Tačiau galima įžvelgti ir privalumų: gyvendami „pusbrolių šalyje“, mes vieni kitus geriau ar blogiau pažįstame. Ir man su Regimantu tekdavo susidurti kino renginiuose čia, Lietuvoje, ar kur nors toliau – pavyzdžiui, „Kinošoko“ festivalyje prie Juodosios jūros, Anapoje. Galiu tik apgailestauti, kad kurti su R. Adomaičiu proga pasitaikė tik kartą ir tai ne kino, o reklamos klipo filmavimo aikštelėje. Vaidinome šeimą, įsigyjančią virtuvės baldų VOKĖ-III komplektą.
Ramia Žvėryno gatvele šįsyk einu pas Regimantą ne apie reklamą kalbėtis. Einu su nerimu širdy, žinodama apie jo nelaimę – išėjo pats brangiausias žmogus. Pasėdėsim, pakalbėsim, prisiminsim – gal palengvės...
Sodyba
„Esu absoliučiai kaimo vaikas“
- Savaitgalį leidai savo sodyboje Molėtų rajone. Ką ten veikei, kai dar tikra žiema už lango?
Sūnus ir marti kiekvieną šeštadienį važiuoja į kaimą, kartais ir mane pasiima. Kadangi mano koja buvo skilusi, pastaruoju metu važiuodavau retai. Praėjusį šeštadienį visi nuvykome. Marti įjungė savo kompiuterį ir aš pamačiau fantastišką brazilų dainininkę Paulą Fernandes. Dainuoja Lotynų Amerikos ritmus, sau pritardama klasikine gitara, ir daro tai nepaprastai lengvai, be jokios įtampos – tik akys žiba kaip du angliukai... Kažkas nepaprasto! O tie ritmai fantastiški!
Kažkada, kai filmavausi Čilėje, nuolat matydavau, kaip gatvės muzikantai groja prisirišę virvutę prie kulno ir būgno, būgnas ant nugaros, jo lėkštės virš galvos ir dar gitara groja. Visi jie ten groja, šoka, dainuoja!
- Pats kompiuteriu, kiek žinau, nesinaudoji, tad vaikai sodyboje Tave „kultūrina“?
Taip. Dažniausiai marti vežasi kokių nors filmų, tai pasižiūrime. Anksčiau dar ką nors kaime darydavau, o dabar jau nelabai besinori. Ir dar ta koja...
- Turbūt ir krosnį reikia kūrenti?
Reikia. Kai dabar nuvažiavome, viduje buvo tik vos vienas laipsnis šilumos. Sūnus viską ten daro. Iš karto užkūrė židinį, apačioje – katilus, kurie radiatorius šildo, ir po kiek laiko jau pasidarė šilta.
- Prisimenu prieš kelerius metus įvykusią nelaimę – Tavo sodybą nusiaubė gaisras. Ar jau viską pavyko atstatyti?
Tada viskas sudegė. Teko tą nuodėgulį griauti, viską išvalyti ir vėl iš naujo statyti. Radome vietinius meistrus – tris brolius, kurie kerta mišką, džiovina, o tu duodi projektą ir jie surenčia namą. Bet taip gerai surenčia iš rąstų, kad nereikia jų apkalti nei iš lauko, nei iš vidaus. Projektą palikau tą patį, tik šiek tiek pakoregavau. Dabar esu labai patenkintas!
- Vasarą nuolat sodyboje gyveni? Kur geriau jautiesi: kaime ar mieste?
Esu absoliučiai kaimo vaikas. Todėl tą sodybą ir įsigijau. Galima sakyti, kad visas vasaras leidžiu sodyboje. Vaikai pradėjo augti ir man jų pagailo. Mano vaikystė kaime prabėgo, nesvarbu, kad aš Šiauliuose gimęs. Iš ten neatsimenu nieko – visai mažiukas buvau. O paskui per karą gyvenome Panevėžyje. Mano tėvas dažnai keisdavo gyvenamąją vietą, nes dirbo kelių tiesimo inžinieriumi, tiltus statė. Tėvas kažkur prie Pasvalio buvo nusipirkęs hektarą žemės, pasistatęs namuką ir, užtvenkęs Mūšą, įrengė vandens malūną. Per karą jis mus ten nuvežė.
Namukas dar stovėjo, o malūnas jau apgriuvęs, nebeveikiantis. Ten ir karo pabaigos sulaukėme, ir į mokyklą kaime už 3–4 km pradėjau eiti. Batų neturėjau – tai buvo prabangos dalykas. Su naginėmis vaikščiodavau pavasarį ir rudenį per purvą, per balas. O kai sniegas nutirpdavo, basi lakstydavome. Taip kaime ir užsigrūdinau. Visa mano sąmoninga vaikystė prabėgo kaime. Ir dabar mane traukia kaimas. Vis dėlto gamta – ne miestas. Ypač vaikams augti ant akmenų ir asfalto nėra gerai.
Eugenija
„Kai ji išėjo, gyvenimas baigėsi“
- Tavo knygoje „Mintys scenos paraštėse“ yra septynios siektinos nuostatos. Viena iš jų: „Iš tragiškiausių situacijų išeiti su šypsena.“ Ar pavyko ja vadovautis Tau sunkiu gyvenimo momentu?
Nepavyko. Ir nepavyksta iki šiol... Ne tai, kad kasdien prisimenu Eugeniją, bet tiesiog jos išėjimas – tarsi aš pats būčiau išėjęs. (R. Adomaičio žmona Eugenija Bajorytė mirė 2011 m. liepos 20 d. – aut. past.) Kai ji išėjo, mano gyvenimas baigėsi. Praradau bet kokį interesą gyventi. Man nebeįdomu...
- Bet Tu juk neužsidarei nuo gyvenimo?
Ne, užsidaryti neužsidariau... Tačiau tas noras, kuris buvo, kuris mane vedė, privertė iš fizmatų (VU Fizikos ir matematikos fakultetas. – aut. past.) pabėgti į Konservatorijos teatro studijas, tas entuziazmas, netgi, drįsčiau pavadinti, meilė teatrui staiga, išėjus Eugenijai, nutrūko. Nebenoriu eiti į teatrą, nebenoriu vaidinti... Todėl ir sakau: kai ji išėjo, mano gyvenimas baigėsi.
- Tačiau gal pavyko nors kiek susigyventi su tuo skausmu? O gal turi kokių nors būdų jam numalšinti?
Aš su juo nekovoju. Sakai, su skausmu gyventi. Aš to nepavadinčiau skausmu. Tiesiog atsirado tuštuma, kurios nebeturiu kuo užpildyti. Tiksliau, neturiu noro užpildyti. Tuštuma, finalas, pabaiga... Beprasmybė.
Nors seniai žinojau, kad gyvenimas yra beprasmis. Mes tiktai susigalvojame... Gerai, jei turi kokią nors mėgstamą veiklą – ji užpildo gyvenimą ir tu tada negalvoji, kad jis beprasmis.
- Kodėl taip kalbi? Juk esi tiek daug prasmingo nuveikęs, tiek puikių vaidmenų suvaidinęs, tris sūnus užauginęs.
Taip, bet tai jau praeitas laikas! Viskas buvo. Buvo ir staiga nebeliko...
Dar kažkiek visuomeninės veiklos buvo. Aš niekada į politiką nelindau, manau, kad ji – ne mano sritis, nėra ko ten kišti savo trigrašį. Tačiau mes gyvenome tokį gyvenimą, kai ta politika įtraukė, įsupo prieš tavo norą. Buvau Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, paskui deputatu išrinko, bet visai ne todėl, kad domėjausi politika. Gyvenimas įtraukė.
Aš tau sakau – jau seniai žinojau, kad gyvenimas beprasmis. Netgi kaip fizikas buvau tai suvokęs ir, galima sakyti, apskaičiavęs. Visi mirštame. Mes išmesti į šį pasaulį trumpai akimirkai ir kiekvienas savaip bandome tą akimirką išnaudoti. Ačiū Dievui, aš suradau mielą ir artimą širdžiai darbą – aktorystę.
- Pripažink, Tau buvo suteiktos sąlygos kūrybai. Eugenija tvarkė visą buitį, o Tu galėjai užsiimti tik menu.
Taip, taip! Ji be galo daug man davė ir padėjo.
- Eugenija ir pati yra sakiusi, kad ji – Adomaičių šeimos ministrė pirmininkė, vadovaujanti šeimos vyrams. Neįsivaizduoju, kaip Tu dabar tvarkaisi be jos? Pavyzdžiui, ar moki gaminti valgį?
Neišmokau. Ir dabar labai gailiuosi, kad iš jos neišmokau. Eugenija gamindavo gerai: būdavome pavalgydinti, sotūs. Ji buvo gana temperamentinga moteris – mes charakteriais gerokai skyrėmės. Gal tas mūsų abiejų kitoniškumas ir traukė vieną prie kito. Taip, ji šeimoje buvo kaip kokia motinėlė avilyje.
Jausmai
„Žagtelėjau nuo prisilietimo“
- Simboliška – jūsų su Eugenija jausmai įsižiebė filmuojantis filme „Jausmai“. Jausmai „Jausmuose“... Tai buvo meilė, trenkianti kaip žaibas?
Na, žaibų gal ir nebuvo, bet iš tikrųjų tada mus patraukė vieną prie kito. Pirmiausia vyko kino bandymai, ir jau ten aš staiga žagtelėjau nuo jos prisilietimo... Buvo filmuojama intymi scena, kai mes vienas kitą liečiame. Man nuo to prisilietimo kažkas pradėjo darytis ir... įsiplieskė!
Tada tikrai jaučiausi laimingas! Nors visko gyvenime buvo... Vienu metu mes netgi vos neišsiskyrėme. Ta gyvenimo kasdienybė, buitis įvairiai mus veikia. Be to, visi nesame šventieji. Aš irgi nesu šventasis. Būna visokių netikėtų dalykų... Bet, ačiū Dievui, pergyvenome tą krizę, ar kaip ją vadinti, ir toliau gyvenome. Ir taip kartu išgyvenome 43 metus. Manau, nemažai.
Vis vien vyrai yra patinai ir jų žvilgsnį traukia gražios moterys...
- Ar dažnai įsimylėdavai savo partneres?
Ne, ne, nepasakyčiau. Prieš tai, kol dar mes nebuvome kartu, galbūt... Kai dirbau Kauno dramos teatre, buvau Gražiną Balandytę įsimylėjęs ar įsižiūrėjęs, nežinau, kaip čia pavadinti (juokiasi).
- Jausmas buvo abipusis?
Ne... Mes buvome scenos partneriai – kartu vaidindavome. Atsimenu, vaidinome „Damą su kamelijomis“. O Jėzus, siaubas!
- Ar Gražina jautė, kad Tu ją įsižiūrėjęs?
Na, aš šito neslėpiau. Man ji labai patiko ir kaip artistė. Be galo žavi. Ir dabar tokia. Aš neslėpiau, o kaip ji į mane žiūrėjo, nežinau... Aš dar žalias, nepatyręs, ką tik atėjęs į teatrą, o Gražina jau žvaigždė buvo!
Tada gyvenau teatre. Ketverius metus pragyvenau teatro grimo kambaryje. Kai išeidavo visi aktoriai, sulankstomą lovelę išsitiesdavau ir nakvodavau. Paskui man davė grimo kambariuką koridoriaus gale, kur niekas nesigrimuodavo.
Teatras
„Viskas greitai sensta“
- Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Tau teatras visada buvo svarbesnis už namus, šeimą, o dabar sakai, kad eini vaidinti be džiaugsmo...
Iš tikrųjų man teatras buvo svarbesnis. Ir fanatizmo šiek tiek turėjau. Teatru aš taip buvau įtikėjęs, kad jis buvo mano gyvenimo prasmė. Būtent teatras, ne kinas. Kinas pasipainiojo mano karjeroje gana anksti, tai filmas „Niekas nenorėjo mirti“.
- Nors Tave išgarsino kinas, vis dėlto teatrą mėgsti labiau?
Kinas toks dalykas... Mano širdis vis tiek teatre. Kino aš taip ir neperpratau, nesupratau, kaip ir kada ten atsiranda menas. To nežinau iki šios dienos. Kine režisierius yra pagrindinis kūrėjas, jo matymas svarbiausia. Ypač kai tekdavo dirbti su Vytautu Žalakevičiumi, tai būdavo absoliutus pasitikėjimas režisieriumi.
- Ką manai apie šiuolaikinį teatrą? Ar jis Tau patinka?
Pavyzdžiui, Rimas Tuminas. Labai gerai, kad parašei knygą apie jį! Būtinai ją reikia išversti ir išleisti Rusijoje, nes ten didesnė dalis interviu su Rimo kolegomis rusais.
Visiškai nebijau pasakyti: mes turime ne vieną labai gerą teatro režisierių, bet man asmeniškai Rimas yra pats artimiausias. Galbūt pats nesuprantamiausias, tačiau artimiausias, nes jis negriauna mūsų supratimo, mentaliteto, tos sistemos, pagal kurią dirbome, nors patys nežinojome, kas tai. Atseit dirbome pagal Stanislavskį, bet toli gražu taip nebuvo. Galbūt pačioje pradžioje, kai vaidinome „tu tam tikrose aplinkybėse“, kol pradėjome suprasti, kad „tu tam tikrose aplinkybėse“ esi labai ribotas. Man atrodo, Michailo Čechovo sistemos pagrindas yra tinkamesnis negu Stanislavskio. Jis neliepia įsijausti, išgyventi. Jis siūlo elementarų dalyką, kuris yra labai teisingas, – aktorius turi papasakoti apie savo personažą, o ne būti juo.
- Ar šiuolaikinis teatras Tau kuo nors nepriimtinas?
Pavyzdžiui, OKT. Suprantu, koks talentingas yra Oskaras Koršunovas, tačiau jo teatras man svetimas. Bet daug kas ir patinka šiuolaikiniame teatre.
Be abejo, man nemažai įtakos turėjo Henrikas Vancevičius. Aš jį laikau savo mokytoju. Jis statė spektaklius pagal realistinio teatro stilistiką ir iš aktorių išgaudavo teisybę, tikrumą. Tas teatras dabar yra suniekintas, Vancevičiaus mūsų kritikai nenori net prisiminti. Teatre viskas stebuklingai greitai sensta, keičiasi.
- Vancevičius dabar pamirštas, nevertinamas, o ar apskritai menas ir meno žmonės pas mus yra pakankamai vertinami?
Žinoma, ne, Gražina! Todėl, kad mes esame mažiukai ir mūsų problemos mažiukės.
Man atrodo, Rimas pasielgė labai gerai, jog išvažiavo. Nežinau, visiems laikams ar ne... Ten visai kiti masteliai! Na, kaip vandenyną galima lyginti su kokia bala? Gal kvailokas palyginimas, bet taip yra. Mes varlikės toj kūdroj.
Aš irgi linkęs priekaištauti valdžiai, kad mažai domisi, nepakankamai palaiko meną, bet tai yra atspindys bendro mūsų mentaliteto.
- Ir niekada neteko gailėtis, kad pasirinkai ne fiziko, o aktoriaus kelią?
Nieko nesigailiu! Kaip dainuoja Edith Piaf „Non, je ne regrette rien...“ Visiškai nesigailiu, nes daug metų gyvenau užsiėmęs veikla, kuri man buvo miela. Ir tam tikrų satisfakcijų pasitaikė – vienas kitas vaidmenėlis geriau ar blogiau pavyko. Ne ištisai. Nereikia norėti, kad ištisai būtum laimingas vaidindamas. Mano natūra yra gana prieštaringa. Jeigu man vaidmuo svetimas, tada nieko gero nesuvaidinu.
- Ar nėra skaudu, kad čia, namie, nesi taip vertinamas, kaip kitur?
O man nereikia, kad kas nors mane vertintų. Ypač dabar. Gal karjeros pradžioje buvo labai malonu, kad pažįsta, kažkokius darbus prisimena, autografo prašo... Malonu, savimeilę glosto, bet jau seniai aš nustojau pervertinti save. Mes visi egoistai, visi ambicingi, visi garbėtroškos – kitaip nebūtume artistai, tačiau nereikia to taip sureikšminti ar susireikšminti. Yra tiek daug įvairiausių sričių, kur žmogus dirba, ir jeigu jam tai patinka, puiku! O mes, artistai, esame truputį kaip moterys – norime, kad mumis žavėtųsi, mus girtų, norime būti gražūs. Bet ateina laikas, kai tu klibikščiuoji viena koja ir nebesi gražus...
Draugai
„Nesu labai bendraujantis“
- Regimantai, ar turi daug draugų, su kuriais palaikai ryšius, susitinki?
Ne. Turėjau du artimesnius draugus, su kuriais mes su Eugenija bendraudavome šeimomis, bet vienas jau miręs. Su kitu susitinku, kartais aplankome vienas kitą.
Iš teatro neturiu draugų. Kadaise pabendraudavome su Henriku Kurausku – jis čia greta gyveno.
- O kodėl neskambini Juozui Budraičiui? Neseniai man sakė, kad tik jis Tau skambina, o Tu niekada.
Tikrai? Skambinau neseniai! Bet šiaip jis beveik teisus, aš retai paskambinu... Galbūt čia mano kaltė, nesu labai bendraujantis žmogus. Kiek atsimenu, aš toks nuo vaikystės – užsidaręs, vienišius.
Palaikiau gražius santykius su Demokratinio judėjimo steigėju ir pirmininku advokatu Kęstučiu Čilinsku. Nuostabus žmogus buvo, protingas, išmintingas. Jis norėjo, kaip aš sakau, grąžinti sąžinę mūsų Lietuvai, nes esame ją praradę ir dabar tai neturi jokios vertybės. Kaip žmonės elgiasi, kaip mūsų valdžios atstovai elgiasi?! Tik grobia, sukčiauja, o žmonės dėl to vis labiau skursta. Per televiziją buvo paskelbti konkretūs skaičiai, kiek žmonių nebeišgali susimokėti už šildymą. Tai kažkoks nonsensas! Esant tokiam gyvenimo lygiui, šitokios šildymo kainos!!! Kur link mes ritamės?..
Sūnūs
„Mindaugas arčiausiai manęs“
- Gyvenate du vyrai – Tu ir Tavo jaunėlis sūnus Mindaugas. Dabar vienas kitu rūpinatės?
Taigi, nusipirkau „Beatos virtuvę“! Dažnai ją paskaitau. Aš kulinarija niekada nesidomėjau – mokėjau tik kiaušinienės išsikepti ir arbatos išsivirti. Dabar pasiskaitau instrukciją – kartais išeina, o kartais ne (juokiasi). Tai proporcijos ne tos, tai prieskonių ne tų pridedu. Ką nors ne taip padarau ir neišeina. O kartais ir visai neblogai pavyksta. Štai ir šiandien virsiu kopūstų sriubos. Kadangi mano „mažylis“, kuriam jau per trisdešimt, vėlai grįžta iš darbo alkanas. O aš bandau jam ką nors pagaminti. Bet dar taip diletantiškai išeina...
- O kaip susiklostė Gedimino gyvenimas Londone? Jis gi vienintelis iš Tavo sūnų pasirinko aktorystę.
Manau, negalima sakyti, kad jo gyvenimas jau susiklostė, galbūt dar klostosi. Gediminas baigęs aktorinį, todėl, žinoma, norėtų dirbti pagal profesiją – filmuotis. Kartais gauna pasiūlymų iš Baltarusijos. Jis klaidą padarė, kad nevažiavo į Šiaulius, kai jam siūlė, taip ir liko be teatro. Mano įsitikinimu, jeigu nori būti aktorius, turi dirbti teatre, ir visai nesvarbu kokiame. Kažkada aš, gavęs paskyrimą į Kapsuką, važiavau ten, nes man buvo svarbu tik teatras.
Gediminas gyvena Londone, bet nesifilmuoja. Turi puikią merginą – tikrą londonietę anglę, kartu gyvena. Jei jis nesukvailios, viskas jiems bus gerai. Buvo ne kartą atvažiavusi. Mes su ja kalbamės prancūziškai, nes aš angliškai nemoku.
- O vyresnysis Vytautas gyvena su savo šeima?
Taip. Jis baigė mokslus Amerikoje, įgijo magistro laipsnį Čikagos universitete. Metus atidirbo Čikagos biržoje, jam grąžino už mokslą paimtą kreditą, ir su visa šeimyna grįžo į Lietuvą. Jo žmona Amerikoje dirbo Lietuvos konsulate, taip jie ir susipažino. Turi keturis vaikus, tiesa, du – žmonos pirmos santuokos. Gimdyti Rūta važiuodavo į Ameriką, tad jų vaikai yra Amerikos piliečiai ir puikiai kalba angliškai. Dabar visi gyvena čia netoliese, Žvėryne, retkarčiais pasimatome.
Su Gediminu matomės retai. O Mindaugas su manimi, todėl jis yra arčiausiai manęs visais požiūriais. Labai šaunus, rūpestingas, dėmesingas. Manau, žmona bus laiminga su juo.
Realybė
„Esu idealistas, bet ir realistas“
- Kas Tau gyvenime svarbiausia?
Dabar galiu pasakyti, kad man svarbiausia – Eugenija. Nors kai ji buvo gyva, aš to nevertinau... Kai žmogus yra šalia, ant jo gali ir balsą pakelti, ir pretenzijų pareikšti. Tą supranti, kai netenki. Ir dabar suprantu, kad ji man buvo brangiausia.
Vaikai, be abejo. Bet jie „apsipūkuoja“ ir savo gyvenimą pradeda gyventi. Vaikai nėra ta vertybė, kuri būtų pati pačiausia. O Eugenija man buvo iš tikrųjų... Nes kitaip taip negalėjo atsitikti, kad vieną dieną, kai jos netekau, man gyvenimas neteko visų spalvų.
- Supratai, kad vis dėlto ne teatras Tau buvo svarbiausias...
Vadinasi, ne teatras, nors tada maniau, kad man teatras gyvenime svarbiausias.
- Ko dar tikiesi iš gyvenimo?
Nieko. Visiškai nieko. Gyvenu šia diena. Galvoju, ką čia pagaminti Mindaugui, kai grįš iš darbo. Duok Dieve, kad kas nors valgomo išeitų (juokiasi). Mano rūpestis dabar yra Mindaugas.
O daugiau, Gražina, nieko... Ko aš galiu tikėtis? Mano gyvenimas jau tarsi nugyventas. Ką padariau, padariau, ko nepadariau, nepadariau – viskas praeityje, o iš šios dienos aš nieko nelaukiu, nieko nesitikiu.
Suprantu, mano amžius nebe tas, kad norėčiau suvaidinti tokį vaidmenį, kuriuo galėčiau nustebinti. Nors kažkas dar viduje krebžda, norėtųsi suvaidinti dar ką nors. Bet suprantu, jog tai nebus kažkas tokio, ir energija jau nebe ta... Pasenau. Suprantu tai.
- Nereikia taip savęs užprogramuoti, Regimantai! Toks būtų mano palinkėjimas Tau.
Labai ačiū. Iš esmės esu idealistas, bet ir realistas taip pat. Žiūriu labai realiai ir į save, ir į pasaulį, ir į Lietuvą. Esame nykstanti tauta.
