tiek daug žmonių…
Mane paskatina geros muzikos klausymas. Ant mano stalo – puikiausi įrašai, kuriuos šiandien pasiklausysiu, ir muzika suteiks vilčių, kad gal kada nors pavyks taip ir man…“
Tie, kas prisimena Joną Aleksą ir jo muzikavimą, patvirtins, kad jam pavykdavo. Pagaliau, išliko garso ir vaizdo įrašų. O vienas jų nuskambės pokalbio apie Joną Aleksą metu – sausio 30 d. 17 val. LNOBT Raudonojoje fojė, likus valandai iki J. Aleksai skirto spektaklio „Lohengrinas“.
