Viena iš laisvalaikio formų – gamtos fotografavimas – vilioja ir užvaldo vis daugiau kūrybingų žmonių. Vieniems tai – mada, pomėgis, kitiems – aistra, menas. Kuo ypatingas mūsų fotomenininkams ir fotografijos mėgėjams ruduo? Ir ar sunku fotografuoti rudens peizažus?

Darbai kalba, aš tyliu


Ruduo Berniūnuose. Normantės Ribokaitės nuotr.

„Mano darbai kalba. O kai darbai kalba, autorius gali ir patylėti. Geriau fotografuoti, negu kalbėti“, – prasitarė Rytų Lietuvos fotomenininkė Normantė Ribokaitė. Ji – dusetiškė, likusi gyventi savame krašte, šiuo metu dirbanti Dusetų dailės galerijoje fotografe. Laikraščių ir žurnalų skelbtuose nuotraukų konkursuose yra laimėjusi įvairių apdovanojimų. Praėjusiais metais 71-ajame Japonijos tarptautinio fotografijos salono parodoje laimėjo konkurso medalį.

Moteris dažnai fotografuoja ryte: „Man, kaip fotomenininkei, tenka anksti keltis – jau 6 val. ryto čirškia žadintuvas. Pasižiūriu pro langą ir matau, kas svarbaus vyksta prie ežero. Sartų ežeras, virš jo klykiantys paukščiai, peizažas – mane tai traukia ir žavi. Ruduo man daugiau siejasi su derliaus nuėmimu. Šis metų laikas – tikrai aktyvus. Gamtoje atsiranda daugiau spalvų – gaudyk ir fiksuok jos grožį. Savaitės pradžia buvo tikrai graži. Fotografija – mano pašaukimas. Ir mane gamtos grožis traukia. Šalia yra Sartų žirgynas. Prieš kelerius metus pradėjau fotografuoti žirgus. Daug kas priklauso nuo gamtos sąlygų. Kiekvieną akimirką gaudau spalvas ir fiksuoju gamtos grožį.“


Rytas. Normantės Ribokaitės nuotr.

Lapų žaismas, tyla turi magijos

Gamta nuo pat vaikystės lydėjo ir Algį Jakštą, fotomenininką, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narį. Jo žodžiais, praėjusi vasara buvo beveidė. Šį rudenį gal tik pora dienų buvo įsimintinų, bet kol kas ir jis fotografui atrodo nykus, neišraiškingas: „Visiems atrodo, kad fotografuoti gamtą yra lengviausia, bet iš to dažniausia išeina elementarus vaizdelis. Geros fotografijos nepadarysi vidudienį. Nebus taip, kad išeisi į gamtą ir sukursi šedevrą. Dabar gamtos nuotraukų yra labai daug ir sukurti kažką savito, tikro – nelengva.“

A. Jakštas fotografuoja visą savo gyvenimą ir beveik visi jo apdovanojimai susieti su gamta: „Ruduo – vienas iš mėgstamiausių metų laikų. Pavasaris? Jis greitai pralekia. Vasarą būna gražūs laukai. Žiemą šalta. Ypač nejaukūs pirmieji žiemos mėnesiai. Ruduo patinka savo spalvine gama. Visą gyvenimą dariau juodai baltas fotografijas.

Lapų žaismas, rudeniniai rūkai, tyla, migla turi tos magijos, paslapties. Visa tai bandau užfiksuoti fotografijoje. Spalva, spalvingumas suteikia nuotraukoms fantastikos. Miela, malonu sielai. Gamta – nepakartojamas dailininkas. Kartais fotoaparatas nesugeba užfiksuoti tų niuansų. Didžiausias mano mokytojas – Stanislovas Žvirgždas. Lietuvoje gamtos fotografų yra daug, bet jis man labiausia patinka. S.Žvirgždo techniškai preciziški darbai žavi. Šiais laikais daug kas fotografuoja gyvąją gamtą – žvėris, paukščius, vabzdžius...

Sovietų laikais iš tos aparatūros nedaug ką galėjai įsigyti, o dabar gali viską nusipirkti. Bet fotografuoja žmogus, o ne technika. Viskas priklauso nuo matymo. Aš fotografuoju saulei tekant ir vakare. Bet šiuo metu yra daug kompiuterinių darbų ir su jais sunku konkuruoti. Fotografija – brangus malonumas. Technika, medžiagos kainuoja. Bet, kai dirbi, to neskaičiuoji. Vienam pačiam siųsti savo nuotraukas į įvairius konkursus – labai brangus malonumas. Nors fotografuoti azartas yra, bet siųsti savo darbus – ne.“

Gamtos virsmo trapumas


Stiebiuosi. Ingridos Kepalaitės nuotr.

Ingrida Kepalaitė gimė ir gyvena Utenoje. Šiuo metu ji Utenos kolegijoje dėsto aplinkosaugą. Kūrybinis moto – „Kiekviena akimirka yra žavinga ir verta išsaugojimo.“ Fotomenininkės žodžiais, kiekvienam žmogui yra svarbus ruduo – derlius, nuostabios spalvos, gamtos kitimas kasdien, trumpumas, trapumas.

Ingrida negalinti savęs vadinti fotografe – ji tiesiog fotografuoja dažniau, negu daugelis pažįstamų, ir ne „muiline“: „Tai – tiesiog vienas iš daugelio mano pomėgių. Greičiau save vadinčiau kūrėja, nes išbandau daugelį menų, tačiau nieko nedarau profesionaliai.

Dažniausia fotografuoju gamtą, nes mano pirmasis išsilavinimas – gamtamokslinis, o ir darbas teoriškai susijęs su aplinka. Be to, žmogus yra gyvūnas – gamtos dalis. Kiekviena fotografijos rūšis yra paprasta, nes reikia tik „numygti mygtuką“, tačiau kartu ir sudėtinga, nes tą padaryti reikia tinkamiausiu metu, tinkamiausiu atstumu, tinkamiausiu kampu. Visa Lietuvos gamta yra nepaprastai graži, tačiau ne visas grožis nori persikelti į nuotrauką, o kartais būna atvirkščiai, tiesiog fotografuoji įdomią vietą ar objektą, o kai pamatai rezultatą kompiuterio ekrane, gali maloniai nustebti – net neatrodė, kad tai taip gražu. Kartais, kai fotografuoji gražias spalvas, kompiuteryje nieko ypatinga nepamatai, o atspausta nuotrauka pribloškia natūralumu.“

Lyja lietūs – panyri į save

I. Kepalaitės žodžiais, fotografuoti rudenį yra sunku, kaip ir pavasarį. Nuostabios spalvos dažniausia būna vos savaitę, fotografavimui tinkami orai – vos pora (ir, kaip tyčia – darbo) dienų: „Spalvingasis ruduo žavi, suteikia peno fantazijai, pataiso nuotaiką. Pirmosios šalnos primena apie visko trumpalaikiškumą, trapumą.

Lietūs siūlo pasinerti į save. Kiekviena nuotaika atsispindi fotografijose – jei tik spėju pagauti momentą. Eilėraščiuose, miniatiūrose, jei nepavyksta ištrūkti iš miesto, ar bent jau savo gyvenime. Kūrėjui reikia erdvės. Jei nepavyksta rasti jos natūraliai – bent jau fantazijose ją susikurti nesunku. Kuriu kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Kartais būnu labai patenkinta savo kūriniais, kartais noriu kai ką pakeisti, kartais esu nepatenkinta, bet keisti nieko nenoriu. Ir ne tik todėl, kad negaliu.

Didžioji mano kūrybos dalis yra optimistinė, šviesi ir spalvinga. Nors būna laikotarpių, kai būna tik fotografija ir tik niūri. Rudens laikotarpiu, o ir kitais metų laikais, mane labiausiai žavi ir tai stengiuosi užfiksuoti – spalvos, asimetrija, vienodų objektų nebuvimas, net tai, kad tas pats medis kiekvieną kartą atrodo ir užfiksuojamas vis kitaip. Ir ne tik todėl, kad jis auga. Neseniai pradėjo dominti faktūros, tačiau su turima technika nelabai galiu jas įamžinti taip, kaip matau. Kartais norisi ką nors pačiupinėti – tada mezgu, neriu. Esu išbandžiusi vilnos vėlimą, piešimą, tapybą – čia sudėtingiau – kol pasiruoši tinkamai darbo vietą – praeina noras ir įkvėpimas. Lietuvos gamtos fotografija... Nenoriu daug vertinti, manau, kad nepakankama.

Mūsų kintančiame pasaulyje reikia fiksuoti kuo daugiau, nes po pusmečio savo fotografuoto objekto gali neberasti. Artimiausi gamtos fotografai yra mūsų respublikinio Gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ nariai. Kai kurių iš jų kūryba labai žaviuosi. Su kai kuriais keičiamės konstruktyviomis pastabomis ir tobulėjame.“

Gamtos fotografija – sudėtinga


Ritmai. Rimanto Udro nuotr.

Rimantą Udrą, gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ prezidentą, fotomenininką, domina saugomų Lietuvos teritorijų kraštovaizdis, retieji augalai: „Pagal specialybę esu biologas, todėl gamtos tema man nėra svetima. Bet šiuo metu mane visiškai pasiglemžė leidybiniai reikalai.

Gamtos fotografija plačiąja prasme suprantama visiškai paprastai – žmogus išeina į gamtą ir fotografuoja. Tam, aišku, pakanka paprasto fotoaparato. O mums, gamtos fotografams, jau reikia geros aparatūros. Kiekviena gamtos fotografijos rūšis turi savo specifiką. Pavyzdžiui, tie, kurie fotografuoja vabzdžius, turi prisijaukinti po pievą lakstančią peteliškę. Pati gamtos fotografija yra sudėtinga. Ji reikalauja daug kantrybės, ištvermės, specialios fotografavimo technikos.“