– Kai paskambinau, suabejojau, ar rasiu jus Vilniuje...
– Šią vasarą neplanuojame kelionių į užsienį. Su kolegomis esame numatę kūrybines stovyklas Juodkrantėje, Kražių kolegijoje, kur statysime operą „Julijus Cezaris“, dar kažkiek dienų liks pailsėti sodyboje už Kauno...
– Kas pažįsta jus, negali atsistebėti jūsų veiklos mastais. Kaip suskirstote tos veiklos prioritetus?
– Visų veiklų prioritetas dabar yra pusės metų dukra Vakarė. Ji diktuoja mūsų šeimos gyvenimo ritmą. Nors daugiausiai laiko su dukra praleidžia žmona Agnė, man taip pat dukra daro įtaką. Tačiau atrandu laiko ir kitiems darbams. Dabar didžiausią dėmesį skiriu akademiniam dainavimui tobulinti ir paieškoms šioje srityje, taip pat daug investuoju į mūsų operos teatro kūrimą. Neužmiršta ir grupė „El Fuego“. Šiemet jai pradėjau kurti dainas.
– Tačiau ar visos veiklos gali teikti vienodą pasitenkinimą?..
– Aš esu įsitikinęs, jog žmogus negali apsiriboti viena veikla, reikia atrasti visa, kas asmenybei svarbu ir ją atskleidžia, taip gyvenimas tampa visavertiškesnis. Skirtingais etapais – skirtingi prioritetai. Čia kaip ir su muzika – vienu momentu gali vienokia muzika teikti didesnį malonumą, kitu – kitokia. Šiandien išskirčiau operos žanrą ir teatro idėją. Kadangi esu baigęs klasikinį dainavimą, norėčiau toliau tobulėti šioje srityje ir atrasti kažką savito. Negaliu atmesti ir popmuzikos. Man ji patinka.
– Sutikite, jog popmuzika šiandien garantuoja geresnį gyvenimą nei rimtoji kultūra...
– Negaliu teigti, kad akademinė muzika nesuteikia pragyvenimo. Kartais ir akademinės muzikos koncertai leidžia uždirbti tiek, kiek ir popmuzikos. Tačiau visuomenės dėmesys pramoginei muzikai yra akivaizdžiai ryškesnis.
– Nebūna liūdna, kai kurdamas rimtus dalykus, kartais nesulaukiate deramo nei valdžios, nei visuomenės dėmesio?
– Iš pradžių, kai pradėjau organizuoti šiuolaikinės operos festivalį, inicijavau nemažai muzikinių projektų, buvo apmaudu, kad veiklą užtikrina tik begalinis jaunųjų menininkų entuziazmas, o valstybės finansinis palaikymas buvo akivaizdžiai neadekvatus įvykdytų projektų mastams. Būdavo apmaudu, kad, atrodo, darai iš paskutiniųjų, o gauni dešimteriopai mažiau negu tas, kuris padaro gerokai mažiau. Suprantu, kad šiandien kitaip ir negali būti.
Visada akademinė kultūra buvo ir yra priklausoma nuo valstybės palaikymo, todėl reikia daug laiko, kad menininkas įtikintų, jog yra reikalingas. Tačiau jei dirbi nuoširdžiai ir kokybiškai, vis tiek atrasi savo vietą kultūros pasaulyje, o visuomenė, nors ne visada iš karto supras, tačiau vėliau įvertins tavo pastangas. Taisyklė čia viena – jei tau patinka, dirbk, įveik visus sunkumus, o tada anksčiau ar vėliau atrasi save ir tapsi reikalingas.
– Kas jums yra „El Fuego“?
– Nuo pat vaikystės norėjau dainuoti popmuziką. Nežinau net kodėl – ar dėl to, kad norėjau būti scenoje, kad norėjau būti matomas ar kad ta muzika mane „vežė“. Man buvo tarsi vaikystės svajonės išsipildymas, kai „Zuzi records“ kūrė tokią grupę ir pakvietė mus. Šiandien dainuoti gražias dainas ir matyti, kaip jos patinka kitiems, malonus darbas.
– Regis, jūs visi rimtai sukate operos link...
– Taip, Eugenijus Chrebtovas sėkmingai kuria vaidmenis operose. Puikiai parengė Eugenijaus Onegino vaidmenį. Tomas Pavilionis reiškiasi pagrindiniuose Klaipėdos muzikinio teatro vaidmenyse, nemažai jų sukūrė Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
– Kokiais savo darbais labiausiai didžiuojatės ir kokias ambicijas puoselėjate?
– Pagrindinė mano ambicija yra paprasta – gyventi harmonijoje su savimi. Tol, kol esu gyvas, norėčiau žengti ieškojimų keliais. Kol patiriu įvairius virsmus, tol jausiu, kad einu į priekį. O kai atsisėsiu ir pasakysiu, jog viską pasiekiau ir daugiau nieko nenoriu keisti, būsiu miręs žmogus. Man labai patinka Rytų išmintis, kalbanti apie upę. Ji sako, jog mes visada esame upėje, visada virsme ir tampame nelaimingi, kai norime už ko nors užsikabinti ir sustoti, pavyzdžiui, už minties pasistatyti namą, sukurti šeimą...
Tačiau, žiūrėk, prarandame artimuosius, netenkame pastogės, užpuola depresija... Nieko nėra pastovaus gyvenime. Aš norėčiau būti prisirišęs prie paties proceso, o ne žemiškų dalykų. Tačiau jeigu norite konkrečių darbų, tai galiu pasakyti, jog daug džiaugsmo patyriau sukūręs Gabrielio fon Aizenštaino vaidmenį Johano Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“ bei Valentino vaidmenį Šarlio Guno operoje „Faustas“.
Mano įkurtas „Baltijos kamerinis operos teatras“ ir jo spektaklis „Faustas“ tik patvirtino, jog noriu eiti kūrybinių ieškojimų keliu. Aišku, didelis mano kūrinys yra dukra Vakarė, kuri būdama vos šešių mėnesių mielai klausosi akademinės muzikos, nors neįsivaizduoju, ką ji joje girdi.
– Kas jums yra autoritetai, iš kurių semiatės išminties?
– Apmaudu, tačiau nesu atradęs tokio mokytojo, kuriuo norėtųsi visu šimtu procentų sekti. Tikiuosi, kad jis atsiras. Yra asmenybių, kurios mane įkvepia, bet galbūt labiausiai įkvepia geri darbai: įsimintini spektakliai, filmai... Pavyzdžiui, nuėjęs į teatrą, aš mokausi iš Rolando Kazlo, Valentino Masalskio. Man patinka jų meistriškumas. Operoje man imponuoja Asmik Grigorian kaip artistė. Labai vertinu kaip dainininką savo pedagogą Virgilijų Noreiką.
– Ar jūsų žmona Agnė jūsų veikloje vaidina svarbų vaidmenį?
– Labai svarbų. Ji praktiškai seka visą mano veiklą. Kamerinio operos teatro viziją mes kūrėme kartu. Ji atkreipia dėmesį į techninius dalykus, kuriuos jai atrodo, jog turėčiau patobulinti. Būna, kad siekdamas to tobulumo, įpuolu į apmąstymus: ar tam jau atėjo laikas, gal dar palaukti, paieškoti... Tada Agnė mane skatina veikti čia ir dabar. Kai užmiegu, ji man padeda žengti į priekį, o kai pradedu per daug „ardytis“, ji mane prilaiko, ragina labiau susikoncentruoti. Žodžiu, esame neatskiriamas kūrybinis tandemas. Jos žodis man yra labai svarbus.
– Ar dviem kuriantiems žmonėms nėra sunku tvarkyti buitį?
– Yra sunkumų, ypač atsiradus vaikui. Kartais tie sunkumai išprovokuoja ir nemažai konfliktų. Bet taip jau esame pasiskirstę: kol Vakarę reikia maitinti, Agnė ant savo pečių užsidėjusi daugiau buities darbų, kūrybinės veiklos yra truputį mažiau, o aš labiau rūpinuosi, finansiniais dalykais ir, aišku, savo karjera bei kūryba.
– Jums nėra sunku namuose įkalti vinį, pakeisti lemputę ar pakabinti lentyną?
– Galiu tą padaryti. Ir būna, kad padarau, kai labai reikia. Tačiau negaliu sakyti, jog tokiems darbams jaučiu potraukį. Bet jeigu kažką padarau, jaučiuosi gerai. Šeimoje visada buvau jaunesnysis brolis, tad viską už mane darydavo vyresnieji. Dėl to ir neturėjau galimybės daug visko išmokti vaikystėje ir paauglystėje. Bet ateina laikas, kai teks išmokti dar daugiau buities darbų.
– Kodėl taip teigiate?
– Negali visur pasikviesti brolių, meistrų, ateina laikas, kai pačiam tai tampa įdomu. O buities vis daugėja. Verkių rajone mes jau pasistatėme namą, nors dar neaišku, kada galėsime įsikelti.
Planavome prieš dvejus metus. Tačiau namas dar neįrengtas. Tikrai tikiu, kad vieną dieną ateis laikas, kai žolės pjovimas, kuris man nelabai patinka, bus tik vienas mažas darbelis šalia gausybės kitų. Kai namas pradėjo kilti ir galiausiai pamačiau rezultatą, atsirado ir motyvacija, net savotiškas azartas pačiam kažką daryti ir išmokti dalykų, apie kuriuos anksčiau net nemąsčiau.
– Ar jūsų name bus repeticijų kambarys?
– Taip. Man labai patinka namų muzikavimo tradicija. Todėl norėjome, kad name būtų didesnis kambarys, kuriame stovėtų fortepijonas ir galėtume rengti vaidybos, šokio ar muzikos repeticijas bei koncertus.
– Kokios būdo savybės jums labiausiai padeda gyvenime?
– Tos pačios ir padeda, ir trukdo. Užsidegimas. Ši savybė man padėjo pasiekti tiesiog neįtikėtinų dalykų ir įsitraukti į labai įdomią veiklą. Tačiau kai užsidegi ir tau nepavyksta, iškart pasijunti nudegęs. Tada atsisakai planų, po to vėl jų imiesi, tada vėl nudegi... Tai lemia nepastovumą, bet ir suteikia galimybių.
Dar viena iš tų ryškių savybių yra atvirumas pasauliui, žmonėms ir pačiam sau. Tai leidžia į save pažvelgti ne per rožinius akinius, galbūt net skausmingai. Kai pastebi ar išgirsti nemalonius dalykus, būna nesmagu. Tačiau tiesos žinojimas leidžia į situaciją pažvelgti plačiau ir ragina nesustoti.
– Negi neturite to, kuo galėtumėte vien džiaugtis?
– Gal optimizmas. Matyt, jį iš tėčio paveldėjau. Mačiau, kai jis, jau sunkiai sirgdamas, vos pasijutęs šiek tiek geriau, tarsi atgimdavo ir švytinčiomis akimis vėl eidavo. Ši savybė mane labai palaiko.
– Jei nebūtumėt operos dainininkas, kuo tada galėtumėt būti?
– Iki operos dainavimo buvau chorvedys ir kartu daug laiko skyriau kultūros vadybai. Save mačiau kaip verslininką, tačiau ne „darantį“ pinigus, o inicijuojantį projektus bei įgyvendinantį visuomenės iniciatyvas. Dar vienas kelias, kuriuo būčiau galėjęs eiti, yra kūryba. Nuo pat vaikystės kuriu muziką. Vos paėmęs į rankas gitarą, ėmiau ne groti, o kurti. Galbūt galėčiau būti kompozitorius. Beje, buvau įstojęs į kompoziciją, tačiau dainavimas man pasirodė didesnis prioritetas. O ateity save regiu kaip aktyvų visuomenininką, užsiimantį altruistine veikla.
– Kokios muzikos greičiausiai pasiilgstate?
– Turiu bėdą, jog neturiu įpročio klausytis muzikos. Klausau tik tai, kas reikalinga. O pastaruoju metu daugiausia klausau tai, kas patinka vaikui – dažniausiai sovietinių animacinių filmukų muziką. Retkarčiais mėgstu prisiminti paauglystės laikų muziką – patį sunkiausią „metalą“.
– Tad kodėl rinkotės pačią rimčiausią muziką, o ne roką?
– Mano sesuo buvo tikra „metalistė“. Dėl jos ir aš sekiau šia mada. Iki šiol tai muzikai juntu sentimentus. Dabar klausau pačią įvairiausią muziką, tačiau prioritetą teikiu akademinei, rimtajai muzikai, avangardo kultūrai ir džiazui.
– Prie kokių dar nebandytų dalykų jums norėtųsi prisiliesti?
– Prie kino. Kinas mane iš visų menų labiausiai veikia. Man labai patinka filmai su muzika. Tad norėtųsi pabandyti sukurti kino miuziklą ar kino operą, panašiai kaip „Velnio nuotaka“.
– Ar galite sakyti, kad jums gyvenime sekasi?
– Nesakyčiau, kad labai. Tačiau, kai pagalvoju, kad man nesiseka ir imu peržvelgti savo gyvenimą, suvokiu, kad taip nėra. Gyvenimas man davė daug šansų: vienais sugebėjau pasinaudoti, labai daug kitų paleidau iš rankų. Mane pastebėjo dalis dirigentų ir režisierių, darau tai, ką noriu daryti, pats esu sau šeimininkas. Ar iš tikrųjų jaučiuosi toks sėkmingas, koks galėčiau, tai tikrai ne.
– Ar Joninės jums didelė šventė?
– Taip. Per jas susitinkame su broliais ir seserim. Esame penki vaikai, kurie taip pat jau turi savų vaikų. Tad susidaro nemenka kompanija. Puoselėjame tradiciją per Jonines susitikti gamtoje. Dešimt metų švęsdavome sodyboje prie Kauno, o šįkart susirinkome pas brolį Ignalinos rajone. Mūsų susibūrimai būna įdomūs, linksmi. Mūsų šeimoje yra smagus ir pasakos motyvas – aš esu trečias brolis Jonas, o mano sesuo – Elenytė. Labai didžiuojuosi savo didžiule gimine ir džiaugiuosi, kad tas giminiškas ryšys yra labai stiprus.