Internete jo fotografijos dažniausiai portretinės. Iki pečių. Žvelgdamas į jas pamanytum – labai simpatiškas vyriškis. O žemiau pečių Rubeno nėra. Tikriau, yra, bet koks tai žmogus? Du dalykai, kuriuos Rubenas moka – tai dirbti galva ir kiek prasčiau – ranka.

„Paskaityk! Verksi paskaičiusi“, - su tokiais žodžiais prieš kelerius metus mano pažįstama ištiesė seną disketę (dabar tokių visai nėra). Skaičiau. Verkiau. Todėl, kad čia buvo romanas „Balta ant juodo“, tapęs sensacija. Tai paprasta neįgaliojo istorija, kuris, laimei ar nelaimei, visiškai išsaugojo intelektą.

Meninę šio romano vertę galima kvestionuoti, nors mes to daryti nesiryšim. Tačiau akivaizdu viena – apie tokią tiesą ir taip stipriai anksčiau nekalbėjo niekas. Ir be to, retai sutinkama knyga, parašyta vienu vieninteliu klusniu pirštu. Dar dabar jos neįmanoma nusipirkti didžiausiose internetinėse parduotuvėse.

Šios knygos galėjo ir nebūti. Jei kartą Rubenas nebūtų suradęs savo motinos – Prahoje, kur jį atvežė kino grupė, filmavusi dokumentinį filmą. Nors ne, knyga būtų buvusi bet kokiu atveju. Todėl, kad iki šio susitikimo rusų jaunuolio su ispaniška pavarde biografijoje buvo vaikų namai, senelių namai, dvi santuokos ir du vaikai... Taigi susitikimas su motina nebuvo atsitiktinumas.

Tačiau apie viską iš pradžių.

Jo istorija – geras siužetas serialui. Tik laimingos muilo operų pabaigos tikrai nebus. Gyvenime išgijimo stebuklai nutinka itin retai. Senelis buvo komunistų partijos Ispanijoje generalinis sekretorius, todėl nieko nuostabaus, kad Aurora Gallego – mama – aukštąjį išsilavinimą įgijo Maskvoje. Ten ji susipažino su studentu iš Venesuelos. Studentiškas romanas, nėštumas ir 1968 metų rugsėjo 20 dieną – du neįgalūs kūdikiai. Rubeno brolis dvynys mirė iškart. O Rubenas liko. Visiškai neįgalus.

Pagal papasakotą jo legendą, metus Aurora gyveno su sūnumi. Paskui juos išskyrė. Mamai pasakė, kad vaikas mirė. Beje, vaikų namai neįgaliesiems ir buvo lėta, skausminga mirtis, nors neatmestina, kad būtent dėl savo kilmės Rubenas išgyveno.

Apie visa tai ir pasakoja jo knyga. Kaip didžiulės dėlionės daleles, Rubenas iš atminties ištraukia savo gyvenimo momentus. Kaip tekdavo naktį šliaužti į tualetą – auklių nebuvo galima prisišaukti. Kaip nuo dvylikos metų imdavo gerti degtinę – anksčiau negalima. Kaip – jau senelių namuose – nusižudė moteris.

Jis pasakoja apie savo pažįstamus „tame“ gyvenime, ir kaip tarp kitko pamini – „jis neturėjo kojų“. Ir tai priimi kaip atradimą. Todėl kad jis darė visa kaip įprastai – lankė pamokas, ginčijosi su gydytojais. Mes jo tokio neįsivaizdavome, nes niekada nebuvome neįgaliųjų namuose. Ir nežinome, kiek jų ten ir kokie jie. O ten – visiškai kitas gyvenimas. O senelių namuose, kur perveždavo aštuoniolikmečius, o kartais ir šešiolikmečius – ir mirtis: „Jei atgulsi, nebus kam prieiti. Padės ant spintelės šalia lovos lėkštę su koše, gyvenk kaip nori. Rėk nerėkęs – niekas neateis.“

Kaip kontrastą Rubenas vaizduoja savo gyvenimą Amerikoje. Kaip manevruoja jo krėslas, valdomas vienintele klusnia ranka. Kaip atsiprašomai jam siūlo pereiti į kitą kavinės salę, kuri pritaikyta vežimėliams. Tik dabar toks suvokimas pradeda ateiti ir į mūsų pasaulio pusę.

„Visi žvelgia pro tave, nepastebi. Tu – ne žmogus, tu niekas. Tačiau kartais dėl prigimtinio gerumo arba dėl profesinės neišvengiamybės tavo pašnekovas supranta, kad viduje tu toks pat, kaip ir visi. Vieną akimirką abejingumą pakeičia susižavėjimas, susižavėjimą – neviltis susidūrus su realybe“, - rašo jis.

2001 metais, būdamas jau 33 metų, Rubenas pagaliau susitiko su savo motina ir išvyko su ja į Ispaniją. 2003 metais pasirodė jo žymusis romanas „Balta ant juodo“. Tuomet jis ir gavo Rusijos Bukerio premiją. O po metų apie jį sukūrė filmą, taip pat pelniusį gausybę apdovanojimų. Dabar Rubenas gyvena JAV su savo trečiąja žmona, ir negrįš, nes čia jo laukia tik vienas likimas. Tačiau apie tai nekalbėkime.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)