– Esate aerobikos pradininkė Lietuvoje, jau daugiau kaip 30 metų propaguojanti šį sportą. Ar vis dar nepabodo?
– Argi malonumas gali atsibosti? Į pirmąsias aerobikos treniruotes moterys veržte veržėsi. Prieš tris dešimtmečius ši sporto rūšis buvo naujiena. Kiekviena dailiosios lyties atstovė norėjo tai išbandyti. Traukė patraukli visuma – judesys, muzika, ritmas. Drąsiai galiu save vadinti aerobikos žvaigžde. Ir tegul neįsižeidžia garsūs krepšininkai, futbolininkai ar lengvaatlečiai. Aerobika – irgi sportas, reikalaujantis didelių pastangų.
35 metus dirbau Lietuvos veterinarijos akademijos Kūno kultūros katedroje. Jaunas merginas mokiau, kaip puoselėti kūną, kaip išlaikyti kūno ir sielos harmoniją. Vėliau įkūriau aerobikos klubą „Joana“, kuris šiandien transformavosi į brandaus amžiaus moterų aerobikos klubą „Auksinis amžius“. Rudenį švęsime 10-ąjį gimtadienį.
– Mokote moteris džiaugtis gyvenimu?
– Žinoma. Šiandien mano klube renkasi moterys nuo 66 iki 72 metų. Ateina pavargusios, dažnai nelaimingos, likimo negandų prispaustos močiutės, kurios po mėnesio kito tampa žaviomis, savimi pasitikinčiomis damomis. Moterys su didžiausiu entuziazmu lanko užsiėmimus. Be abejo, treniruotėse nesportuojame „iš jėgos“, parenku specialius pratimus, kurie neapkrauna sąnarių, netraumuoja stuburo. Juk ne jauniklės esame.
Mums svarbiausia porą kartų per savaitę susirinkti draugėn. Pasportuoti, pasikalbėti, kartu išgerti arbatos. Tokių metų moterys dažnai būna ir našlės, ir vienišos. Vaikai užauginti, po pasaulį išsibarstę, dažniausiai ir anūkai jau nemaži. Kas gi telieka? Rymoti prie lango su katinu pašonėje ir kojines megzti? Tik kad ir tų kojinių kartais nėra kam dovanoti. Taigi „Auksinis amžius“ vienija moteris, išvaduoja nuo depresijos, liūdesio, vienatvės. Stabdo kūno ir sielos senėjimą. Moterys džiaugiasi, galėdamos išeiti iš namų, pasipuošti drabužiais, kurių, skundžiasi, neranda progos kur apsirengti.
– Kam gi sporto klube reikalingos puošnios suknios?
– Kad po treniruotės nueitų į teatrą, kiną, aplankytų parodą ar tiesiog mieste pasivaikščiotų. Kodėl drovimės pasipuošti, juolab vasarą? Pati mėgstu rengtis ryškiai ir kitas raginu. Reikia džiaugtis gyvenimu, o ne niurzgėti, įsisupus į juodą nertinį. Mano „mergaitės“ mėgsta pajuokauti, girdi, dienos, kuriomis vyksta treniruotės, prilygsta šventadieniams. Klube moterys susibičiuliauja, susiranda draugių, vaikšto vienos pas kitas į svečius, keičiasi knygomis ir kulinariniais receptais. Dažnai šmaikštauja, girdi, vyras pradėjo įtarinėti, kad priklauso kokiai nors sektai.
– Liepos pradžioje su „Auksinio amžiaus“ klubo narėmis dalyvavote penktųjų TAFISA pasaulio sportas visiems žaidynių atidaryme. Ar buvo lengva brandaus amžiaus damas parengti šiam renginiui?
– Lietuvos asociacija „Sportas visiems“ – tai 1991 m. įkurta visuomeninė organizacija, vienijanti įvairias sporto, turizmo, fizinio rengimo, kūno kultūros bendruomenes, mėgėjų draugijas, propaguojančias sportą ir sveiką gyvenimo būdą. Svarbiausi šios asociacijos tikslai – stiprinti ir grūdinti sveikatą, organizuoti kūno kultūros, neprofesionalaus sporto ir poilsio renginius įvairaus amžiaus žmonėms. Tai viena nuostabiausių sporto švenčių.
Devyniasdešimtmečiai senukai bėga maratoną, atlieka įvairius pratimus. Gaila, kad žiniasklaida tokiems renginiams gana abejinga. Užtat kriminalams ir bulvarinėms apkalboms – oho, kiek dėmesio skiriama! Keistai pas mus sudėlioti prioritetai... Juk sportas – sveikata žmogui ir nauda darbdaviui. Priėmęs į darbą sveiką sportuojantį žmogų, vadovas turės mažiau rūpesčių dėl darbuotojo sveikatos.
Taigi šiam renginiui ruošėmės labai rimtai ir atsakingai. Mano žvaliosios, energingosios, nuostabiosios močiutės atliko vieną iš daugelio specialiai žaidynių atidarymui sukurtų choreografinių kompozicijų. Įspūdingą pasirodymą pagal M. Mikutavičiaus muziką atliko net 60 brandaus amžiaus (50–75 metų) moterų. Tokios didelės grupės pasirodymą rengėme bene pirmą kartą. Sunkiausia buvo ne išmokti šokių judesių, o lygiuoti. Pusantro mėnesio sunkiai dirbome – repetavome po kelis kartus per savaitę. Tačiau mums puikiai pavyko. Šokis buvo smagus, energingas. Abejoju, ar kiekviena jauna panelė spėtų koja kojon su mūsų močiutėmis. Pašėlusios tos mano „mergaitės“.
– Visos – į jus?
– Tikriausiai užkrėčiau jas optimizmo ir energijos bacila. Nenustygstame vietoje – dalyvaujame įvairiuose aerobikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Sportuojame, pramogaujame. „Auksinio amžiaus“ moterys tiesiog trokšta naujovių – į choreografines kompozicijas prašo įpinti kokių nors džiazo ar moderniojo šokio elementų.
– Dalyvaujate „Geros sveikatos“ klubo inicijuotame projekte „Judėk laisvai“ – vedate mankštą po atviru dangumi. Kam visa tai?
– Kad būtume sveikesni, stipresni ir žvalesni. Šiandien daug žmonių kenčia nuo antsvorio. Deja, nieko nedaro. Geriausiu atveju tik galvoja apie tai. Siūlau mažiau mąstyti ir imtis veiklos: daugiau judėti ir mažiau valgyti. Užuot ieškojus idealiausios dietos internete ar žurnaluose, geriau pasportuoti. Tuomet ir kilogramai ištirpsta, ir sveikata pasitaiso, ir specialių dietų nereikia. Vien galvodamas ir nieko neveikdamas nieko nepakeisi.
– Ar visada jautėtės sėdinti savo rogėse?
– Nė karto gyvenime nesuabejojau savo pasirinkimu. Dirbti širdžiai mėgstamą darbą – didžiausia likimo dovana. Patiri tiek daug teigiamų emocijų, junti tokį milžinišką pasitenkinimą, kad gali ir kitiems tai dovanoti. Tuomet ir sėkmė nenusigręžia. Gal tik porą kartų į darbą ėjau be nuotaikos. Porą kartų per kone 40 metų! Aerobika, vėliau sportinė aerobika... Veterinarijos akademijoje buvau subūrusi net vaikinų grupę. Oi, kaip jie užsidegę skubėdavo į treniruotę, kaip jiems patiko.
– Jūs nuolat šypsotės, tarsi visos gyvenimo negandos slystų pro šalį.
– Mano šypsena užkoduota genuose. Mama visada sakydavo, kad esu laimės kūdikis, gimiau su marškinėliais. Man visada sekdavosi. Visur. Atrodo, kritiškiausia situacija, juodžiausia duobė, tačiau išsikepurnėju. Ir dažniausiai be didelių pastangų. Tikriausiai dėl to, kad į viską gyvenime žiūriu optimistiškai, pozityviai. Ir labai pasitikiu savimi.
– Drąsiai pasakyta.
– O ką? Visada reikia už save pakovoti, antraip ant galvos užlips. Aš myliu save, rūpinuosi savimi. Ir man visai ne tas pats, kaip atrodau. Tą pasitikėjimą išugdė sportas. Nuo vaikystės lankiau gimnastikos treniruotes. Ir varžybose skindavau pirmąsias vietas. Prisimenu, buvau gal šeštokė. Skelbia varžybų rezultatus, dar nežinau, kokią vietą laimėjau, stoviu įsitempusi, bet vis tiek išsišiepusi iki ausų.
Kitos mergaitės – santūresnės, susirūpinusios, lyg išsigandusios. Pagaliau paskelbia, kad aš laimėjau pirmąją vietą. Persirengimo kambaryje išgirdau konkurenčių priekaištus, girdi, maivausi, vaipausi... Tačiau trenerė sudrausmino mergaites už nekorektišką elgesį ir dar patikino, esą Joanai šypseną pats Dievas nupiešė. Tokie žodžiai man buvo lyg medumi per širdį. Visada pasitempusi, aukštai iškelta galva. Na, argi taip atrodanti mergina ar moteris panaši į nevykėlę? Turiu 150 diplomų, iš kurių tik du – perlenkti. Ką tai reiškia? Tik du kartus pelniau antrąją vietą. Visada buvau pirmoji.
– Mėgaujatės tuo?
– Tiesiog konstatuoju faktus. Ir žodžių nevynioju į vatą. Visada buvau ir tebesu užsispyrusi, siekianti užsibrėžto tikslo. Niekada nenorėjau būti vidutiniokė, pilka, tokia, kaip visi. Man buvo gėda blogai mokytis, nekultūringai elgtis, netvarkingai atrodyti.
– Jums niekada netrūko šlovės ir pripažinimo. Kodėl, perkopusi penktąją dešimtį, ūmai įsiveržėte į šokių projektą?
– Norėjau įrodyti jaunoms panelėms, kad esu nė kiek už jas ne prastesnė. Juk turiu puikiai ištreniruotą kūną, stiprius nugaros raumenis, todėl jaučiausi gana stipri varžovė. Be to, gavau stiprų profesionalų partnerį Deividą Meškauską. Prisipažinsiu, tikrai nemaniau, kad dalyvauti projekte bus taip pragariškai sunku. Mes velniškai daug dirbome. Užtat koks saldus pergalės skonis!
– „Lietuvos šokių dešimtuke“ nuskynėte, atrodo, antrąją vietą?
– Klystate, mes buvome pirmieji. Jau sakiau, kad niekada nebūnu antroji... Išskyrus tuos du sulankstytus diplomus.
– Pakalbėkime apie vyrus. Juk kiekvienai moteriai norisi būti pastebėtai, išgirsti komplimentų. Tikriausiai studijų metais nestokojote vyrų dėmesio?
– To gėrio netrūko visoms gimnastėms. Mokiausi tuomečiame Kūno kultūros institute. Oi, kokiomis aštriomis strėlėmis vaikinai šaudydavo į mus! Tačiau rinkomės mes, o ne jie. Tokius, kurie mums atrodė gražiausi ir šauniausi. Štai taip.
– Ar jūsų vyras – studijų laikų meilė?
– Oi, nereikia apie Bartaškienės asmeninį gyvenimą! Jis yra mano, argi svetimiems tai įdomu?
– Na, išduokite bent kelias detales – išbaigtam portretui nutapyti.
– Mano vyras Albinas – nuostabus žmogus. Gyvenimo ramstis. Su juo jaučiuosi saugi ir tvirta. Jis visur mane palaiko, paskatina, padrąsina. Mudu kartu jau 23 metus. Nors vis atrodo, kad vakar susipažinome. Ši santuoka abiem – antroji. Turime vaikų iš pirmųjų santuokų. Tačiau šiandien viskas susipynė: jo vaikai – ir mano vaikai, jo anūkai – ir mano. Ir atvirkščiai. Albino anūkai – labai muzikalūs. Štai Nojus Bartaška, labiau žinomas Barto vardu, – 2010 m. „Vaikų Eurovizijos“ nugalėtojas. Lukas Bartaška – „Lietuvos balso“ finalininkas.
– Baltai pavydu – jūs taip mokate džiaugtis gyvenimu.
– O kodėl nesidžiaugti? Šiandien jaučiuosi lyg karalienė. Sveikata nesiskundžiu, meilės nestokoju, materialinės gerovės pakanka tiek, kiek turiu. Nereikia geisti ir kaupti turtų. Yra toks posakis, kad paskui katafalką mašina, kurioje sukrauti gyvenimo turtai, tikrai nevažiuoja... Su Albinu esame sielos bičiuliai, panašiai mąstome. Mums svarbiausia – ne pinigą kalti, o išvažiuoti, pamatyti, patirti daug gerų įspūdžių ir emocijų. Išmaišėme visą Europą, dabar vis dažniau nuklystame į Lietuvos pajūrį. Prabudę ryte susikrauname mantą ir išvažiuojame. Ir kokią savaitę gyvename namelyje su ratais. Kur nors Baltijos pašonėje...
– Tam, kad būdami senut senučiukai vartytumėte prisiminimų albumą: „Ar prisimeni, brangusis, kai mes buvome prie jūros...“
– Svarbiausia – ne nuolat puoselėjama materialinė gerovė, o dvasios komfortas. Niekam nedovanočiau savo metų. Jie – mano patirtis ir didžiausias turtas. Dažnai girdžiu savo bendraamžes verkšlenant, girdi, jei būčiau trisdešimtmetė... Niekada nenorėčiau pasukti laiko atgal. Juolab į tuos jaunystės metus. Juk tuomet gyvenimas tik pradedamas kurti – maži vaikai, dažnai trūksta pinigų. Pasvertos ir nepasvertos ambicijos ir dar daug visa ko. Su metais viskas stabilizuojasi, slūgsta emocijos, gyvenimo vairą perima protas...
Kita vertus, kiekvienas gyvenimo tarpsnis – svarbus ir mielas. O koks jis – priklauso nuo mūsų požiūrio. Nesuprantu šių laikų jaunų merginų, tekančių už daugiau nei dukart vyresnių dėdžių ir vadinančių tai santuoka iš meilės. Na, kokia gali būti meilė į tėvus, kitąkart netgi į senelius tinkančiam žmogui? Apie kokius bendrus interesus ir požiūrius galima kalbėti? Dažniausiai tokios santuokos ilgai netveria. Dviejų žmonių sąjungoje pagrindiniu smuiku turi groti meilė. Dviejų žmonių jungtyje turi spinduliuoti akys ir degti širdis.