Gyvendama vienu sudėtingiausių Prancūzijos istorijos periodų – religinių karų epochos metu – Margarita de Valua sugebėjo paskirti savo gyvenimą ne tik politikai, bet ir aistrai. Lady.Mail.Ru pasakoja, kokias pamokas galima atrasti karalienės Margo gyvenimo ir meilės istorijoje.
Vardas „Margarita“ išvertus reiškia „perlą“, todėl jauniausiąją Henriko II ir Katerinos Mediči dukrą dažnai vadino „Valua perlu“ arba „Prancūzijos perlu“. Tačiau ne tik dėl vardo: tamsiaplaukė, tamsiaakė Margo galėjo didžiuotis savo puikia balta oda. Būtent tokį jos atvaizdą sukūrė prancūzų filmas „Karalienė Margo“, kuriame Izabelė Adžani suvaidino pagrindinį vaidmenį. Tokia gražuolė negalėjo nepatraukti vyrų dėmesio.
Viena pirmųjų jos grožio ir žavesio aukų tapo hercogas Henrikas de Gizas. Įsimylėjėliai vylėsi susituokti, tačiau Katerina Mediči ir Karlas IX buvo prieš: jie nenorėjo sustiprinti ir taip galingos šeimos įtakos. Margaritai teko nusileisti giminės reikalavimams, tačiau su Henriku de Gizu jie iki pat gyvenimo pabaigos išsaugojo ryšį, o vėlesniais laikais netgi buvo politiniai sąjungininkai. Ir tai nenuostabu, juk „Valua perlas“ puikiai mokėjo išsaugoti gerus santykius su savo buvusiais mylimaisiais.
Deja, ne visiems jų pavyko išgyventi pakankamai ilgai: politinė atmosfera Prancūzijos dvare buvo tokia, kad daugelis žūdavo dvikovose ar nuo samdomų žudikų rankos. Taip už dalyvavimą sąmoksle buvo nubaustas La Molis – kone nelegali, tačiau visiems žinoma Margo aistra. Istorinis La Molis turi nedaug panašumų su literatūriniu personažu, kurį sukūrė Aleksandras Diuma.
Todėl: kad ir kaip besusiklostytų santykiai, svarbu susilaikyti nuo piktų žodžių ir išsaugoti pagarbą vienas kitam. Pirma, mes niekada nežinome, kaip pasisuks situacija gyvenime: gali būti, kad geri santykiai su eksu dar suvaidins reikšmingą vaidmenį jūsų likime. Antra, iš jūsų elgesio ir jūsų įvykių versijos aplinkiniai spręs ne tik apie jūsų praeitį, bet ir apie jus pačią.
Pabėgimas nuo motinos
Nuo pat vaikystės galima Margaritos santuoka buvo politinių derybų objektu. Našlaujanti karalienė Katerina Mediči buvo stipri, valdinga moteris, nepaisanti dukros jausmų. Savo memuaruose Margo rašo, kad vaikystėje ji tiesiog apmirdavo iš siaubo pagalvojusi, kad padarys kažką, kas nepatiks motinai.
Galiausiai motina apsisprendė dėl dukters vedybų ir išrinko Navaros princą Henriką de Burboną. Šis pasirinkimas buvo susijęs su būtinybe kaip nors sutaikyti katalikišką ir hugenotišką (protestantišką) atšakas. Tačiau dėl priežasčių, dėl kurių iki šiol vieningos nuomonės neturi istorikai, Margaritos ir Henriko vestuvės baigėsi Baltramiejaus naktimi, kurios metu buvo nužudyti tūkstančiai į vestuves suvažiavusių hugenotų. Pats ką tik iškeptas vyras išsaugojo gyvybę Margo dėka. Ji atsisakė skyrybų, kurioms ją spyrė ir brolis karalius, ir motina.
Priimdama šį sprendimą, Margarita vadovavosi ne tik gailestingumu ir meile vyrui. Ji labai norėjo tapti nepriklausoma nuo motinos ir brolio, tačiau, kaip parodė tolesni įvykiai, tai jai pavyko tik iš dalies: dar daugelį metų Margarita tai tapdavo įkaite prancūzų dvare, tai buvo išsiunčiama pas vyrą, tai vėl grįždavo.
Todėl: nereikia santuokos naudoti kaip būdo pabėgti nuo tėvų kontrolės. Daugelis moterų veržiasi ištekėti tikėdamosi, kad sutuoktinis padės pasipriešinti despotiškų giminaičių valiai. Tačiau paprastai toms viltims neskirta išsipildyti: retas vyriškis tampa savo žmonai globėju ir psichoterapeutu, galinčiu apsaugoti ją nuo problemų.
Ne mylimieji, bet sąjungininkai
Romantinis ryšys tarp Margaritos de Valua ir Henriko de Burbono pasirodė besąs neįmanomas nuo pat pradžios: sutuoktiniai nejuto vienas kitam nei meilės, nei bent kiek pastebimos fizinės traukos. Užtat visur kitur sutarė neblogai. Po Baltramiejaus nakties sudarę vieną frontą, Henrikas ir karalienė Margo padėjo siekti taikių religinių ir politinių konfliktų sprendimų. Jie bendrą kalbą rado ir kitu svarbiu klausimu: netrukdė vienas kito meilės reikalams. Maža to, padėdamas Margaritai išvengti skandalo, Henrikas kartais netgi slėpdavo jos meilužius savo miegamajame, o Margarita dangstė vyro romanus ir netgi dalyvavo vienos jo meilužių gimdyme.
Tačiau vėliau jų santuoka vis dėlto buvo išardyta. Henrikas užėmė Prancūzijos sostą, jam reikėjo palikuonių, o jo vedybos su Margarita įpėdinio neatnešė: sutuoktiniai retai dalijosi lova ir leido daug laiko atskirai. Tačiau Margarita išsaugojo Prancūzijos karalienės ir Valua hercogienės titulą, o buvęs vyras tapo patikimu jos globėju. Savo ruožtu karalienė Margo padėjo Marijai Mediči, naujai Henriko IV žmonai, apsiprasti rūmuose ir buvo jai nepakeičiama patarėja.
Todėl: laisvi santykiai – patogus formatas daugeliui porų, tačiau jie negali trukdyti visavertės šeimos sukūrimui. Jei norite išties rimtų santykių, geriau neeksperimentuoti ir rinktis ką nors tradiciškesnio.
Senstanti gražuolė
Laikui bėgant, gražuolė Margarita de Valua sustambėjo, o jos nuostabūs tankūs plaukai praretėjo. Norėdama tai paslėpti, Margo nešiojo perukus, šinjonus ir užsisakydavo tokio platumo suknias, kad jos nebetilpdavo pro jokias duris. Iš jos pradėta juoktis: iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau. Tačiau „Valua perlas“ atsisakė pripažinti savo pralaimėjimą; ji kaip ir anksčiau rengdavosi pagal savo jaunystės laikų madas ir dievino gilias iškirptes, kurios jau nebeatrodė taip gerai, kaip kažkada.
Tačiau kiek komiška išvaizda netrukdė aistringajai Margaritai megzti naujų romanų. Ji kaip ir anksčiau lengvai keitė meilužius, kurie, beje, buvo vis jaunesni ir jaunesni. Kai kurie jaunuoliai pavyduliaudami netgi ryždavosi žudyti konkurentus.
Aštuoniolikmetis jaunuolis pavarde de Vermonas, aistringai įsimylėjęs Margo, užmušė jos dvidešimtmetį meilužį. Pačiai hercogienei Valua tuomet buvo jau daugiau nei penkiasdešimt.
Todėl: svarbu prisiminti, kad metams bėgant mūsų kūnas keičiasi. Amžius negali sutrukdyti moteriai mylėti ir būti mylimai, tačiau ignoruoti pasikeitimų taip pat neverta. Jei norite bet kokiame amžiuje pakerėti vyrus ne tik savo vidumi, bet ir išore, verta atkreipti dėmesį į šias permainas ir atitinkamai pakoreguoti savo stilių, kad visuomet atrodytumėte puikiai.
