K.Marčiulynas: reikia daugiau tikėjimo, globos, užuojautos ir tylos

Aktorius, režisierius, vienuolis Bo Haeng Sunimas (Kęstutis Marčiulynas) ir vėl lankosi Lietuvoje. Pirmą pavasario mėnesį tradiciškai vienuoliai turi savotiškas atostogas ir keliauja po pasaulį. Bo Haeng Sunimas visada atvyksta į Lietuvą ir rodo spektaklį „Auksinė šventykla“, susitinka su žmonėmis, veda seminarus, paskaitas.

Šįkart vienuolio programa ypač išsami: be spektaklio, jis dar atsiveža ir kaligrafijos parodą bei pansorio meistrus.

Jūs esate aktorius ar vienuolis, nes ir vaidinate, ir medituojate vienu kartu?

Vienuolis ir... šiek tiek aktorius. Visi žmonės iš prigimties yra aktoriai. Korėjoje vienuoliai turi įvairių talentų: gali dainuoti operas, gerai piešti, groti įvairiais instrumentais, fotografuoti, drožti medžio skulptūras. Aš kažkiek aktoriauju. To išmokau jaunystėje, žinomo pantomimos meistro Kęstučio Adomaičio dėka. Jau jo nėra tarp mūsų.

Tai, ką išmokau, galiu panaudoti bendraudamas su žmonėmis. Nesvarbu, kokią karmą turi. Nėra visiškai tobulų žmonių. Kalbamės, aiškinamės, pasakojame apie savo bėdas, patirtis su kitais. Įvairiausiomis formomis. Svarbu, kad kryptis būtų teisinga, kodėl tu tai darai. Kiek esi sąžiningas pats sau.

Kuomet grįžtu į Korėją, per tam tikras šventes esu prašomas suvaidinti trumpą etiudą. Šventykloje. Visuomet sutinku. Nes jau visi žino, kas aš esu. Bet tai, kad aš rimtai stengiuosi medituoti, klausti, ieškoti mokymų, ypač iš senesnių vienuolių, mato tik mano kelio draugai. Ir paskui jau priima bet kokį mano veiksmą ar keistą išraišką, nes vienuolyne veidas ne per daug turi keistis, neturi matytis emocijų.

Man tai nėra lengva. Tad kartais iš manęs pasijuokia. Pasijuokiu kartu ir aš. Ir ateityje vis dar naudosiu tą teatrinę formą išreikšti save, savo patirtis, nes meditaciniai atsiskyrimai keičia ir mane. Visuomet, kai atvažiuoju į Lietuvą, jaučiuosi kitoks. Ir patys žmonės Lietuvoje labai keičiasi. Vieni buvo rudenį, o kiti pavasarį. Tai labai matosi. Galbūt tik man, tačiau spektaklis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bus kitoks nei buvo rudenį...

Labai keičiasi Lietuvos žmonės?

Gal žodis ne tas – „kitokie“. Negaliu apsakyti, nes jau pats įvardijimas būtų netiesa. Tačiau kai bendrausiu su žmonėmis, klausinėsiu, pats atsakysiu į klausimus, spektaklio metu būsiu kitoks. Gal šį kartą švelnesnis. Šį pavasarį reikia globos, užuojautos, tylos labiau nei anksčiau.

Atvykstate su tradiciniais korėjiečių vienuolių drabužiais. Ar kartais neatrodo, kad lietuviai nacionalistai?

Aš gyvenu Korėjoje. Ten fiziškai matosi, kad tu ne korėjietis. Ir paskui jau iš to išsirutulioja santykiai, gyvenimo būdas. Prieš kelias dienas pas mano pažįstamą vienuolį iš Rygos atvyko draugai maskviečiai. Jis grįžo po susitikimo su jais į šventyklą labai nusiminęs, nes jie buvo brutalūs, tyčiojosi iš vietinių merginų, apkalbėjo, juokėsi iš tradicijų ir pan. O tiems žmonėms jau per 50 metų. Ne vaikai…

Ir tuomet prisimenu, kaip mes elgdavomės, kai išvykdavome iš Lietuvos į kitas šalis. Tuo metu tai buvo Ukraina, Latvija, Rusija, Moldavija... Mes elgdavomės kitaip. Sau leisdavome daug daugiau nei Lietuvoje. Manydavome, kad mūsų supratimas, gyvenimo būdas yra aukštesnio lygmens. Kai tik nesuprasdavome vietinių papročių, visuomet juokdavomės iš jų. Tai būdinga visoms tautoms.

Savęs suvokimas, kad nėra skirtumo tarp žmonių kančių, vargo, meilės, noro gyventi... Yra dvasinis suvokimas, ne teorinis. Aš taip pat nesu tobulas šioje srityje ir tai ypač regiu santykyje su kitais žmonėmis, kiek esu dar toli nuo to, kur link einu, medituoju dar labiau. Bet jau suvokiu tą.

Kai mes nesuvokiame ir net nežinome, kad reikia suvokti, atrasti tą save, kuris yra prieš dar atsirandant tam individui, kurį galėtume apibūdinti, tada mes esame skirtingi, ir visa nesantaika čia… Tai visos žmonijos problema...

Kokie tolesni teatriniai planai?

Pradėjau rengti dar vieną monospektaklį. Gal bus premjera rudenį. Tai nėra mano darbas, kad aš galėčiau jaudintis ar panašiai, tai tik tam tikra forma bendrauti su žmonėmis. Statant spektaklį, man padeda labai profesionalūs žmonės: kompozitoriai, dailininkai, rašytojai.

Ir visgi, kodėl išdavėte Lietuvą, tikėjimą, – pasirinkote tokį keistą kelią?

O! Galiu ir neatsakyti... Labai daug žmonių manęs taip tiesiai klausia. Aš net nesusimąstydavau. Paprasčiausiai sutikau mokytoją ir suvokęs, kad negaliu mokytis, kaip jis reikalauja 100 %, – paskyriau visą save mokymuisi. Tam reikėjo tapti vienuoliu, išvykti iš Lietuvos. Tai kaip į kokį universitetą.

Nėra dzenmeditacijose ir mokyme akcentuojama religija. Neprivalai kažkaip keistis. Korėjoje žino, kad esu iš Lietuvos. Tai tik metodas, automobilis, kuriuo važiuoji iš vieno taško į kitą. Kaip ir kūnas.

Kai žmonės manęs taip klausia, aš net nežinau, kaip tai paaiškinti. Tai, kaip kokiame filme tavęs klaustų, na, geras žmogus buvai ir galbūt net esi, bet kam tu tapai ne žmogumi? O taip gerai pradėjai...

Suprantu, kad religija atsirado iš žmonių nežinios ir tapo būtina sąlyga visuomenės harmonijai. Religija tapo labiau politika nei dvasinio tobulėjimo keliu. Tikėjimas – puiki gyvenimo energija. Bet jei jis nėra stiprus, o mano, kad stiprus, tada pasąmoninis nepasitenkinimas atsiranda, kai sutinki kito tikėjimo žmogų.

Tikiu, kad vis daugiau žmonių įgaus tą tikrąjį Tikėjimą ir neskirstys... Tas klausimas labai puikus, galbūt ir į jį atsakyti galima tik vienu sakiniu. Kuo galiu tau padėti? Kokiai religijai priklauso žmonių kančios, sielvartai?

Ačiū už pokalbį.