– Dalyvavote UNICEF misijoje Siera Leonėje, Kambodžoje, kur skurdas, badas, ligos, mirtys yra skaudi kasdienybė. Kokius įspūdžius paliko?
Tai, ką patyriau keliaudama ir po Sierą Leonę, ir po Kambodžą su Unicef misijomis išliks visam laikui. Neįmanoma grįžus į įprastas savo gyvenimo vėžes matyti viską taip pat, kaip iki išvykimo... Norom nenorom pradedi kitaip galvoti, elgtis: labiau vertinti žmones aplink save ir tai, ką turi, ką jau esi pasiekęs. Norisi iš širdies padėti likimo išbandymų prispaustiems žmonėms, nekreipiant dėmesio nei į jų rasę, nei į tautybę ar religines pažiūras.
Mano patirtis – sukrečianti, skaudi, bet kartu - prasminga, verčianti mąstyti ir susimąstyti. Visada buvau jautri kitų bėdoms, pagalbos prašymui, bet po šių kelionių dėmesys aplinkiniams dar sustiprėjo. Esu įsitikinusi, kad skleisdami gėrį, kalbėdami apie tai, padėdami vieni kitiems nešvaistome laiko veltui, o kilniai įprasminame savo buvimą čia, Žemėje.
– Esate įvairių renginių vedėja, dalyvaujate ir palaikote socialines akcijas, dirbate, keliaujate. Ar sveikas gyvenimo būdas nelieka nuošaly?
Tikrai nelieka, nes dėmesys sau – privalomas kiekvienam! Niekas kitas už tave to nepadarys. Jei atvirai, anksčiau buvau labai nejudri – daug laiko praleisdavau prie kompiuterio darbe ir namie. Mažai sportavau, valgydavau bet kada, o kartais bet ką... Dažnai persivalgydavau arba vakare, po darbų, sočiai prisišveisdavau... Tai atsiliepė figūrai, virškinimo veiklai, miegui.
Nuolat jausdavausi pavargusi, be energijos, pikta... Galiausiai supratau, kad toks gyvenimo būdas labai kenkia – svoris augo, sveikata prastėjo. Tuomet viena bičiulė papasakojo apie sporto instruktorių Žaną Klodą Edorhą. Nuėjau į kelias treniruotes ir... lankausi iki šiol! Tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo be sporto. Taip pat įsigijau šiaurietiško ėjimo lazdas – puikus būdas išvėdinti galvą! Žinoma, subalansavau mitybą – sumažinau porcijas, žiūriu, ką valgau ir stengiuosi maitintis tik savo gamintais patiekalais.
– Šią vasarą keliavote motociklu. Tokio kelionės būdo tikrai nepavadinsi patogiu?
Ar toks būdas „patogus“, ar ne - tikrai negalvojame, nes važiuoti motociklu mums velniškai patinka. Neabejoju, kad dar leisimės į ne vieną kelionę po Lietuvą ir užsienio šalis. Įspūdžiai – sunku nupasakoti. Manau, kur kas įdomiau smalsuoliams būtų išmėginti savo kailiu (šypsosi).
– Žinių laidose – daug neigiamo pobūdžio informacijos. Ar pati jaučiate, kad pasaulis tampa kasdien vis agresyvesnis?
Kur kas labiau keičiamės mes, jo gyventojai. Deja, ne į pačią geriausią pusę... Mane liūdina, kad aplink tiek daug piktų, susvetimėjusių žmonių. Vertybės išsikreipia – meilė vis dažniau užleidžia vietą neapykantai, nuoširdumas – veidmainystei, melui, dosnumas - godumui.
Absoliuti siekiamybė daugeliui yra pinigai, turtas, populiarumas, nors tai tik tuščiai skambantys cimbolai... Apskritai, materializmas, vartotojiškumas baigia visiems „išplauti“ smegenis. Atrodo, nieko kito gyvenime nebeliko svarbaus... Gal verta bent akimirką sustoti ir paklausti savęs, kokia iš tikrųjų mano misija šiame pasaulyje?
– Kaip jums pavyksta televizijoje sutramdyti emocijas, bet kartu išlikti tokiai šiltai ir natūraliai?
Skaitant žinias papildomos emocijos trukdo žiūrovui gauti tai, ko nori – objektyvios informacijos. Mūsų darbas ją pateikti be jokių pašalinių trukdžių. Tačiau nusišypsoti, kai praneši džiugią žinią ar nuliūsti - jokia nuodėmė. Žinių vedėjai juk žmonės, negalintys atrodyti lyg robotai!
Aš stengiuosi intonacijomis, veido išraiška neparodyti kokių nors simpatijų ar antipatijų, neformuoti žiūrovo nuomonės. Tai būtų žymiai didesnė blogybė, nei nuriedėjusi ašara pranešant apie tragišką įvykį... Ir tikrai negaliu bejausmiu veidu pasakoti apie Kinijos zoologijos sode pasaulį išvydusį sniego baltumo liūtuką! Iš tiesų eteryje esu natūrali – be jokių kaukių ar vaidybų. Galdėlto žiūrovams ir atrodau šilta, „artima“ bei sava? (šypsosi)
– Televizijoje esate visada pasitempus, elegantiška, rafinuota. Kiek toks įvaizdis atitinka jūsų kasdienybę?
Spintoje turiu gal tik kokius du klasikinius švarkelius... Kur kas dažniau mane galima išvysti vilkinčią džinsus, megztuką ar kitus laisvalaikio drabužius. Nemėgstu judesius kaustančių, varžančių rūbų. Tačiau eleganciją stengiuosi išlaikyti visada –vilkiu kostiumėlį ar mūviu šortus.
– Ar vaikystėje buvote pasvajojusi apie darbą, kurį šiandien turite?
Norėjau būti diktore. Tokia kaip Angelė Kiliuvienė ar Laima Kybartienė... Galima sakyti, kad svajonė beveik išsipildė Tad, svajokite visi iš širdies ir kuo daugiau, bet.... darykite tai atsargiai, nes norai pildosi ir.... ne tik per Kalėdas (šypsosi).
