Neseniai tapęs paramos fondo „Švieskime vaikus“, skatinančio vaikiškos literatūros kūrimą, steigėju, trisdešimt metų scenoje jau praleidęs Andrius Mamontovas vis garsiau prabyla - kiekvienam pasiekiamos sėkmingos ateities garantas – anksti įsižiebusi arba įžiebta meilė literatūrai.
- Andriau, Jums knyga – tik laisvalaikio leidimo priemonė, ar neatsiejama Jūsų gyvenimo dalis?
Knyga yra pašnekovas. Ne tik kaip autorius, kuris parašė knygą, ne tik kaip knygos herojai, tampantys tavo pašnekovais, bet ir tu pats persikūniji į jį. Skaitydamas knygą gali pasikalbėti su savimi – kad ir apie svarbius dalykus. Neprisiminsiu, kas taip pasakė, tačiau labai vertinu vieną mintį: knygos ne moko, o primena. Primena tai, ką turime savyje. Tad knyga šiuo atveju yra galingas savęs pažinimo ir išgryninimo įrankis.
- Ir dažnai gyvenime šiuo įrankiu naudojotės?
Mano gyvenimas yra toks, koks yra, būtent todėl, kad aš naudojausi ir vis dar naudojuosi knyga, kaip vienu iš svarbiausių gyvenimiškųjų įrankių.
- O ar pamenate savo pirmą pažintį su knyga, su kuria atvėrėte literatūros pažinimo duris?
Mano senelis Adomas Čiplys yra pirmojo lietuviško elementoriaus „Saulutė“ bendraautorius. Jis mane asmeniškai mokė skaityti iš savo parašytos knygos. Mano pirmoji knyga ir yra mano senelio parašytas bei man garsiai perskaitytas elementorius „Saulutė“.
- Kokia, Jūsų manymu ir patirtimi, pirmosios perskaitytos knygos vieta vaiko gyvenime? Ar ji turėtų būti parinkta atsakingai?
Be abejo. Pirmoji knyga apskritai nulemia tolimesnį vaiko santykį su literatūra. Netinkama knyga, jos pateikimas gali vaiką nuo knygos atbaidyti, arba priešingai – uždegti meilę knygoms, susidomėjimą rašytu, spausdintu žodžiu.
- Užsiminėte apie senelio indėlį į Jūsų, kaip skaitovo, startą. O tėvai? Ar jų vaidmuo formuojant vaiko skaitymo įpročius svarbus, ar visgi šioje pažinimo kelionėje vaiką reikėtų palikti vieną, savarankiškiems atradimams?
Tėvai būtinai turėtų dalyvauti toje pažintyje. Man senelis buvo pirmasis impulsas, antruoju tapo mano tėtis, kuris ypatingai stengėsi, kad aš skaityčiau. Esu buvęs ir pabartas, ir lieptas skaityti – tačiau būtent dėl to ir išsiugdžiau įprotį skaityti. Tėtis, pamenu, man rekomendavo kelias knygas, kurios įtraukė į tą literatūros pasaulį ir nebepaleido. Jei perskaitai gerą knygą, ieškai ir kitos tokios, nes iš skaitymo gauni labai daug. Tad šiandien savo tėčiui, kuris mane keliskart ir spustelėjo prie knygų, galiu tik padėkoti. Būdamas mokyklinio amžiaus knygas skaičiau labai intensyviai – bibliotekoje lankydavausi du tris kartus per savaitę.
- „Alma littera“ inicijuotas projektas „Augu skaitydamas“ siekia padėti tėvams skatinti vaikus skaityti nuo pat mažens. Kaip manote, nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti pažintį su knyga?
Matyt, tada, kai vaikas tampa sąmoningu ir pradeda fiksuoti įspūdžius, aplinką. Manau, kad labai anksti – jau trejų metų vaikas yra vartęs pirmąsias knygas, kad ir su paveikslėliais. Nuo tų pirmųjų spalvinių knygelių be žodžių gimsta įprotis versti naują lapą. Tad kai vaikas tampa sąmoningu – duokite jam į rankas knygelę. Visai nesvarbu, kokią, tačiau padedančią ugdyti santykį su knyga. Knyga kaip būsima gyvenimo palydove.
- Apie knygų skaitymą kalbama daug – remiamasi ir sociologinių tyrimų įrodyta svarba, knygas privalu skaityti mokyklos suole, tačiau ar galima meilę knygoms įskiepyti? Ar priešingai – galbūt visi turime polinkį skaityti, tačiau ne visi jį išsiugdome, išlaviname?
Nežinau, ar tą polinkį turime visi. Tačiau ir labai silpną polinkį galima išugdyti iki silpno, o pastarąjį – jau ir iki vidutinio polinkio. Natūralu, kad ne visi žmonės iš prigimties yra linkę būti smalsūs, bet skaitymo įgūdžių lavinimas bet kokiu atveju jau duoda naudą.
- Projekto „Augu skaitydamas“ iniciatoriai teigia, kad skaitantis žmogus turi daugiau galimybių susikurti sėkmingą ateitį. Ar pritariate šiai minčiai?
Daug kas galėtų žiūrėti skeptiškai, bet aš manau, kad jei žmogus nori gyventi gerai, jis turi skaityti knygas. Kaip ir pokalbio pradžioje užsiminiau – knygos lavina fantaziją, ugdo loginį mąstymą, pastabumą, gebėjimą susikaupti ir t.t. Visos šios savybės labai praverčia absoliučiai bet kokioje veikloje – kad ir neturinčioje jokio sąryšio su literatūra. Žmogus, kuris moka fantazuoti, sukaupti dėmesį ir įžvelgti esmę – visada pasieks geresnių rezultatų. Visada. Tik tas žmogus, kuris mokės į savo veiklą, kad ir pačią nuobodžiausią, žiūrėti kūrybiškai, pasieks aukštesnių rezultatų ir bus visai kitaip įvertintas. O knygos ir yra vienos geriausių kūrybiškumo mokytojų.
- Užsiminėte apie kūrybiškumą. Ar knygos daug prisidėjo prie Jūsų kūrybos, muzikinės karjeros?
Knygos manyje įskiepijo norą siekti svajonės. Kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu labai mėgau mokslinę-fantastinę literatūrą, o ji itin lavina vaizduotę. Kai aprašomi dalykai, kurių realybėje nėra, plečiasi suvokimo ribos. Tas pats ir su nuotykių knygelėmis. Tad pirmiausia, kuo knygos mane apdovanojo – tai vaizduote. Šalia to gavau ir didžiulį emocinį auklėjimą, užtaisą, kuris asmeniškai man, dainų autoriui, yra neįkainojamas lobis.
- Ar gyvenime, kad ir per tuos trisdešimt metų ant scenos, buvo situacijų, kai būtent knygos padėjo atsitiesti, naujai pažvelgti į problemas ar imtis naujų iššūkių?
Vienos knygos pagalba man buvo visiškai tiesioginė. Kai turėjau atlikti 2 metų privalomą tarnybą kariuomenėje, tarybinėje armijoje, patekau ten, kur būti nėra paprasta. Esi kaip augalas, išrautas iš namų šiltnamio ir persodintas kažkur laukinėje aplinkoje. Matyt, kiekvienas pakliuvęs į kariuomenę tą turėjo pereiti.
Ir tada viena mano klasės draugė atvežė knygą – senovės filosofo Epikteto išminties santrauką. Ir knygoje išdėstyti stoikų filosofijos pradmenys kariuomenėje labai labai pravertė. Tai buvo tarsi vadovėlis, mokantis kaip elgtis aplinkoje, kurioje niekas nuo tavęs nepriklauso. Knygos žodžiai ir mintys man padėjo nebesijaudinti dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti, ir susikaupti ties tais, kuriuos galiu paveikti. Knyga man padėjo pusiau ekstremalioje situacijoje rasti vietą sau ir iš buvimo ten net gauti naudos.
- Kaip sakė Viktoras Hugo – neskaitykite gerų knygų, skaitykite geriausias. Kaip iš dabar turimos gausos ir įvairovės atsirinkti tas geriausias? Kokiu būdu ir kokiais atrankos kriterijais knyga (be jau papasakotųjų), patenka į Jūsų rankas?
Tai išties labai sunku. Knygų yra be galo daug, o kai jų esi daug perskaitęs, tai vienu metu ir lengviau ir sunkiau – susiformuoji savo interesų sritį, įpročius, tačiau vis tiek skęsti tokioje gausybėje. Pasitaiko, kad pradėtų knygų kartais nepavyksta pabaigti – nesiskaito ir tiek, su ja nerandi santykio. Šiuo metu ant mano stalo guli tokios trys, manęs taip ir neužkabinusios. Neseniai su didžiausiu malonumu perskaičiau lietuvių rašytojo Kęstučio Marčiulyno knygą „Laiškai iš drakono kalnų“ – tam prireikė tik dviejų dienų.
Nėra kažkokio mechanizmo, kuris padėtų nuolat rasti įkvepiančią, įtraukiančią, uždegančią knygą. Kartais remiuosi draugo rekomendacija, kartais skaitymo malonumą teikiančią knygą randu atsitiktinai, kartais ir pats autorius ją padovanoja. Kiekvienas, matyt, turi savitą kelią. Veiksnių daug ir jie individualūs kiekvienam – kartais pakanka pamatyti tave patraukusį viršelį.
- Visgi, sutiksite, kad knygos vis spartesniu žingsniu žengia į elektroninę erdvę. Kokios pozicijos laikotės Jūs – tai natūralus progresas, pakeisiantis popierines knygas, ar manote, kad popierinės knygos išliks dar ilgai?
Manau, kad šioje situacijoje reikia laikytis aukso vidurio. Naudodamasis skaitykle, skaitau žurnalus apie muziką ar fotografiją, juos prenumeruoju internetu. Kadangi tai – dažniausiai užsienietiški žurnalai, tokiu būdu jie mane pasiekia greičiau. Esu skaitęs ir keletą elektroninių knygų, bet… su jomis kitaip nei, pavyzdžiui, su vinilo plokštelėmis, kurios išėjo iš mados ir kurias bemėgsta tik kolekcionieriai ar tai hobiu laikantys entuziastai.
Manau, kad popierinė knyga išliks dar ilgai, nes juk žmonės dažnai būna be elektros, be interneto – kad ir gamtoje. Popierinė knyga tiesiog yra su tavimi – jos nereikia įjungti arba išjungti. Man versti kitą puslapį, toje vietoje, kur sustojau skaityti, įdėti žymeklį – didelis malonumas. Kai laikai popieriuje atspaustą žodį, kuri tam tikrą santykį su knyga. Vieniems vienaip patinka, kitiems kitaip.
- O kaip muzikos pasaulio atstovas, klausos žmogus, galbūt renkatės ir audio knygas?
Ne, bandyti neteko. Turiu ne vieną draugą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuris sako, kad tokiu būdu perklausė gausybę knygų – bet jie ten į darbą per kamščius vyksta 2-3 valandas. Tokioje situacijoje tai išties atrodo pravartu. Aš tiesiog nesuabsoliutinčiau tų knygos formatų, kad būtent vienas iš jų – elektroninis, garsinis ar spausdintas – turėtų dominuoti. Gerai, kad jie skirtingi, nes kiekvienas jų konkrečioje situacijoje turi savitą privalumą.
- Galiausiai, kokia knyga Jūsų namų bibliotekoje yra labiausiai nučiupinėtais viršeliais, dažniausiai vartyta ir palikusi giliausią žymę gyvenime?
Skirtingu metu man įtaką darė vis kitos knygos – jaučiausi dėkingas ir J. D. Salingeriui už jo „Rugiuose prie bedugnės“, daug ko išmokau ir iš „Tomo Sojerio nuotykių“, įsiminė ir Paolo Coelho „Alchemikas“... Bet jei reikėtų įvardinti tą vienintelę – tai Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Tai knyga, kuri nenorėjau, kad baigtųsi. Tai knyga, kurią perskaitęs pagalvojau, kad žmogus negali neperskaityti tokios geros knygos.
