Šiandien su žurnalistu susikeitėme rolėmis ir jį patį kalbinome apie meilę knygoms, jos puoselėjimą savo vaikams ir anūkams, skaitymo kultūrą Lietuvoje.
Ar nejaučiate kitokio pobūdžio literatūros stygiaus? Ir kada gręžiatės į literatūrą – kokių emocijų turėdamas ar stigdamas?
Tikrai jaučiu. Per darbų gausą apleidau grožinę literatūrą, tenka išminties semtis iš enciklopedijų, interneto. O paskutinė perskaityta knyga, vienos leidyklos vadovės dovana - Gregorio Deivido Robertso „Šantaramas“. Knygos storis nugąsdino, maniau, kada aš ją įveiksiu, bet keturių parų pakako jos sukrimtimui.
Su knyga susipažinau penkerių metų, kai pradėjau skaityti. Nuo to karto aš jos iš rankų nepaleidžiu. To paties mokiau ir savo dukrą, tą patį sakau ir anūkams. Man malonu matyti, kai jie laiko randa ne tik kompiuteriui, bet ir knygoms.
Knygos pasirinkimas priklauso nuo emocinės būsenos, sukauptos patirties.
O pačiam keistas dalykas nutikęs – nueinu į knygyną ir kartais valandą galiu klydinėti tarp gausybės spalvų ir pavadinimų – taip sunku išsirinkti. Per daug komercijos, meilės romanai nedomina, detektyvai jau nebedomina. Nežinau, gal poreikiai senstant keičiasi (nusijuokia). Bet laiko net ir senstant maža – norėčiau trigubai, keturgubai daugiau laiko skirti skaitymui tiesiog sau.
Tai kas galiausiai po tos valandos, praleistos knygyne, padeda apsispręsti, su kokiu pirkiniu namo grįžti?
Visaip būna. Turiu pripažinti, kad pagalbos sulaukiu iš LTV laidos „Labas rytas“, kurioje aptariamos knygų pasaulio naujienos. Džiugina, kad televizijoje yra vietos knygų anonsavimui, nes susigaudyti srauniame literatūros sraute – keblu.
Antra vertus, anksčiau knygą rinkomės ir pagal grožį. O šiandien – jos visos gražios! Akį patraukia ir pavadinimas, ir autorius, sunku nusakyti.
Mėgstu lengvą literatūrą, bet lengvumo sąvoka – reliatyvi. Neseniai vienam žmogui daviau Kobo Abe‘s knygų, kurias priskiria būtent lengvai skaitomai grupei. Grąžina man jas ir guodžiasi, kad per sunku skaityti buvo, per sudėtinga.
Ilgai ieškojau knygos „Tomo Sojerio nuotykiai“. Radau, nunešiau dešimtmečiui anūkui, o jam nepatiko. Sako, „čia ne mano grafika“. Na, džiaugiuosi, kad išvis skaito – ir tai jau šiandien reta.
O šiuolaikinės knygos kaip ir šiandienė televizija gali duodi ir blogo, tad didysis menas – pasirinkti teisingai. Čia reikalinga tėvų, draugų pagalba.
O jau nuo mažens matėsi jūsų polinkis į literatūrą ir kūrybinį tekstą?
Manau, kad taip. Tėvai atiminėdavo knygas, aš pereidavau prie laikraščių. Jaučiau poreikį skaityti. Už tam tikrus savo pasiekimus, gyvenimo posūkį į žurnalistiką – esu dėkingas vien knygoms.
Vaikystėje turėjau problemų su lietuvių kalba, darydavau gramatinių klaidų. Ir būtent knygos išugdė mano kalbos pojūtį. Vadinasi, skaičiau geras knygas, nes dabar, žvelgdamas atgal, matau, kad jos man suteikė išties daug.
Kaip būtų galima paaiškinti tą natūralų knygos vertės suvokimą nuo vaikystės?
Namai buvo puiki aplinka skaitymui. Augau vienas, norėjau turėti šuniuką ar kačiuką, bet tam nebuvo sąlygų. Tad augintinį, draugą man atstojo knyga. Abu tėvai buvo skaitantys, namie knygų nestigo. Traukdavau po vieną iš eilės ir krimsdavau. Mėginau skaityti knygas kompiuterio ekrane – nepatiko, nelipo man tas pojūtis. Norisi girdėti ir jausti verčiamo lapo šiugždesį.
Šiandien vaikai skaito vis mažiau – tėvams net tenka griebtis įvairiausių priemonių skaitymo skatinimui.
Mano laikais skatinti skaityti nereikėjo. Ir šiandien aš nemėginu spausti, o nuoširdžiai patarti. Anūkui, darančiam rašybos klaidų, patariu tą patį, kas padėjo ir man – skaitymas. Jis manimi patikėjo ir šiandien jau dalyvauja trečiokų lietuvių kalbos olimpiadose.
Dauguma tėvų pamiršta, kad vaiko skaitymo įgūdžiai formuojasi dar prieš pradedant eiti į mokyklą. Kaip meilę knygoms pateikėte savo dukrai?
Visiškai teisingai, paprastai ir banaliai. Skaitydavau savo dukrai, ji skaitydavo man. Ir šiandien, perkopusi trečią dešimtį, ji knygos nepamiršta. Turiu draugų, kurių namai perpildyti įmantriomis, naujomis, pačiomis įvairiausiomis knygomis. Paklausiu jų, ar patiko viena ar kita knyga, o man purto galvą, sako „dar neskaičiau, skaitysiu, kai išeisiu į pensiją“. Neteisingas toks požiūris. Tas greitas mūsų gyvenimo tempas verčia kitaip žiūrėti, vertinti turimą laiką. Bet kai tu, žmogau, išjungi televizorių, laiko visada atsiranda.
Lietuva pagal knygų skaitymo rodiklius žymiai atsilieka nuo kitų Europos valstybių. Balandžio mėnesį „Alma littera“ užsakymu atliktas lietuvių skaitymo įpročių tyrimas atskleidė, kad pusė suaugusių mūsų šalies gyventojų visiškai neskaito, o skaitantys tam vidutiniškai skiria tik 17 min. per dieną. Skaičiai tik iliustruoja tai, kas vis ryškėja ir turbūt pats pastebėjote – skaitoma mažai, paviršutiniškai...
Mano laikais knyga buvo vienintelis informacijos šaltinis. Skaitei eilutes, skaitei tarp eilučių. Laukėme Algimanto Čekuolio laikraščio „Gimtasis kraštas“ pasirodymo. O dabar viskas prieinama, lengvai prieinama, gal tai ir sumažina skaitymo patrauklumą?
Be to, knygos šiandien brangios. Neseniai buvo publikacija apie tai, kad jų neįperkantys knygų mėgėjai knygynuose kasdien po keletą skyrių perskaito. O senam žmogui tai pramoga, neturi jis juk kur išeiti.
Šiandien sunku būti rašytoju. Susiformavo nuostata – ai, rašytojas? Tas, kuris mažai uždirba? Jauni, talentingi žmonės, vis rečiau renkasi rašymą, ypač, poezijos.
Aš pats per vienerius metus sulaukiau trijų leidyklų siūlymo parašyti knygą – nesvarbu, ką, svarbu, kad mano pavardė figūruotų. Jie nori mano požiūrio į politiką, televiziją, į Radžį ar Bunkę. Tokie pareiškimas rodo nebrandų ir neatsakingą požiūrį į skaitymo kultūros marinimą bei komercinės literatūros brukimą.
Pabaigai, pasidalinkite knyga, kuri Jums paliko didelį įspūdį.
Sudėtinga užduotis. Tai, kas man sukėlė stiprių emocijų, kitam gali būti kaip vanduo nuo žąsies. Perskaičiau paskutinę Prezidento Valdo Adamkaus knygą, tačiau tiems, kam rekomendavau ją – netiko. Čia mano amžiaus, mano kartos knyga, reikalaujanti ir tam tikrų žinių, konteksto suvokimo. Patiko „Reklamos žmogaus išpažintis“, bet negaliu jos rekomenduoti – kas norės, ją ras.
Šiandien knygų nebekaupiu, dalinuosi jomis. Vežu į dukros namus, kur auga moksleiviai, tikiu, kad jie suteiks mano mėgiamiems kūriniams antrą gyvenimą. Jei anūkams neprireiks, jie galės savo vaikams perduoti. Kaip šeimos relikviją.
Gal skambės ir banaliai, bet dar kartą primenu, kad knygų yra daug, tad neskaitykite gerų knygų. Skaitykite tik geriausias.
