Tačiau mano atveju beveik visi įvykiai, kurie įvykdavo būdavo susiję ne su likimu, Dievu ar kitais žmogaus protui neaprėpiamais dalykais, bet su naivia galvele, kurioje nuo šeštos klasės it didžiausioje bibliotekoje pamažu buvo sandėliuojami grožinės literatūros siužetai, šventai tikint, kad išmonė yra realus gyvenimas, o lapuose bėgančios raidės atsiranda iš faktinių potyrių, o ne fikcijos.

Dažnai pokštai yra tik veiksmų pasekmės, tačiau bobulytei, stebinčiai svetimą gyvenimą pro daugiabučio langą, jie dažnai atrodo iškrėsti paties Jo didenybės Likimo. Tokiu Pokštu man tapo ir jis: žemas, kresnas, švytinčia plike, didelių žydrų akių ir plačiadantės besišypsančios burnos savininkas.

Žinoma, kaip ir visi Napaleono kompleksą turintys vyrukai, lengvai pasportavęs ir šiek tiek agresyvus. Tai buvo piktas žmogus. Nesutarė su visais. Kalta, žinoma, sistema, XXI amžius, kuris spraudžia išgalvotuose iliuziniuose seksistiniuose rėmuose, kuomet visi privalo būti vieno sukirpimo.

O mes susipažinom gana banaliai. Lengvas flirtas, akys, šypsena ir mano vaizduotėje netrukus atsigamino V. Hugo „Katedra“. Taip, jis kažkuo laikysena priminė garsųjį katedros Kupriuką, kurio širdies gražumo per randus niekas neįžiūrėjo. Prisipažinkim, juk retas kuris iš mūsų skrodžiam it rentgeno aparatas kiaurai žmogų ir permatom jį. O mūsų tautos išmintyje tiek patarimų, kad auksas ir pelenuose žiba ar kažkas panašaus.

Ir suspindo šitas vyrukas V. Hugo plunksnos blizgesy. O šventas naivume mergiotės, tikėjime stebuklų ir vaikystės knygų žavesyje paskendęs budrume! Bet kaip sakoma, ko Dievas pagailėjo, to žemėj teks įgyti.

Pradėjom susitikinėti. Kaskart išsigąsdavau, kai netikėtai Jis atsisukdavo, tačiau tikėjau, kad svarbiausia vidus, o jam atskleisti reikia Laiko. Taip ir bėgo laikas drauge, tačiau keitėsi tik jis, o ne manojo „Kupriuko“ būsena.

Dar kartą pasiėmiau į rankas V. Hugo. Akys keliavo pastraipomis karts nuo karto stabteldamos ir laukdamos, kol vėl galės pasileisti eilutėmis, sakiniais, žodžiais.Tikėjausi rasti, ką praleidau Mūsų santykiuose, nes „Kuprius“ nė iš tolo nepriminė „Katedros“ Kupriuko. Juos jungė nebent išraiškingai didelė mėsiška nosis.

Tačiau tekstas man atsivėrė. Ėmė ir suspindo kitaip. Tai manasis kuprius jautė panieką visiems žmonėms, baimę, netgi pyktį, o ne žmonės jam. Jo išorė – piktos sielos atspindys, kurią protestuodami net viršugalvio plaukai ėmė palikinėti taip galvą pamažu versdami dykra, iš kurios evakavosi paskutinieji.

Aš praleidau vieną svarbią detalę skaitydama V. Hugo: juk kai Kvazimodui parodė dėmesį ir gerumą, jos širdis atsivėrė kitai širdžiai visais turtais. O prieš mane stovėjo tik susireikšminęs despotas, kuriam vis negana aplinkinių dėmesio, pagarbos. Jo tuštybėje ieškojau sielos, o radau tik pyktį, kuris kilo iš vienatvės grimasų. Jis buvo vienas net būryje žmonių. Man esant šalia nuolat pasakojo, koks vienišas esąs it ta Mažojo Princo rožė, kuri reikšminosi kaip tik beišgalėjo. Taip, visai nejučia jis tapo mano rože, kuria aš rūpinausi kaip tik beišmanydama, o ji vis aikštijosi, aikštijosi, aikštijosi...

Sugerdavau visus pykčio protrūkius ir sebėdavausi kur pas tokį mažą žmogelį telpa tiek pykčio ir narsos. Jis rėkė man ant pasaulio. Jis gniaužė kumščius, kai pritrūkdavo oro išsakant savo sielos žaizdas. Kaip neprijaukinta rožė vis badės, badės, badės. Didelės akys akys buvo labai išraiškingos ir spinduliuodavo nepažįstama energija.

Užverčiau V. Hugo. Amžiams. Viduramžiuose rašyta istorija, tegul ir lieka savo amžiuje. Nėra Kupriuko. Paprasčiausiai tai techniškai neįmanoma: juk dabar visos sąlygos sudarytos, jei tik nori keistis. Net vyras moterimi gali tapti.

Tu buvai Pokštas. Likimo Pokštas iškrėstas dėlei patiklumo knygomis, o ne širdimi. Pyktis ir yra pyktis. Didelė kumpa nosis toli gražu nėra gražios sielos signalas. Tai tik viso labo kumpa nosis ir nereikia ieškoti poteksčių ar prasmių ten, kur jų nėra. Žinoma, galėjau pakreipti šitą pasakojimą kita linija: kaip nepavyko mums plaukti prieš srovę, kad Likimas buvo stipresnis už mūsų jausmus ir nesugebėjau atverti Jo sielos paslapčių, kurios aitriai degino akių šviesą ir virto vitališka energija per pyktį išėjusia pasaulin. Tačiau! Yra svarbi detalė.

Jis vis dar Pokštauja: išsivalo savo sukauptą negatyvą, tik šįkart kitai, į mylinčią širdį.

DL.

*******************

Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.

******************