Čia sužibėjo praeitą pavasarį sukurdamas Karaliaus vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Lohengrinas“, o rudenį – Silvos vaidmenį Giuseppe’s Verdi operoje „Ernanis“, kur balso valdymu ir aktoriniu meistriškumu nenusileido kviestiniams užsienio atlikėjams. Artimiausias solisto pasirodymas LNOBT – sėkmę pelniusioje operoje „Lohengrinas“ sausio 30 d. O koks buvo kelias į sėkmę?
- Pelnėte „Operos Švyturį“. O gal ir nemuzikinėje srityje esate gavęs apdovanojimų?
- Prieš pradedant kalbėti apie operą, keletas klausimų apie Jūsų asmeninį gyvenimą. Dažnai galima išgirsti, kad reikia pasirinkti arba karjerą, arba šeimą. O Jūs suderinate viską. Ar užtenka laiko?
- Taip, man pirmoje vietoje yra šeima. Dažnai sakau, kad turiu dvejus namus – šeimos namus ir teatrus. Manau, geriausia, kai žmogus geba abu dalykus suderinti, nes jei esi tik darbo fanatikas, gali būti, kad gerai nebus niekur. Šeima – tai varikliukas, kuris padeda, palaiko, stumia į priekį ir skatina. Būna, kad nepasiseka perklausa ar kitkas, bet visada sulaukiu tik gerų žodžių ir paskatinimo. Tai suteikia didesnį stimulą eiti į priekį.
Nemanau, kad šeima – karjeros trukdis. Aišku, būna ir tokių, kurie viską atiduoda arba šeimai, arba darbui.
- O kas Jums suteikia didžiausią stimulą?
- Nedvejodamas galiu atsakyti, kad žmona ir sūnus.
- LNOBT pavasarį sužibėjote operoje „Lohengrinas“, kur atlikote Karaliaus vaidmenį. Ką Jums šis vaidmuo reiškė, ką davė?
- Kiti Jūsų vaidmenys LNOBT – Verdi operose „Ernanis“ ir „Rigoletas“. Kuo skiriasi Wagnerio ir Verdi operų atlikimas?
- Nelyginčiau šių kompozitorių muzikos. Nors gyveno tuo pačiu metu, jų stiliai visiškai skirtingi. Ankstyvoji Wagnerio kūryba gana lengva, kitaip nei ankstyvoji Verdi kūryba, kuri beprotiškai sunki dainuoti. Geriausiais to pavyzdys – pagrindinės „Ernanio“ partijos. Wagnerio „Lohengrinas“ dainavimo požiūriu tikrai lengvesnis.
Galbūt dėl to, kad čia mažiau „bel canto“, o daugiau rečitatyvinio dainavimo, paties teksto. Verdi „Ernanyje“ labai daug „bel canto“. Paneigčiau paplitusį teiginį, kad dainuoti „bel canto“ stiliumi lengva. O Sparafučilės partija „Rigolete“ nėra sunki, nes tikrai patogiai parašyta.
- Ar pradėjęs studijuoti vokalą tikėjotės, kad po keleto metų jau būsite atlikęs šitiek vaidmenų, sulaukęs pripažinimo?
- Nesitikėjau. Sceninio kelio pradžioje 2007 m. mano vaidmenys buvo visai mažiukai. Manau, kad ilgas kelias į priekį ir prasideda nuo tokių vaidmenų. Labai daug dirbu savarankiškai, neapleidžiu darbo, kitaip gerų rezultatų pasiekti būtų sunku. Atiduodu net ne šimtą, bet tūkstantį, gal ir visus du tūkstančius procentų darbui. Jei bent kiek apsileisi, vėliau bus sunku. Dainavimas – kaip ir sportas: keletą mėnesių nesitreniravęs, prarasi formą, paskui bus dvigubai sunkiau ją atgauti.
- Esate gimęs Šiauliuose, mokėtės Klaipėdoje, dabar gyvenate Vilniuje. Kur ir kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?
- Taip susiklostė, kad, gimęs Šiauliuose, dar visai mažas su tėvais išsikrausčiau gyventi į Palangą. Pirmieji gabumai turbūt ir atsiskleidė Palangos vaikų darželyje, kur buvo rengiami koncertai tėvams ir pan. Anuomet gabiausius vaikus atrinkdavo ir kviesdavo į muzikos mokyklas. Tėvų išleistas, išvažiavau į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, kur, drąsiai galiu teigti, ir pradėjo klostytis mano muzikinis kelias. Baigiau saksofono specialybę. Saksofoną pūčiau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Baigęs saksofono studijas, įstojau į dainavimą.
- Kas paskatino pasukti į vokalą?
- Dar studijuodamas saksofoną dainavau chore ir papildomai lankiau vokalo pamokas. Sekėsi visai neblogai, atsiskleidė daugiau balso galimybių, tad dainavimo mokytoja pasiūlė pasiprašyti pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Profesorius mane priėmė ir ilgainiui dainavimas tapo pagrindine specialybe. Labai norėjau dainuoti.
- O saksofoną dar prisimenate, retkarčiais pagrojate?
- Tada pakalbėkime apie Jūsų vokalinį kelią. Pirmieji išbandymai turbūt buvo konkursai?
- Mano vokalinis kelias neilgas. Dainavimą pradėjau studijuoti 2003 m. Taigi dešimt metų nėra daug. Žinoma, daugelis dainininkų iki studijų lanko dvejų metų parengiamuosius kursus, dainuoja choruose, ansambliuose. Ir aš dainavau chore, bet įstojęs mečiau. Iš pradžių, kaip ir daugeliui, buvo sunku, neišvengiau persidainavimo, pertempimo. Taip jau būna – nežinai, kaip tiksliai reikia, o norisi padaryti kuo daugiau. Tos didelės pastangos kartais nieko gero neduoda. Tačiau iš visko gyvenime mokomės.
Konkursų nebuvo daug. Rinkausi tik laikomus prestižiniais. Juk atlikėjui svarbu būti pastebėtam, išgirstam. 2007 m. dalyvavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusiame Stasio Baro konkurse. Man atiteko antroji vieta – džiaugiuosi šiuo laimėjimu, nes tai tenorų konkursas. 2009 m. Estijoje, Klaudijos Taev tarptautiniame konkurse, pelniau finalininko diplomą.
2011 m. dainavau Vokietijoje, viename prestižiškiausių pasaulio konkursų „Neue Stimmen“. Jis patenka į geriausių pasaulio konkursų dešimtuką ar gal net penketuką ir yra tokio pat lygio kaip Kardifo, Placido Domingo ar Piotro Čaikovskio konkursai.
Į „Neue Stimmen“ buvo atrinkta vos 30 atlikėjų iš viso pasaulio. Taigi vien patekti į jį – didžiulis laimėjimas. Varžytis buvo nelengva, suvažiavo ypač stiprūs dainininkai, bet pasirodžiau visai neblogai, buvau pakviestas atvykti į Magdeburgo teatro perklausą, gavau įvairių agentūrų pasiūlymų.
- Kaip prasidėjo Jūsų profesionalus kelias teatre?
- 2007 m. dalyvavau Claudio Monteverdi operos „Orfėjas“ pastatyme Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Iškart po premjeros atvykau į „bohemiečių“ perklausą. Gavau Šventiko vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Užburtoji fleita“. Vaidmuo nedidelis, bet gana sunkus. Taip tapau šios trupės – anuomet dar jaunos ir nepatyrusios – nariu. Tai fantastiškas kolektyvas, kur visi – dirigentas, režisierius, scenografas, atlikėjai – lyg viena šeima. Kiekvienas stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Jeigu tau blogai, tikrai neliksi vienas.
- Nors esate nuo pajūrio, regis, trumpiausiai dirbote Klaipėdos muzikiniame teatre? Iš ryškesnių darbų – vaidmenys Monteverdi operose „Orfėjas“, „Popėjos karūnavimas“ ir Audronės Žigaitytės fantasmagorijoje „Frank’Einšteinas“.
- Klaipėdoje (beje, ir Kaune) dar dainavau Giacomo Puccini operoje „Džanis Skikis“, kurią statė režisierė Yana Ross, dalyvavau koncertiniame Giuseppe’s Verdi „Rigoleto“ atlikime. Iki šiol nesu palikęs Klaipėdos, čia atlikau visai nemažai partijų. Aišku, Kaune ir Vilniuje veikla aktyvesnė, nes Klaipėdoje dėl teatro specifikos daugiau statoma operečių, miuziklų. Beje, Klaipėda turi fantastišką „Muzikinio pajūrio“ festivalį.
- Vasarą dalyvavote bendrame Kauno valstybinio muzikinio teatro ir estų tarptautinio operos festivalio „PromFest“ projekte Estijoje...
- Rimskio-Korsakovo opera „Caro sužadėtinė“ buvo parodyta Pernu ir Taline – tarptautiniame „Birgittos“ festivalyje. Muzika labai graži, pastatymas šiuolaikinis, orientuotas į Vakarus, gal net artimesnis vokiečių publikai. Tai nėra senovinis rusų pastatymas su didžiuliais chorais, realistinėmis dekoracijomis. Viskas labai minimalistiška, daug šviesos, kostiumai šiuolaikiniai, vyrauja kosminė atmosfera. Šiek tiek primena Kaune pastatytą Verdi „Atilą“.
- O kuris vaidmuo Jums buvo mieliausias, labiausiai norėtas?
- Visi vaidmenys labai svarbūs ir ypatingi, bet jei jau turiu nurodyti maloniausius, sakyčiau, tai Atila ir Silva. Žinoma, dar daug vaidmenų norėčiau padainuoti, bet tebūnie tai paslaptis...
- Kaip manote, ar Lietuvoje daug gerų atlikėjų? Nuo ko priklauso jų sėkmė?
- Lietuvoje tikrai labai daug gerų dainininkų, bet nemažai jų išvažiuoja. Daug priklauso ir nuo mokytojo, pas kurį tobuliniesi: kokių žinių jis suteikia, kaip reguliuoja darbą, kaip dirba su tavimi. Daugybė atlikėjų nepakliūva į tas rankas, į kurias turėtų.
Juk sakoma: geras meistras iš medžio gali išdrožti nuostabią skulptūrą, o prastas iš gražios skulptūros gali padaryti medžio gabalą. Aišku, yra tokių, kuriems paprasčiau, kuriems duota iš gamtos, regis, viskas sekasi be pastangų. Vis dėlto nedirbdamas gerų rezultatų nepasieksi.
- Labai daug gerų atlikėjų išvyksta svetur. O kodėl Jūs pasilikote?
- Labai gerai, kad išvažiuoja. Ir aš buvau išvažiavęs, bet viskas ne taip paprasta. Niekas išskėstomis rankomis nelaukia. Pasaulyje yra labai gerų dainininkų. Perklausose esu girdėjęs tokių bosų, kad sunku patikėti. Net ir, regis, į tokius nedidelius teatrus kaip Bylefeldo (Vokietija) ar Berno (Šveicarija) suvažiuoja tokių balsų, kad kartais atrodo – ką aš ten veikiu.
Daug veiksnių lemia galimybę patekti į teatrą, labai svarbu ir kokiai agentūrai priklausai. Jeigu agentūra pagal reitingus patenka į geriausiųjų penketuką ar dešimtuką, jokių problemų nekils, nes ji už tave laiduoja. O kai nuvažiuoji su mažai žinoma agentūra, gali sulaukti ir klausimo: „Ką tu čia veiki?“ Gali dainuoti labai gerai, bet vis tiek nepateksi. Pats esu su tuo susidūręs: pasakė, kad puikiai pasirodžiau, bet dėl nelabai žinomos agentūros nepatekau.
Gal buvo ne tas laikas, neatsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Gal kada ateityje. Dabar niekur neskubu, turiu darbų ir siekių Lietuvoje, ir tikrai nemažai.
- Na, ir pabaigoje papasakokite apie ateities planus.
- Nenoriu labai daug tikėtis, bet galbūt pavyks išvažiuoti į kelis operų pastatymus užsienyje. Antai Rygoje esu įtrauktas į Verdi operos „Trubadūras“ vaidmenų sąrašus, bet Latvijos nacionalinėje operoje yra įvykę didelių permainų, todėl kol kas dar neaišku, kaip viskas bus. Kad ir kaip būtų, „Trubadūras“ bus statomas pavasarį, o iki tol čia, LNOBT, laukia Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ premjera. Galbūt šioje scenoje dalyvausiu ir Gioachino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ pastatyme.
Praeitais metais dainavau minėtos „Caro sužadėtinės“ premjeroje Kaune, Vilniuje su „bohemiečiais“ dainavau operoje „Visos jos tokios“. Nacionalinėje scenoje parengiau Bartolo vaidmenį operoje „Figaro vedybos“. Tai buvo septintoji mano premjera. Manau, kad septynios vaidmenų premjeros per metus – neblogas rezultatas, juk kelios iš šių partijų buvo tikrai labai sudėtingos.
Dėkoju už pokalbį.
