- Neseniai sostinėje vyko žygis „Už lygybę“, Klaipėdoje - renginys „Tolerancijos šventė“, kurioje dalyvavai ir tu. Atrodytų, apie toleranciją kalbame daug, bet ar situacija keičiasi?
„Tolerancijos šventė“ vyko paplūdimyje ir buvo išties įspūdinga. Galbūt ne visi suprato žinutę, kurią bandė „pasiųsti“ renginio organizatoriai, nes kartais žmonės linkę toleranciją suprasti labai siaurai. Jis buvo skirtas skatinti pagarbą ir toleranciją žmonėms, kuriems gyvenime nepasisekė ir jie susirgo mirtinomis ligomis. Man patiko šventės idėja. Manau, esu tolerantiškas asmuo, lankęsis skirtingose pasaulio šalyse, matęs įvairių žmonių.
Sostinėje vykusiame renginyje nedalyvavau, nes buvau išvykęs, bet manau, kad kitu atveju būčiau atėjęs į renginį, taip parodydamas, jog gerbti reikia kiekvieną žmogų. Nepasisakau nei „už“ nei „prieš“ homoseksualumą, bet reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra – gatvėje, darbe, šeimoje.
- Šiuo metu kaip tik vyksta stojimai į aukštąsias mokyklas. Studijavai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Didžioji dalis jaunimo vis dėlto mano, kad studijos svetur yra vertingesnės, ką apie tai manai tu?
Lyginti būtų sunku, nes mes buvome pirmieji, kurie studijavo muzikinio teatro kryptį - buvome tarsi bandomieji triušiai. Su laiku viskas keitėsi. Londone teatro industrija gyvuoja ne vieną dešimtį metų. Tuo tarpu Lietuvoje tearto kultūra nėra labai išplėtota, turime vos porą muzikinių teatrų.
Jeigu žmogus nori išvykti į užsienį ieškodamas platesnių galimybių, patariu nebijoti ir tai padaryti, juk nesėkmės atveju visada galima grįžti. Mane įkvėpė vieno dėstytojo patarimas - mokytis kuo daugiau įvairiausių dalykų, kalbų ar net to, kas gali pasirodyti visiškai nereikšminga, nes tai gyvenime labai pravers. Į Londoną vykau vedamas noro pažinti.
- Ateitį taip pat sieji su Londonu?
Porą metų Londone studijavau magistrantūros studijose, šį rudenį greičiausiai vėl išvyksiu į Angliją. Tuo metu prasidės atrankos į teatrus, bandysiu gauti vaidmenį. Į atrankas ėjau jau ne vieną kartą ir man visai neblogai sekėsi - buvau vienas toliausiai nuėjusių, nors galiausiai nebuvau atrinktas.
Kol kas Anglijoje nesu nieko pasiekęs, todėl sakyti, kad ten yra geriau būtų neteisinga. Tačiau Londone bent jau turiu galimybę siekti ir man labai patinka kabintis už naujų dalykų.
- Ryžaisi ir aštuonių mėnesių kelionei laivų, kur kas vakarą laukdavo po pasirodymą...
Darbas laive buvo smagi patirtis, tiesa, po kurio laiko tapo šiek tiek sunku psichologiškai, buvome pasiilgę namų. Tačiau dalyvaudamas realybės šou „Dangus“ tris mėnesius gyvenau uždarytoje patalpoje, todėl šį kartą atsidurti aštuoniems mėnesiams didžiuliame laive nebuvo baisu.
- Tačiau galėjo būti ir taip, kad vietoje mikrofono rankose turėtum krepšinio kamuolį. Kas pakišo koją krepšininko karjerai?
Ilgai žaidžiau krepšinį, bet netapau profesionalu, nors galimybė žaisti komandoje buvo. Būdamas aštuoniolikos išvažiavau į Anykščių „Puntuko“ stovyklą, po kurios treneris Sergejus Jovaiša man pasiūlė pasilikti ir žaisti iš pradžių su jaunimu, vėliau profesionalų komandoje. Svarsčiau galimybę, bet tuo pat metu vyko atranka į realybės šou„Dangus“, todėl grįžau į Vilnių.
Krepšinį pažaidžiu iki šiol, tačiau neretai susižeidžiu. Esu susilaužęs abu riešus, beveik visus kairės kojos pirštus, susiplėšęs kojos raiščius. Krepšinis - kontaktinis sportas, o aš esu linkęs žaisti aktyviai, pasistumdyti aikštelėje. Visada žaidžiu labai rimtai nusiteikęs, net tada, kai susirenkame su draugais. Kitame sporte traumų man pavyksta išvengti.
Imu pavyzdį iš tėvo, kuris kasdien nueina pėsčiomis į darbą beveik per visą Vilnių. Dabar aistra sportui užkrėčiau ir brolį.
