Ilgametė Kauno lėlių teatro Lėlių muziejaus vedėja jau ne vieną kartą atvedė į pasakų pasaulį. Ir Pasakų močiutės, Skudurinės Onutės titulų nesibaido – jie jai brangiausi, verčiausi.

Mažiau kalbų – daugiau darbų

Aktorė Elena Žekienė

Tiek metų E. Žekienei iš pažiūros niekas neduotų: gyvybinga, spindinčiomis akimis, lygia veido oda, plati balso tembro amplitudė pašnekovui neleidžia nuobodžiauti – aktorė idealiai perteikia subtiliausius savo nuotaikos virpesius, pasakojimo niuansus.

„Balsą išlavinau vaidindama, o gyvybingą natūrą paveldėjau iš mamos. „Mažiau kalbų – daugiau darbų!“ – toks mano gyvenimo moto. Man nuolat trūksta laiko, nes galiu daug ką. Gražiai mezgu ir siuvinėju, myliu savo sodą, žemę ir gėles, nešpietnai valgyti išverdu, laukiu žiemos, kad galėčiau daugiau laiko skirti knygoms, mano dėmesio reikia ne tik vyrui aktoriui Antanui Žekui, bet ir vienuolikmečiam anūkui Kristijonui.

Džiaugiuosi, kad kas rytą turiu skubėti į darbą Lėlių teatro muziejuje: ten daugiau kaip 800 lėlių, nuo kurių tenka ne tik dulkes nuvalyti, bet ir su jomis pabendrauti, pakalbinti, čia saugau spektaklių tekstus, nuotraukas, spaudos atsiliepimus, vedu edukacines programas. Niekaip nesuprantu tų moterų, kurioms malonu leisti laiką plepant kavinėje...

Perkūnas žino, koks tas mano charakteris – geras ar blogas, kad be darbo sėdėti negaliu?“ – juokiasi jubiliatė ir greitai suskaičiuoja: kitais metais, kai Kauno valstybinis lėlių teatras minės savo 55-metį, ji švęs darbo šiame teatre 50-metį.

Naujas talentas

Per tą laiką išaugo mažiausiai dvi, o gal net trys vaikų kartos: juk lėlių teatras – pirmas teatras žmogaus gyvenime. Aktorė neslepia, kaip smagu jai girdėti vis dar gyvus savo atžalas į teatrą atlydėjusių mamų ar močiučių prisiminimus apie vaikystėje regėtus lėlių spektaklius.

Tiesa, E. Žekienė jau 16 metų nesirodo didžiojoje teatro scenoje: turi savo, tik jai priklausančią erdvę – Lėlių teatro muziejaus menę. Ten pati sau šeimininkė – Pasakų močiutė ar Skudurinė Onutė, veda edukacines programas.

„Mane gyvenimas baudžia, o paskui džiugina. Išėjusi į pensiją, o vėliau vėl pasiprašiusi atgal į teatrą taip nė karto ir neužlipau į sceną – niekas nekvietė. Iš pradžių išgyvenau, bet paskui suvokiau, kokią malonią staigmeną man gyvenimas paruošė: vesti edukacinius užsiėmimus – ne mažiau kūrybingas, atsakingas, ypatingo talento reikalaujantis darbas. Kadangi esu energinga ir reikli sau, nuolat prisigalvoju vis kažko naujo, įdomesnio. Natūralu, kad geri atsiliepimai glosto širdį, skatina dar labiau stengtis, beje, jie ir nuo valdžios cenzūros apsaugo“, – šmaikštauja Elena.

Iš stalčiaus ištraukia seną, storą sąsiuvinį. Ant jo viršelio užrašyta „Pas visų lėlių Žiniuonę“, 1996 m., apačioje rikiuojasi kiti užrašai: „Svečiuose pas Skudurinę Onutę“, 1997 m., „Pasakų skrynia“, 2003 m. „Kiškis drąsuolis“, 2005 m.

„Esu pedantė: šiame sąsiuvinyje aprašiau visus muziejuje vykusius užsiėmimus: data, vedėjai, dalyvavę programoje svečiai – aktoriai, poetai, rašytojai ir net malonios staigmenos, – komentuoja įrašus E. Žekienė, o atvertusi paskutinį puslapį apibendrina: – Jau pravesti 833 edukaciniai renginiai. Šiuo metu muziejuje gyvuoja dvi programos „Kiškis drąsuolis“ pagal Danutės Čiurlionytės pasakaitę ir „Svečiuose pas Skudurinę Onutę“ – geresnio lietuviško personažo nesurasite: ji išmintinga, geros širdies – tikra šios menės šeimininkė.“

Vaikus nustebinti sunku

Į užsiėmimus Lėlių teatro muziejuje atvyksta vaikų iš visos Lietuvos, iš pačių tolimiausių šalies rajonų. Prieš darželinukų, pradinių klasių moksleivių akis atsiveria stebuklingos pasakos vartai: Elena Žekienė, kuriai anksčiau talkino Ramutė Kabelkaitė, o dabar padeda jauna aktorė Rasa Čižauskaitė, pakviečia mažuosiuos į pasaką.

Sekdama ją Pasakų močiutė vaikus supažindina su pirštininėmis, lazdelinėmis, lagamininėmis, stalo teatro lėlėmis, marionetėmis ir šešėlių teatru, pademonstruoja skirtingas lėlių valdymo technikas, o pabaigoje paragina visus suvaidinti improvizuotą pasaką.

„Negali nepastebėti: vaikai keičiasi. Jų santykis su lėlėmis nėra toks pat, koks buvo sovietmečiu. Tuomet lėlė, teatras jiems buvo tikras šventas stebuklas, kuriuo gėrėjosi, stebėjo susikaupę, atidžiai. O ir patys spektakliai turėjo kur kas didesnę prasmę, užgaudavo vaiko širdį, pasakojo apie tikrąsias gyvenimo vertybes: draugystę, ištikimybę, meilę. Šiandien dauguma jų pramoginiai.

Mano menėje susirenka labai įvairūs žiūrovai, todėl kaskart tenka gerokai pasukti galvą, kaip juos sudominti, įtraukti, priversti atsiverti grožiui. Yra tokių, kurių akys spindi, jie išsižioję gaudo kiekvieną mano žodį, seka judesius – dažniausiai tai nesugadinti vaikai iš periferijos; o tarp miestiečių vis daugiau atsiranda tokių, kuriuos nustebinti nėra paprasta. Gal kad visko pertekę?..

Jiems nesiseka sukoncentruoti dėmesio, įsigilinti į sudėtingesnį siužetą. Ypač sunku suvaldyti mažuosius, auklėjamus pagal principą „vaikams viskas galima“. Nuolat tenka būti išradingai, pasikliauti savo profesionalumu“, – tikina muziejaus menės šeimininkė.

Lopo tėvų spragas

Vienas iš nuostabiausių Elenos Žekienės projektų buvo „Namų lėlių teatras“. Dalyvauti jame užsirašė daugiau kaip 30 šeimų, bet kai prasidėjo užsiėmimai, dalyvių sąrašas gerokai sumažėjo.

„Pirmiausia reikėjo pasirinkti pasaką, paskui kurti lėlių eskizus, vėliau gaminti lėles ir dekoracijas nedideliam stalo teatrui, – pasakoja projekto sumanytoja. – Tik penkios šeimos įvykdė užduotį, suvaidino spektaklį ir gavo Skudurinės Onutės diplomus.

Darbo buvo nemažai: užsiėmimuose tik parodydavome, užvesdavome ant kelio, o didesnę dalį darbų reikėjo atlikti namuose. Rezultatai patvirtino pastebėjimą, kad tėvams be galo trūksta laiko užsiimti su savo vaikais, tad šie laisvalaikį leidžia prie televizoriaus, kompiuterio ekrano, žaidžia kompiuterinius žaidimus. Retas turi mėgstamą žaislą, kurį galėtų priglausti, jam išsipasakoti, dar mažiau vaikučių džiaugiasi mamos siūta lėle.“

Aktorę stebina ir tai, kad šiandien ne visi, net gerokai ūgtelėję, vaikai žino klasika tapusias pasakas „Eglė žalčių karalienė“, „Coliukė“, „Zuikių mokykla“ ir kt. Demonstruojant spektakliuose vaidinusias lėles reikia papasakoti ar priminti personažų vardus. Vis dėlto Pasakų močiutė pilna optimizmo: ji tiki, kad pasaką į vaiko pasaulį gali sugrąžinti ne tik jos edukacinės programos, kurias pakviesta ji veda įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir teatro muziejuje saugomų lėlių išvažiuojamosios parodos.

„Dažniausiai jas rengiame bibliotekose. Eksponuojame apie 50 skirtingų lėlių. Parodą visada atidarome vaidinimu, vėliau leidžiame apžiūrėti lėles, palaikyti jas rankose, – pasakoja E. Žekienė ir susimąsto: – Jei turėčiau galimybę gyvenimą pradėti iš naujo, matyt, tapčiau archeologe: labai mane traukia senovė, domina akistata su praeitimi.

Bet archeologija ir darbas muziejuje turi kažką panašaus, ar ne tiesa?.. Muziejuje saugomi archyvai, lėlės – tai taip pat istorija!“ 

Norėtųsi pridurti: ne tik Lėlių teatro, bet ir mūsų visų, mūsų šalies istorijos dalis.