Žiūrovų laukia išskirtinė muzikinė dovana – ne tik tai, kad opera “Visos jos tokios” Vilniuje nebuvo statyta nuo 1962 m., bet spektaklyje sutiksime dar nematytą solistų sudėtį, vieną stipriausių Lietuvos scenoje per pastaruosius kelis metus: Vokietijoje dirbančią Viktoriją Kaminskaitę, Italijoje gyvenančią ir didelę tarptautinę dainavimo patirtį turinčią Jurgitą Adamonytę, ką tik iš Prancūzijos grįžusį Kostą Smoriginą. Kartu su jais dainuos ir jaunas bosas Tadas Girininkas, su kiekvienu nauju darbu stebinantis savo tobulėjimu.
Į bohemiečių šeimą Tadas įsiliejo dar 2007 m. visai jaunas ir nepatyręs, o štai šiandien jam bus patikėtas vienas svarbiausių Don Alfonso vaidmenų naujoje premjeroje. Per pastaruosius penkerius metus šio solisto profesinis augimas buvo išties įspūdingas, o sukaupta patirtis scenoje jį taip transformavo, kad net pažinti sunku.
Vėlai vakare solistui radus laisvą minutę kalbėjomės apie naują etapą jo gyvenime ir kelią link jo, ir, aišku, apie tai, kaip jam pavyksta suderinti tokį įtemptą darbo grafiką su šeima.
- Esate vienas iš nedaugelio jaunų solistų jau sukūrusių šeimą. Kaip sekasi derinti darbus su asmeniniu laiku?
Oi, šiuo paskutiniu momentu laiko šeimai ne kiek ir telieka... Tik tuo metu, kada yra laisvas laikas prieš arba po repeticijų. Taigi: išeini anksti iš ryto, grįžti vėlai vakare. Repeticijos prasideda 10 val. ryto ir baigiasi kartais 21 val., taigi šeimai lieka laiko tik prieš tai arba po to. Šiuo metu, kai vyksta labai įtemptas darbas ir premjera yra ne už kalnų, - laiko sau vis mažėja, repeticijų tempas vis auga. Laiko namie jau kažkaip nebelieka.
Visas šitas sezonas man buvo labai įtemptas, o ypatingai antroji pusė, t.y. nuo 2013 metų. Buvo didžiulis projektas Nacionaliniame operos ir baleto teatre – dainavau R. Wagnerio operoje „Lohengrinas“. Premjera buvo kovo 23 d., turėjome 3 iš eilės spektaklius.
Iškart po to griebiausi Mocarto, „Visos jos tokios“ medžiagą pradėjau rankioti, susipažinti tiktai nuo balandžio mėnesio pradžios, o tai yra labai trumpas laikas paruošti tokį didelį vaidmenį. Tuo labiau, kad Mocarto operose viskas remiasi į rečitatyvus – daug kalbamų scenų, daug teksto, o juk solistui lengviau mokytis arijas (juokiasi).
- Ar kas nors padeda iš šalies? Iš kur susilaukiate daugiausiai palaikymo?
Na, tiesiog, - didžiausias palaikymas ateina tiktai iš mano šeimos. Daugiau palaikymo aš neturiu. Aišku, žmonės, su kuriais dirbu scenoje, ar sceniškai, labai padeda, be galo daug gero susilaukiu iš muzikinio vadovo, režisierės (jei kalbėsime apie bohemiečius). Vis dėlto, šiandien jaučiu, jog šeima yra mano ramstis ir variklis.
- Kaip pasikeitė gyvenimas susilaukus atžalos?
- Ar jaučiate, jog šeimyninis gyvenimas lemia jūsų kūrybą?
- Tiek kasdienėje, tiek sceninėje išvaizdoje į jus žvelgiant matyti didžiuliai pasikeitimai nuo to laiko, kuomet pirmą kartą pamatėme jus scenoje. Papasakokite, kaip pats jaučiatės, kokį kelią nuėjote nuo pirmųjų žingsnių scenoje?
Na, tai buvo 2007 metai, jeigu aš neklystu. „Užburtoji fleita“, - pirmasis darbas su bohemiečiais. Tas vaidmuo muzikaliai buvo tikrai labai reikšmingas. Ne tiek režisūros požiūriu, nes buvo pakankamai statiškas, bet buvo labai sudėtingas muzikine prasme. Na, o po to, metams bėgant, tų pastatymų vis daugėjo, vaidmenys augo. Pernai su bohemiečiais buvo „Manon Lesko“ spektaklis. O dabar laukia daug didesnis vaidmuo, nei „Manon“ - Don Alfonsas, didžiulė partija.
- Pernai per „Manon Lesko“ premjerą visus labai nustebinote nusikirpęs savo ilgus plaukus, o štai dabar atrodo, kad iš buvusio Tado liko vos pusė – girdėjom, kad spektaklyje „Visoso jos tokios“ vilkėsit Juozo Statkevičiaus vyrų kolekcijos kostiumą. Ar tenka daug paaukoti dėl savo išvaizdos?
Labai puiki dieta yra „Visos jos tokios“ klavyras. Paskutiniu metu jos ir laikausi – valgau tik natas. Visi kolegos per pertrauką važiuoja valgyti pietų, o aš „sėdžiu ant klavyro“ - stresas didelis, negaliu valgyti. Cepelinai ir kugelis man šiuo metu neprieinami, nes jeigu netilpsiu į Juozo Statkevičiaus labai prašmatnų kostiumą, kurį vilkėjo per kolekciją jaunas liaunas modelis - bus katastrofa.
Beje, „Manon Lesko“ plaukų transformacija, kai netekau kelių kilogramų plaukų, atrodo, bus ne paskutinė. Mat Juozas žada ir naujai premjerai kažkokių siurprizų man su plaukais. Aš jau naktimis negaliu miegoti, bandydamas įsivaizduoti, kaip tai atrodys, ir labai jaudinuosi, bet menas reikalauja didelių aukų... (juokiasi).
- Kas ką lemia: ar scena gyvenimą, ar gyvenimas sceną (apie pasikeitimus kalbant)? Ar atrodo, jog tai – natūralus virsmas, ar kiekvieno gyvenime ateinantis etapas?
Net negalėčiau konkrečiai pasakyti, kas ką lemia. Nesakyčiau, kad man scena turi įtakos gyvenime ir gyvenimas scenoje. Nėra to. Man niekas nedaro įtakos. Jeigu aš esu scenoje, tai aš pasijungiu 1000 procentų į tą darbą. Visa tai, kas yra už jos ribų, pamirštama, ten yra atskiri dalykai. Aš manau, jog dauguma mano kolegų, dirbančių čia, sutiktų su manimi: gyvenimas, kuris teka savo vaga, tas kasdieninis gyvenimas, yra viena, bet scena turi savo gyvenimą.
- Kokie artimiausi ateities darbų planai?
Na, darbų tikrai laukia daug. Dabar šis „Visos jos tokios“ pastatymas. Man tai yra tikrai įtemptas darbas, nes viskas vyksta labai greitai, daugelis kolegų scenoje jau dainavę savo vaidmenis net po kelis kartus – jie yra puikiai pasiruošę, žino viską. Aš turiu pasivyti juos per labai trumpą laiką. Jurgita Adamonytė Dorabelos vaidmenį Londono Karališkoj Covent Gardeno operoj dainavusi – taigi lygis labai aukštas!
Po šio pastatymo laukia tarptautinis festivalis Estijoje. Po to, rudenį, manęs laukia Nacionaliniame teatre. Tai bus tikrai didelė partija. Artimiausiuose planuose taip pat yra partijos operose: Ernani, Makbete, Liučija di Lamermour. Kol kas daugiausiai pasiūlymų ateina iš Rygos operos teatro.
Stambesnių planų į ateitį kol kas neplanuoju. Jau vien tai, kas yra pasiūlyta, laukia didžiulio pasiruošimo... Tikriausiai šiemet sulauksiu vasaros be poilsio. Be to, numatyta daug koncertų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
