Naujausioje leidyklos „Alma litera“ išleistoje knygoje – autentiški pasakojimai, atsiminimai ir įdomūs faktai apie Paryžių, kurie paprastai netelpa į jokius turistams skirtus kelionių vadovus. Apie tai – pokalbis su rašytoju J. Melniku.

Gimėte ir augote Ukrainoje, gyvenate Lietuvoje. Naujausia knyga „Paryžiaus dienoraštis“ - įspūdžiai iš meilės miesto. Kuriame pasaulio kampelyje jaučiatės geriausiai, kurį miestą, namą laikote savo namais?

Mano gyvenime trys miestai vaidina esminį vaidmenį: Lvovas, Vilnius ir Paryžius. Visi trys miestai – pati tikriausia Europa. Lvovas kaip ir visa praeitis man kelia nostalgiškus jausmus, jis daugelį amžių priklausė Austrijos ir Vengrijos imperijai, kai tuo metu Vilniuje sėdėjo rusų generalgubernatorius. Lvovas – tai Vienos architektūra, ten viskas alsuoja Viena. Kas ten pabuvojo, tas supras, apie ką kalbu.

Vilnius – nuostabus miestas, prieš kurį lenkiu galvą. Čia gyvenu jau kelis dešimtmečius, tai mano miestas, kada žiūriu nuo aukštumos į dangun kylančius jos bažnyčių kupolus, kai matau virš viduramžių miesto stūksančią Gedimino pilį, kai regiu jo grožį, esu laimingas, kad būtent čia gyvenu. Bet sąžiningai pasakysiu, niekur nejaučiu tokios laisvės, kurią patiriu Paryžiuje. Niekur.

Knyga „Paryžiaus dienoraštis“ tiek tematika, tiek žanru skiriasi nuo ankstesnių Jūsų literatūrinių išraiškų. Kuo ši knyga ypatinga būtent Jums? Apie kokį Jūsų, kaip rašytojo, gyvenimo etapą jį byloja ir kokius ryšius su Paryžiumi iliustruoja?

Gal ir nustebinau tuos savo skaitytojus, kurie mane pažįsta iš mano knygų. Bet rašytojas – ir žmogus apskritai – neturi būti to įvaizdžio, į kurį jį įspraudžia aplinkiniai, vergas. Kitaip jis nėra laisvas, tampa jam primesto įvaizdžio vergu. Apie tai išsamiai kalbu tekste „Populiarumas kaip fikcija“, kurį galima rasti internete. Tikiuosi, kad iš to teksto brandos egzaminą 2012 m. laikę vidurinių mokyklų abiturientai nelabai pyksta ant manęs už minčių gausumą, kurį reikėjo suprasti.

„Paryžiaus dienoraštis“ man – tai pirmasis mėginimas kalbėti su skaitytojais tiesiogiai, nepasitelkiant metaforų ir simbolių. Tačiau kas žino mano kūrybą, tas pajus, kad prieš juos ta pati asmenybė, tik pasisukusi kita puse. Šioje knygoje pasakoju ne tik apie Paryžių. Kalbu apie tai, apie ką ir visose kitose savo knygose – apie laisvę. Apie tai, kaip būti laisvam šiame pasaulyje.

Literatūros kritikai, mėgindami apibūdinti Jūsų kūrybą, teigia, kad kuriate filosofinius, fantastinius, magiškai realistinius romanus ir apsakymus. Ar Paryžiuje, kaip Jums būdinga, nesiliovėte ieškoti atsakymų į būties, žmogaus, įspausto į tam tikrus rėmus, klausimų? Kas knygoje slypi po turistine, miesto pažinimo etikete? Galbūt dabar, kai ten praleidžiate daug laiko, kitaip žiūrite į miestą?

Atspėjote mano tikslą. Gyvenu Paryžiuje, nes tai miestas, kuris alsuoja laisve. Per metus kelis kartus trumpiau ar ilgiau apsistoju Paryžiuje. Pirmuosius kartus mane pribloškė tai, kad visiškai kitaip ėmiau save jausti. Ėmiau šį miestą lyginti su Vilniumi: man norėjosi suprasti, kodėl Paryžiuje žmonės laisvesni ir laimingesni. Iš kokių konkrečiai momentų susideda ta laisvė...

„Paryžiaus dienoraštį“ ėmiau rašyti pačiam sau – žymėtis tai, kas man kasdien nutinka šiame mieste. Galiausiai kilo poreikis pasidalinti šiais atradimais su savo skaitytojais. Knyga tik iš pirmo žvilgsnio dokumentinė – tai „mano Paryžius iš vidaus“, mano realybė. Ten mano jausmai, mano mintys...

Kokį Lietuvos ir Prancūzijos kontrastą piešiate naujausiu savo kūriniu-esė rinkiniu? Ar jis nėra visgi (kad ir objektyviai) menkinantis mūsų šalį?

Kas perskaitys knygą, tas supras, kad žaviuosi Lietuva, jos pasakiška gamta, Vilniumi, apie tai ne kartą esu kalbėjęs. Pakanka perskaityti mano publikuotus straipsnius apie „Lietuvos sielą“. Visada, kur tik galiu, sakau, kad nesuprantu emigrantų, kurie sėdėdami Londone arba Amerikoje, purvais drabsto savo Tėvynę, vadindami ją „bananų respublika“, „dugnu“.

Esu įsitikinęs, kad tai ideali šalis kasdieniniam gyvenimui, tačiau Lietuvos gyventojai to nemato. Jei knygoje kalbu apie Lietuvos ir lietuvių neigiamus bruožus, tai tik dėl to, kad karštai trokštu maty­ti šią šalį ir jos gyven­­tojus tokius pat laimingus ir laisvus kaip prancūzai. Esu tarsi veidrodinis mano plunksnos brolio Valdo Papievio, kuris gyvena Paryžiuje, bet dažnai būna Lietuvoje, atspindys. Gyvenu Lietuvoje ir dažnai būnu Paryžiuje.

Praeitą vasarą gėrėme su juo kavą kavinės terasoje prie Sorbonos ir daug apie tai kalbėjome. Mes abu mylime Lietuvą ir Paryžių, bet mūsų gyvenimo filosofija kiek skiriasi. Nesirengiu persikelti gyventi į Paryžių, dėl to man vienintelė galimybė būti laisvam Lietuvoje – pasistengti, kad čia įsiviešpatautų paryžietiška laisvė.

Kaip apibūdintumėte tą magiją, prancūzų laimės paslaptį, kurią užkodavote savo knygos puslapiuose? Ar tos laimės galima išmokti? Atkartoti ją čia, garsais ir šviesa negalinčioje pasigirti Lietuvoje?

Būtent garsais ir šviesa! Juk tai taip paprasta. Užliekite Vilniaus centrą muzika, šviesa, netaupykite centų gyventojų savijautos sąskaita (kai tuo pat metu milijonai kažkur ištirpsta) – ir pamatysite, kaip stipriai pasikeis nuotaika. Paryžius visuomet švyti. Visur ir visada. O Lietuva iš kosmoso – tai „tamsi skylė“.

Nesuprantame, kaip mūsų pasąmonė reaguoja į tamsą. Šalis tūkstančius kartų daugiau leidžia pinigų žmonių gydymui nuo depresijų (kurios dažnai baigiasi savižudybe). Bet tai tik vienas iš aspektų. Mano knygoje tokių aspektų dešimtys, šimtai. Paryžiaus laisvė tai ir žmonių šypsenos, ir jų kreipimasis į tave „pone“, „ponia“, ir nesibaigiantys „merci“ kiekviename žingsnyje, ir kasdieninio gyvenimo patogumai, ir provokuojanti Paryžiaus erotika (kurios labai trūksta Vilniui!), ir tįsantys visuose Paryžiaus skveruose ant žolės žmonės (pabandykite atsigulti ant žolės kad ir parke prie Vilniaus arkikatedros), ir nesuskaičiuojama daugybe kavinių (taip, pas mus panašios kavinės su terasomis pasirodė Gedimino prospekte, Pilies gatvėje. Bet kur jos, kur ši atmosfera kituose Lietuvos sostinės rajonuose? Kur jos Justiniškėse, Žirmūnuose, Naujininkuose)...

Ar nejautėte rizikos paryžietišku žavesiu vilioti emigracijon linkusius lietuvius?

Manote, kad lietuviai emigruoja dėl kitų miestų žavesio? Tai tik vienetų (tarkim, menininkų) pretekstas emigracijai. Pagrindinė masė emigruoja dėl pinigų. Ir ne į Paryžių, ne į Prancūziją! Kita vertus, norėčiau, kad ne tik aš, bet ir kiti lietuviai, apsilankę Paryžiuje, užsidegtų beprotišku noru paversti Vilnių tokiu pat laisvos dvasios miestu kaip Paryžius, o Lietuvą – tokia pat laisva šalimi kaip Prancūzija. Bet aš visiškai neidealizuoju nei Paryžiaus, nei Prancūzijos – knygoje surasite realią Prancūziją, su visais jos minusais (kurių dažnai – kaip, tarkim, emigracijos problema – Lietuvoje nėra!).

O kam Jūsų knyga „Paryžiaus dienoraštis“ aktualesnė, priimtinesnė, artimesnė ir net, jei galima literatūrą matuoti nauda, naudingesnė – Prancūzijos naujokui ar dar tik kuriančiam planus aplankyti šią šalį, ar jos veteranui, nepastebinčiam to, ką pastebėjote Jūs?

Puikus klausimas. Ir vienam, ir kitam. Nes kiek lietuvių jau apsilankė Paryžiuje (manau, trečdalis tai tikrai), o daugelis tik nusifotografavo prie Eifelio bokšto, pastovėjo ant Senos tiltų. Ir net daugelis tų, kurie ten gyveno ne porą dienų su turistų grupe, o ilgiau, vargu ar suprato, kodėl jam taip gera Paryžiuje, kur to žavesio, tos laisvės atmosferos paslaptis. O tie, kurie dar ten nebuvo – tikiuosi, paskaitę mano knygą būtinai panorės apsilankyti ir „ant savęs išbandyti“ Paryžiaus magiją. Tiesa, nemanau, kad perpratau ją iki galo – magija visada lieka iki galo nepaaiškinama, kitaip ji nebus magija...

Ar planuojate įminti ne tik meilės, bet ir kitų miestų ar šalių  laimės ir žavesio paslaptis? Kokius literatūrinius planus gvildenate - kokių knygų galime tikėtis?

Iš tiesų daug keliauju. Ir po Europą, ir po Azijos šalis, pabuvojau Amerikoje. Nes laisvė ir galimybė judėti erdvėje tam tikra prasme vienas ir tas pats. Daugiausiai apie laisvės ryšį su erdve esu kalbėjęs romane „Tolima erdvė“. Nenoriu atskleisti paslapčių, bet jau turiu įprotį kiekvienoje šalyje, kur man yra tekę gyventi, eiti į kavinę ir rašyti dienoraštį. Ir jei prisirinks įspūdžių ir minčių knygoms, tai, manau, jos bus išleistos.

Artėja Valentino diena. Kaip meilė reiškiama meilės miestu pramintame Paryžiuje?

Laisvė, jaunystė glaudžiai susijusios su erotika. Ne tik bučiniai, bet ir apnuogintos skulptūros visame Paryžiuje (apie „erotinį Paryžių“ nemažai kalbu knygoje) sukuria džiaugsmo ir laimės pojūtį. Ši šventė Prancūzijoje turi labai ryškų juslingumo atspalvį. Sako, kad šią dieną pradedama nemažai būsimų prancūzų.

Prancūzai per Valentino dieną masiškai sėdi kavinėse, laikydamiesi už rankų. Beje, įvairaus amžiaus poros. Tą dieną priimta prašyti savo mylimosios rankos (užmauti sužadėtuvių žiedą). Prancūzai dovanoja vienas kitam kvepalus, gėles. Bet taip pat ir gražiai išleistas knygas, albumus, muzikos diskus. Prancūzai labai aukština kultūrą.

Ar Jūsų knyga„Paryžiaus dienoraštis“ irgi galėtų būti tokia dovana?

Manau, taip. Nebrangi fotografijomis iliustruota knyga apie meilės miestą, apie tai, kaip prancūziškai gyventi Lietuvoje, kaip iš prancūzų išmokti būti laimingais, mano nuomone – nebloga dovana įsimylėjėliams Lietuvoje.

Ar viešint Prancūzijoje jus kuo nors nustebino įsimylėjėliai?Ar bučiuojamasi taip pat?

Kas buvo Liuksemburgo sode Paryžiaus centre, tas supras, kas yra prancūziškas bučiavimasis. Jis skiriasi nuo to, ką neretai matome Lietuvoje. Jei ten žmonės bučiuojasi, tai jie iš tiesų nemato nieko aplinkui. Pas mus neretai bučiuojasi tarsi iššaukiančiai: bučinys gatvėje kaip šuolis į vandenį. „Štai mes bučiuojamės, ir mums į jus, tai matančius, nusispjaut“. Jau tame jaučiasi mūsų nelaisvė: negalime pamiršti apie aplinkinius, tai yra būti natūralūs.

Antra – ten bučiuojasi bet kokio amžiaus žmonės! Paskutinį kartą Paryžiuje buvau lapkritį – ir kavinėje (pro langą matėsi Notre-Dame) prieš mane sėdėjo pagyvenusi pora. Jie bučiavosi nieko nesigėdydami. Ir tai buvo ne Valentino diena. Bučiavosi ilgai, apie dešimt minučių. Iš pradžių tai mane šokiravo (štai kur išlindo, kad nesu tikras paryžietis). Bet staiga pagalvojau, kad tai nuostabu. Pastebėjau prancūzę, kuri tai matydama, maloniai nusišypsojo. Daugelis žmonių šypsojosi. Tie žmonės, sulaukią tokio amžiaus, myli vienas kitą. Ir už tai reikia smerkti?

Bet nepamirškite (ir apie tai rašau savo knygoje) – nieko daugiau prancūzai sau neleidžia! Yra nerašytos taisyklės. Bučiuokitės kiek norite ir kur norite šiame meilės mieste. Tik vertikalioje pozoje! Nemačiau nė vienos poros, kuri būtų bučiavusis horizontalioje, kuri būtų perėjusi prie drąsesnių veiksmų.

Jūsų knygos paantraštė „Optimizmo vadovėlis“. Ar tai reiškia, kad meilė ir optimizmas turi bendras šaknis?

Taip. „Grožis išgelbės pasaulį“ – pasakė Dostojevskis. O Kristus pasakė, kad jį išgelbės meilė. Bet tai viena ir tas pats. Įžvelgti kiekvienoje būtybėje – nepriklausomai nuo tautybės, išpažįstamo tikėjimo, pasaulėžiūros, odos spalvos – žmogų. Ir ne tik per Valentino dieną. Tai padeda išlikti optimistu. Apie tai bandau, lygindamas Prancūziją ir Lietuvą, kalbėti „Paryžiaus dienoraštyje“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (12)