- Susidaro įspūdis, kad juokauti pradėjote vos gimęs...

Humoras mane lydi nuo pat mažų dienų. Matyt, paveldėjau tai iš mamos, kuri buvo veikli, judri, aktyvi ir visur tik su šypsena. Dar būdamas vaiku aš taip pat daug juokaudavau, mėgau būti dėmesio centre. Anekdotus „skaldžiau“ iš peties, „šposų“ esu prikrėtęs... Mokydamasis konservatorijoje brandinau idėją turėti savo komedijos teatrą. Vėliau dalyvavau Lietuvos anekdotų karaliaus rinkimuose, kuriuos ir laimėjau. Nuo tada stengiausi šį titulą pateisinti. Man patinka matyti žmones, kai jie juokiasi, tada jie būna labai gražūs.

- Humoro jausmas - įgimta savybė ar jį galima lavinti?

Manau, kad čia lygiai tas pats kaip ir sportininkui – pusė duota gamtos (tėvų), o kita pusė yra išugdoma sunkiu darbu, domėjimusi. Mano humoro jausmo šaltinis yra pats gyvenimas. Mes esame patys juokingiausi ir patys kuriame anekdotines situacijas.

- Gal pastebėjote, kaip keitėsi žmonių humoro jausmas, jo poreikis?

Keitėsi paties humoro pobūdis, nes nepamirškime, kokioje santvarkoje gyvenome prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Juk anuomet ne iš visų ir visko buvo galima juoktis. Tada humoras buvo toks užslėptas, pašiepiantis tuometinę politinę sistemą. Už vieną ar kitą neatsargesnę frazę galėjai būti stipriai nubaustas, pavyzdžiui, pašalintas iš konservatorijos ar net pasėdėti „cypėje“. Po nepriklausomybės kas buvo draudžiama, pasidarė galima ir humoras tapo vulgaresnis – žmonės nuolat juokavo apie „aną galą“. Nežinau, gal mes kitaip supratome tą demokratiją...

O humoras žmonėms buvo, yra ir bus reikalingas visą gyvenimą. Net krizės metu jis klesti, mat tai gera priedanga ar bent jau trumpas atotrūkis nuo slegiančių rūpesčių. Sakoma, kad dvi minutės nuoširdaus juoko pailgina gyvenimą. Žinote, aš tuo tikiu.

- Sakoma, kad lietuvių humoro jausmas prastas, apskritai mūsų tauta yra niūri, surūgusi...

Oi ne... Jėzau, aš tikrai nesutinku ir negaliu taikyti to kiekvienam. Čia ne nuo tautybės priklauso, o nuo kiekvieno žmogaus. Vienas turi humoro jausmą, kitas – ne. Jeigu iš salėje esančių 200 žmonių du nesijuokia, dar nereiškia, kad visi salėje neturi humoro jausmo.

Galiausiai kiekvienam žmogui patinka skirtingas humoras, vienam subtilesnis, paslėptas, kitam – atviru tekstu, vulgaresnis.