Ir veikiausiai tokį, kuris išsipildys, mat technologijų pionieriumi tituluojamas lietuvis į el. knygų rinką žvelgia kaip į sėkmingai įgyvendintą verslo modelį, kuriam tapti dominuojančiu trukdo visai nedaug – žmogiškasis inercijos faktorius.
Vienas garsiausių ir sėkmingiausių naujosios kartos Lietuvos verslininkų Ilja Laursas, įkūręs populiariausią pasaulyje mobiliųjų aplikacijų bendrovę „GetJar“, ir atsidūręs 40-ies didžiausią įtaką pasaulio telekomunikacijų industrijai darančių asmenų sąraše, šįkart dalijasi ne tik verslo žiniomis. Pokalbyje su juo – pasvarstymai apie žmogaus ir technologijų ryšį, skaityklių ateitį, apie šiųdieniais „knygnešiais“ save tituluojančius piratais ir ateities knygų kainą.
Ilja, ar knygos prisidėjo prie tarptautinės Jūsų sėkmės ir pripažinimo?
Skaityti labai mėgstu nuo vaikystės ir esu tikras, kad tai yra itin svarbu. Pastaruoju metu dėl paprasto knygų elektroniniu formatu prieinamumo skaitau daug daugiau negu anksčiau. Naujausias mano susidomėjimas – audio knygos, kurių klausausi mp3 grotuve. Tam pavyksta surasti daug daugiau laiko – skaitau važiuodamas automobiliu, sportuodamas ir netgi plaukiodamas baseine. Dabar užuot perskaitęs vieną knygą per tris mėnesius, „išklausau“ tris per mėnesį.
Mano sėkmei knygos turėjo ir tebeturi didelę įtaką. Vienas iš neišvengiamų procesų, vykstančių greta globalizacijos, verslo aplinkos sudėtingėjimo – žinių, kurias suteikia mokykla ar universitetas, trūkumas. Manau, jog net apie 90 proc. reikalingos informacijos privalai rasti pats – jos yra be galo daug ir labai specifinės – priklausomai nuo darbo srities, interesų. Kur jos rasti? Vienareikšmiškai –knygose. Kai informacija pasidarė tokia pasiekiama kaip niekada anksčiau, tas santykis nuo 90 proc. didės iki 99 proc.
Didžiojoje Britanijoje dar praėjusiais metais elektroninių knygų buvo parduota daugiau nei popierinių. Didžiausia pasaulyje internetinė parduotuvė „Amazon.com“ paskelbė, kad šimtui tradicinių knygų teko 114 e-knygų, skirtų „Kindle“ skaityklei. Ir nors lietuvius elektroninės knygos taip pat žavi savo pranašumais, tačiau populiarumo kovoje laimi ant popieriaus išspausdintas žodis. Kodėl pirmenybę elektroninėms knygoms teikiate Jūs?
Tie skaičiai tikriausiai laikini vien dėl to, kad pačioje Didžiojoje Britanijoje dar nėra išpopuliarėjusios planšetės. Aš pats popierinių knygų visiškai atsisakiau prieš trejetą metų. Net pačiam buvo įdomu, kai per šiųmetes atostogas dėl sentimentų bandžiau nusipirkti naujausią John Grisham popierinę knygą tikėdamasis, kad paplūdimyje ją bus įdomiau skaityti. Jau po kelių minučių nepatogaus puslapių vartymo supratau klydęs ir vėliau teko įsigyti elektroninę knygos versiją.
Manau, neišvengiama, kad po 3-5 metų didžioji dauguma (įskaitant lietuviškas) skaitomų ir leidžiamų knygų bus elektroninės, nes privalumų yra begalė. Jau nekalbu apie vartojimo pranašumus – patogesnis skaitymas, skaitytuvo apšvietimas – labiausiai žavi faktas, jog būdamas bet kurioje pasaulio vietoje į savo skaityklę gali iš karto atsisiųsti bet kokią knygą. O svarbiausia –dominančių ir skaitytojo poreikius atitinkančių elektroninių knygų – begalybė. Net didžiausias tradicinis pasaulio knygynas to pasiūlyti negali ir negalės.
Panašu, kad turite atsakymą į dažną klausimą, ar elektroninės knygos – neišvengiama mūsų ateitis?
Manau, kad popierinės knygos, skirtingai nei elektroninės, turi kitų funkcijų nei tik informacijos perdavimas. Pavyzdžiui, nuotraukų albumai – jie perkami, leidžiami ne nuotraukoms rodyti – jie savaime yra meno kūrinys. Tad gražūs fotoalbumai, enciklopedijos išliks dar ilgai, tačiau „masinės“ knygos, kurių pagrindinis tikslas yra informacijos perdavimas, neišvengiamai persikels į el. formatą. Visiškas perėjimas, manau, užtruks ne daugiau kaip dešimt metų.
Elektronines knygas galima skaityti naudojantis skaityklėmis ir planšetiniais kompiuteriais. Kuris variantas geresnis? Kokie abiejų privalumai ir trūkumai?
Mano nuomone, esti du pagrindiniai populiariausių „Kindle“ skaitytuvų pranašumai prieš planšetinius kompiuterius. Elektroninio rašalo technologija reikalauja daug mažiau energijos nei spalvotas ekranas. Iliustruojant skaičiais, įprastinio planšetinio kompiuterio baterija neišsikrauna 5-10 valandų, o su vienąkart įkrautu skaitytuvu galima perskaityti porą šimtų knygų – energija šiuo atveju naudojama tik puslapio vertimo metu. Tai nepakeičiama savybė ilgose kelionėse. Antras privalumas – elektroninis rašalas esant bet kokiam apšvietimui yra gerai įžiūrimas – net saulėtame paplūdimyje knygos eilutės akyse nesilies. Tuo tarpu planšetės ekrano ryškumas iki šiol yra pakankamai mažas ir nepatogus skaitymui ryškioje šviesoje.
Visgi manau, kad šios planšetinių kompiuterių problemos yra laikinos. Baterijų ilgaamžiškumo problema sprendžiama, taip pat ieškoma išeičių ir dėl jų ekranų ryškumo. Kiek man teko girdėti, jau pristatomos dviejų ekranų planšetės – viena skirta greitam informacijos apdorojimui, darbui, o antroji grįsta elektroniniu rašalu, gerinančiu skaitymo sąlygas saulėje. Juk jo ir principas yra kaip popieriaus – kuo daugiau šviesos, tuo vaizdas ryškesnis. Kadangi įsigyti abu prietaisus – skaitytuvą ir planšetę – kol kas yra per brangu, tie du minėtieji skirtumai dar egzistuos, tačiau galiausiai bus linkstama prie pastarųjų – planšetinių kompiuterių – kurie yra daug universalesni.
Manau, kad praeis 3-5 metai ir dabartinių skaityklių neliks. Visi dabartiniai skaitytuvai paremti android sistema ir tą konvergenciją galime įžvelgti, pavyzdžiui, Amazon.com – pirmieji „Kindle“ buvo tik skaitytuvai, o paskutinieji – jau visavertės planšetės.
Ar, Jūsų manymu, elektroninė knyga turi šansų tapti dominuojančiu XXI a. žmogaus, neišskiriant jis verslininkas ar taksistas, atributu?
Bet kokiai naujai technologijai prireikia 3-7 metų, kol ji tampa masinio vartojimo produktu. Patys matėme, kiek truko televizorių, DVD, SMS žinučių ar telefonų rinkos „įsigalėjimas“. Žmogus yra inertiška būtybė – jam sunku iš karto persiorientuoti ir imti naudotis nauju, nors ir geresniu, daiktu.
Antrasis faktorius – kaina. Nors jau kurį laiką elektroninių skaitytuvų kaina mažėja, eiliniam vartotojui ji vis dar per aukšta. Už geresnę skaityklę dabar reikia pakloti 500-600 litų. Manau, kad pirkėjų pradės žymiai daugėti tuomet, kai jų kaina nukris iki mažiau nei šimto litų. Tik tada atsiras ekonominė prielaida šiai technologijai sparčiai išpopuliarėti. Beje, parduodant skaitytuvus ir planšetes, taikomas toks verslo modelis, kad galiausiai jų kaina bus mažesnė už savikainą.
Kalbant apie panaudojimo sritis, skaitytuvus norisi matyti mokyklose ir universitetuose. Universitetų pagyros apie milijonus kainuojančias naujas bibliotekas iškart verčia susimąstyti, jog už tokias sumas kiekvieną studentą galima aprūpinti skaitytuvu su jame sutalpinta asmenine biblioteka. Ekonominė grąža tokiu atveju garantuota ir tik laiko klausimas, kol tuo bus susidomėta.
O kokią įtaką elektroninių knygų skaitytuvų pigimas darys knygų kainai?
Leisiu sau spėti, jog skaityklių „masiškėjimas“ nedarys įtakos knygų kainai. Knygoms, kaip ir Holivudui, galioja ypatingas modelis, kai 1 proc. populiariausių leidinių „uždirba“ 80 proc. visų pinigų, o likę 99 proc. neatperka net leidybos kaštų. Tuos pačius gąsdinimus girdėjome ir dėl muzikos rinkos – esą atėjus elektroninei platinimo terpei (pvz., iTunes) sumažės kompaktinių diskų pardavimas ir muzikos kaina apskritai. Taip neatsitiko. Neišsipildė prognozės ir dėl kino kūrinių kainos nuosmukio, jiems persikėlus į skaitmeninę erdvę. Tad greičiausiai ir knygų atveju kainodara išliks ta pati, o keisis tik tokių knygų pasiūla. Nesusiduriant su leidybos kaštų sunkumais, beveik kiekvienas galės tapti savo knygos leidėju, tad gerokai padaugės nišinių leidinių.
Informacijos amžius matyt neatsiejamas nuo įpročio viską nemokamai „skolintis“ iš interneto platybių. Kaip manote, nuo ko reikėtų pradėti saugant el. kūrinius – stengtis stiprinti saugiklius ir ribojimus, ar mėginti keisti žmonių požiūrį į autorinius darbus?
Skaityklių gamintojai pripažįsta, kad techninis saugumas yra privaloma gaminio dalis. „Kindle“ skaityklėje yra užkoduota autorinių teisių apsauga, tad gamintojai supranta, kad jų pajamos priklausys ne nuo parduodamos geležies, o nuo jos turinio. Prietaisai kuriami iš anksto siekiant maksimaliai apsaugoti visas autorines teises.
Palyginimui, elektroninių knygų piratavimas yra daug mažesnis nei, pavyzdžiui, prieš dešimt metų vykęs nelegalus žaidimų platinimas ir naudojimas. Tad prognozuojant el. knygų scenarijų, manau, piratavimas liks neženklus ir tik mažės – dėl to per daug nesijaudinčiau.
Praėjusių metų pabaigoje didmeninį el. knygų platinimą pradėjus bendrovei „Alma littera sprendimai“, Lietuvos el. knygų rinka paaugo – skaitytojams pasiūlyta dar apie 500 lietuviškų el. knygų, jos platinamos per daugiau kanalų. O kaip jūs vertinate elektroninių knygų plėtrą Lietuvoje? Galbūt dar sąlyginai nedidelė tokių knygų pasiūla ir lemia vangų perėjimą prie elektroninio varianto? Kodėl, jūsų nuomone, net suvokiant greitą tokių knygų pasiekiamumą, ekologiškumą ir pigumą, į jas dažniau žiūrima skeptiškai?
Svarbiausias faktorius – žmonių inercija. Patirtis rodo, kad bet kuri naujovė reikalauja laiko. Paskaičiuokime patys, kiek praėjo laiko nuo to, kai kišenėje atsirado telefonas, turintis integruotą fotoaparatą, iki tol, kol suvokėme, kad karšto ir šalto vandens skaitliukų rodmenis patogiau nufotografuoti ir siųsti el. paštu nei nurašinėti ranka? Mano atsakymas – vidutiniškai 4-5 metai.
Situaciją, be abejo, apsunkina ir tai, kad Lietuvos rinka maža, o tokią naujosios technologijos uzurpuoja lėčiau nei didesnes. „Kindle“ skaitytuvų gamintojai gali sau leisti investuoti milžiniškas sumas į reklamines skaityklių kampanijas Amerikoje, nes tai garantuoja didelį grįžtamąjį pelną. Tuo tarpu vargu ar „Apple“ ir „Kindle“ naudinga skirti daug lėšų savo technologijų reklamai Lietuvoje.
Ir pabaigai, ar galite skaitytojams įvardinti knygas, padariusias Jums didelę įtaką?
Tai būtų autoriaus Malcolm Gladwell knygos „Blink: The Power of Thinking Without Thinking“, „Outliers: The Story of Success“, rašytojo John Grisham kūriniai ir Nassim Nicholas Taleb knyga „Juodoji gulbė“.
