Šiemet Jolantos sukurta kalėdinė eglė apjuosta kone dviejų kilometrų ilgio lempučių girlianda ir tviska auksu: ją puošia apie 40 tūkst. aukso dulkėmis apipurkštų kankorėžių. Eglę sudaro trys aukštai. Tradiciškai į pirmąjį aukštą, sukurtą iš trisdešimt penkių skirtingo dydžio eglučių, gali užeiti žmonės ir, pritūpę ant auksinių suolelių, parašyti sveikinimus bei linkėjimus. Vidurinėje eglės dalyje ant specialios konstrukcijos sukasi aštuoni auksiniai angelai, pagaminti iš plastiko ir metalo. Angelų rankose tilindžiuojantys varpeliai skleidžia gerą žinią. Trečiajame kalėdinės skulptūros aukšte – septynių metrų aukščio eglė, kurios viršūnėje žiba auksinė saulė.
Kauno kalėdinės eglės aukštis – penkiolika metrų. Beje, žaliaskarės puošyba pradėta rūpintis jau nuo praėjusios vasaros pabaigos. Ne juokas surinkti tiek daug dailių kankorėžių! Kodėl auksas? Jolanta šypsosi, girdi, Kaunas – konservatyvus miestas, o auksas – amžina vertybė.
Smaragdinis šedevras
Pirmoji Jolantos kurta eglė stebino iš polietileno plėvelės išraitytais raštais, sukūrusiais šerkšno įspūdį, antroji – tikrus balandžius primenančiomis dekoracijomis. O štai pernykštė – smaragdinė – eglė buvo sukurta iš 40 000 plastiko butelių. Aštuoniolikos metrų aukščio eglė pripažinta aukščiausia pasaulyje plastikinių butelių skulptūra ir įtraukta į Gineso rekordų knygą.
Kauno kalėdinė eglė pernai tapo visų Lietuvos eglių „favorite“, originali idėja sulaukė didelio Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Ispanijos, Italijos, Lenkijos ir kitų šalių žiniasklaidos dėmesio.
Kas paakino Jolantą kurti eglę iš plastiko butelių? Juolab šiais laikais, kai pasaulis pamišęs dėl gamtai nekenksmingo gyvenimo būdo, o žodis „ekologija“ skamba lyg mantra. J. Šmidtienė drįsta paprieštarauti: „O kuo gi mes įprastai puošiame eglutes? Žaisliukais. Iš ko jie pagaminti? Ogi iš stiklo, plastiko, folijos. Argi tai ekologiška? Ne, bet naudojame. Mano galva, visur reikia justi saiką ir neperlenkti lazdos.“
Jolanta tikina, kad jai visada norisi sukurti ką nors netikėto, įspūdingo. Kai paskaičiavo, kad eglės gamybai prireiks kelių dešimčių tūkstančių butelių, sako, už galvos susiėmė. Netgi sutelkusi draugėn visus gimines, draugus, artimuosius, pažįstamus ir jų „prietelius“, tiek butelių nebūtų surinkusi. „Radome gamyklą, kurioje per dieną pagaminama apie pusę milijono tokių butelių, apie 100 000 iš jų – brokuotų, kurie vėl perdirbami. Argi tokie skaičiai neverčia susimąstyti apie besaikį vartojimą? Gerai, jei šiukšles rūšiuojame, o kiek jų išmėtome pakelėse, pamiškėse ir paupiuose?“ – stebisi Jolanta. Ir patikina, kad ji – už švarią gamtą, sveiką maistą ir natūralius drabužius.
Tekstilė – gyvenimo džiaugsmas
„Kūryba man – savotiška meditacija, minčių išgryninimas, pasaulio suvokimas ir pažinimas“, – atvirauja Jolanta.
Koks buvo pirmasis pripažinimas? 2003 m. JAV pelnytas spaudos prizas ir 2005-ųjų apdovanojimas – Didžiosios Britanijos siuvinėtojų gildijos „Art of Stitch“ prizas už siuvinio originalumą. Tai buvo kvietimas tapti gildijos nare. Suteikęs menininkei drąsos ir pasitikėjimo. Ir tikriausiai tapęs atspirties tašku nerti į plačiąją kūrybos erdvę. Prasidėjo tarptautinės parodos – „Linija“, „Geroji ir išvirkščioji pusės“, Lietuvos tekstilės paroda Berlyne, modernaus meno paroda „Juoda šviesa“ ir daugelis kitų. Dar Tekstilininkų ir dailininkų gildijos kūrimas, galerijos „Balta“ atidarymas...
Kaip auklėti vaikus
Jolanta gimė ir augo Kaune. Prisimena, mama buvo krapštukė, grožio ir tvarkos puoselėtoja. Tėtis – auksinių rankų meistras. Jam knietėjo viską pačiam pasidaryti, susimeistrauti. „Manyje užkoduotas mamos ir tėvo genų mišinys, – sako Jolanta. – Ir, manau, labai neblogas.“ Šiandien ji pati augina tris vaikus. Tiesa, sūnūs, Tomas ir Lukas, – jau užauginti. Tik aštuonerių metų Emilei dar reikia daug dėmesio. Jolanta tikina, jog vaikus augino be vadovėlių ir kažkieno primestų taisyklių ar nuostatų. Ir niekada nenuogąstavo, kas būtų, jeigu būtų.
„Esu labai tolerantiška mama, – prisipažįsta Jolanta, – todėl dažnai iš mamos ir uošvių gaunu pastabų dėl to, kad vaikams per daug leidžiu ir pernelyg atsainiai vertinu vieną ar kitą jų poelgį. Aš – tokia: nekenčiu suvaržymų ir prievartos. Todėl negaliu reikalauti, kad vaikas elgtųsi taip, kaip pati nesielgiu.“
Moteris tikina išties nesuprantanti motinų, kurios išgyvena iki alpulio dėl to, kad jų vaikas nesimoko, ir klausia Viešpaties, ką daryti? Jos galva, numoti ranka – nevalia, tačiau reikia mokėti išlaukti. Ko? To laiko, kai vaikas suvoks, ko jis nori, ir atsirinks, ko jam reikia. „Juk nebūna taip, kad vaikas ignoruotų visus dėstomus dalykus, – samprotauja Jolanta. – Jis renkasi. Ir tai – normalu. Mano manymu, vaikui reikia būti patarėju, o ne dresuotoju.“
Požiūris į vyrus
Jolanta nesutinka su požiūriu, esą visi vyrai – medžiotojai. Ji drįstų suabejoti, ar tik ne moterys šiandien eina į medžioklę? Strėles nukreipusios į turtingus ir įtakingus vyrus. Jolantai tokie „žaidimai“ – svetimi. „Dviejų žmonių sąjunga turi būti grįsta partneryste. Tuomet, atsiradus problemų, galima diskutuoti, derėtis ir ieškoti kompromisų. Kaip lygiaverčiams partneriams. Visais gyvenimo klausimais“, – įsitikinusi moteris. Ir pasakoja apie savo pažintį su būsimuoju vyru Robertu. „Jam buvo dvidešimt vieneri, man – vos šešiolika, – prisimena. – Jis – būsimasis medikas, aš – naivi mergaičiukė. Vėliau Robertas prisipažino mane ilgai stebėjęs, tyrinėjęs. Iš tolo.
Žiūrėjo, kaip aš augu, bręstu, keičiuosi. Ir tik tuomet, kai man sukako aštuoniolika, pirmąkart pakvietė į kiną. Susituokėme jauni, gimė vaikai. Mokiausi Dailės akademijoje. Vyras prižiūrėdavo vaikus, aš bėgdavau į paskaitas. Ir atvirkščiai: aš – su vaikais, Robertas tvarko savo reikalus. Štai kur ta partnerystė...“
Jolanta prisipažįsta, kad šeima jai – svarbiausia. Karjera? Pašnekovė išveda savo formulę, girdi, karjera minus šeima lygu nulis. Jis žymi... tuštumą.
Kai pikta, patylėk
Jolantai ši taisyklė dažnai praverčia. „Užuot dėl ko nors niršusi, tvirtai suspaudžiu lūpas ir patyliu, – išduoda paslaptį moteris. – Bent valandėlę. Per tą laiką emocijos ataušta, pyktis atslūgsta, ir tuomet jau galima pradėti kalbėtis su pykčio „objektu“. Ne rėkti, o kalbėtis. Pyktis – destruktyvi jėga. Aikštydamiesi ir susireikšmindami paskęstame savo niršulyje ir patys save deginame.“
Pašnekovės įsitikinimu, gyvenimą reikia gyventi, o ne pyktis ir vaidytis. Jiedu su vyru jį švenčia. Kuria vienas kitam malonias staigmenas. Pavyzdžiui, surengia kokio nors santuokos jubiliejaus šventę. Susikviečia draugus, artimuosius, dalijasi geromis emocijomis ir pakilia nuotaika. Jolanta tikina, jog kiekvienoje situacijoje reikia ieškoti pozityvaus grūdo ir stengtis iš gyvenimo semtis kuo daugiau gerų emocijų. Ir nelaukti, kol pakilią nuotaiką sukurs kiti.
Apie savastį
Jolantą trikdo šiandien gajus jaunystės ir grožio kultas. Moteris tai vadina nesveikos visuomenės padariniu. „Baisu, kai liaunutė it smilga paauglė mano esanti per stora, – stebisi Jolanta. – Prasideda visokios anoreksijos, bulimijos... Siaubas! Juk kiekvienas esame unikalus – nesvarbu, lieknas ar storas, aukštas ar žemas. Tuo ir skiriamės vieni nuo kitų.“
Menininkė tikina, jog lygiavimasis į tą ar aną jai primena klonavimą. Ir nepripažįsta plastinių kūno korekcijų. Sako, į grožio kliniką užsuktų tik tuomet, jei turėtų sveikatos bėdų. „Žaviuosi moterimis, kurios nebijo senti. Juk senėjimas – natūralus procesas. Ir nereikia iš to kurti dramos. Svarbiausia – saulė širdyje. Siela nebijo raukšlių“, – mąsto Jolanta.
Ir apie pinigus...
Jolanta sako nesanti pinigų vergė.
„Pinigų nereikia kaupti, juos reikia leisti. Mes daug keliaujame. Nemėgstu turistinių maršrutų. Geriau – su kuprine ant pečių niekieno nepramintais takais. Svajoju aplankyti Kiniją. Bent kelis mėnesius pakeliauti po kaimus, miestus ir miestelius, pabūti tarp žmonių. Pagyventi pagal jų filosofiją ir pasaulio pajautą. Juk ten ir maistas kitaip valgomas, ir arbata kitaip plikoma“, – šypsosi moteris. Svajonės? Menininkė patikina nenorinti apie tai garsiai kalbėti, nes tuomet jos gali neišsipildyti. Ir tyliai prasitaria, kad jau žino, kokią kalėdinę eglę puoš kitais metais. Tačiau detalių neišduoda.