Pasaulis taip pat prarado populiarų detektyvinių romanų rašytoją Jacquesą Futrelle‘ą, amerikiečių tapytoją ir skulptorių Francis Milletą ir majorą Archibaldą Buttą, tuometinio JAV prezidento Williamo Howardo Tafto draugą ir patarėją.
Tačiau tarp šių, juodu ant balto užrašytų „Titaniko“ aukų vardų, galėjo atsirasti dar keli, kurių, laimei, pasigailėjo likimas.
Theodore'as Hermanas Albertas Dreiseris
Tuomet 40-metis romanistas nusprendė „Titaniku“ parplaukti iš pirmosios atostoginės kelionės Europoje, tačiau jo draugas, leidėjas iš Anglijos, atkalbėjo Theodore‘ą nuo šio plano, tikindamas, kad plaukti kitu laivu bus kur kas pigiau.
Kai išgirdo naujienas apie nelaimę, rašytojas jau plaukė laineriu „Kroonland“. Savo reakciją jis aprašė po metų išleistuose memuaruose „A Traveler at Forty“ („Keturiasdešimtmetis keliautojas“): „Sunku įsivaizduoti tokį didžiulį laivą kaip Titanikas skęstantį begaliniuose vandenyse. Naujutėlis, švytintis laivas! O du tūkstančiai keleivių buvo it žiurkės išvaryti iš savo guolių vien tik tam, kad beviltiškai plūduriuotų vandenyno viduryje, šaukdamiesi ir melsdami pagalbos!..“
Guglielmo‘as Marconis
Radiotelegrafo išradėjas ir Nobelio premijos fizikos srityje 1909 metais laimėtojas gavo pakvietimą plaukti „Titaniku“, tačiau trimis dienomis anksčiau išplaukė „Luzitanija“. Kaip vėliau pasakojo jo dukra Degna, išradėjas turėjo sutvarkyti dokumentus, todėl pasirinko tą laivą, kuriame buvo viešo naudojimosi stenogramas.
Nors vėliau G. Marconis buvo tardomas Senato komiteto dėl nepagrįstų tvirtinimų, esą jo įmonės radiotelegrafų operatoriai nuslėpė naujienas nuo visuomenės, norėdami parduoti jas New York Times laikraščiui, G. Marconiui pasisekė „išbristi“ iš šios nelaimės ir netgi tapti didvyriu, mat jo sukurtas aparatas išgelbėjo daugiau nei 700 gyvybių.
Po trejų metų G. Marconiui vėl vos ne vos pavyko išvengti kitos garsios jūrinės katastrofos: 1915 metų balandį jis plaukė „Luzitanija“, kaip tik prieš pat vokiečių povandeninio laivo (tų pačių metų gegužės 1 dieną) antpuolį, dėl kurio „Luzitanija“ ir nuskendo.
Johnas Pierpontas Morganas
Legenda tapęs 74 metų bankininkas, dar vadintas Volstryto Napoleonu, prisidėjo įkuriant „General Electric“ ir „U.S. Steel“ ir praktiškai vien savo rankomis išsaugojo Jungtinių Valstijų bankinę sistemą nuo 1907 apnikusios visuotinės panikos.
Vienas iš J. P. Morgano verslų buvo jo įkurtas laivininkystės susivienijimas „International Mercantile Marine“ (Tarptautinis prekybos laivynas), valdomas „White Star Line“ įmonės Didžiojoje Britanijoje, „Titaniko“ savininkės. J. P. Morganas dalyvavo laivo nuleidimo į vandenį ceremonijoje 1911 metais ir netgi turėjo asmeninę kajutę su privačiu pasivaikščiojimo deniu, ir vonią, kurioje buvo įrengti specialiai jam sukurti cigarų laikikliai. Pagal turimas žinias, jis turėjo keliauti pirmu reisu, tačiau vietoj to pasiliko Provanso Ekse (kurortas Prancūzijoje), kur mėgavosi rytiniais masažais ir sieros voniomis.
Praėjus kelioms dienoms po katastrofos, jį aplankiusiam žurnalistui iš New York Times pasakojo: „Materialiniai nuostoliai gyvenime nieko nereiškia. Kas svarbu – tai gyvybės praradimas, siaubą kelianti pražūtis“.
Henry Clay‘us Frickas
Pitsburgo plieno „baronas“ buvo bendrakeleivio J. P. Morgano verslo partneris. Vyras atšaukė kelionę „Titaniku“, mat jo žmona pasitempė čiurnos raiščius ir buvo paguldyta į ligoninę Italijoje.
Alfredas Gwynne‘as Vanderbiltas
34-metis multimilijonierius ir sportininkas, Vanderbilt laivybos ir geležinkelių imperijos paveldėtojas, kaip tik tuo metu ruošėsi grįžti iš kelionės po Europą, ir savo bilietą plaukti „Titaniku“ atšaukė taip vėlai, kad pirmuosiuose pranešimuose apie nelaimę jo pavardė buvo minima tarp žuvusiųjų. Tačiau Vanderbiltui nepasisekė išvengti jūrinės mirties – po trejų metų jis tapo viena iš labiausiai žinomų „Luzitanijos“ skendimo aukų.
Johnas R. Mottas
J. R. Mottas buvo žinomas keliaujantis pamokslininkas ir ilgalaikis Y.M.C.A. (Krikščioniškoji vyrų jaunimo sąjunga) atstovas bei Nobelio taikos premijos 1946 metais laureatas. Manoma, kad jį ir kolegą vienas „White Star Line“ atstovas, besidomintis jų darbu, pakvietė nemokamai keliauti „Titaniku“, tačiau jiedu pasirinko keliauti kur kas kuklesniu laineriu „Lapland“. Kaip rašoma C. Howardo Hopkinso išleistoje biografijoje, jiems pasiekus Niujorką ir sužinojus apie tragediją, vyrai susižvalgė ir kartu ištarė: „Turbūt gailestingasis Viešpats yra numatęs mums daugiau darbų“.
