Visur kartu
Jie buvo vieningi ir draugiški. Visur kartu – į žygius ir šokius. Kauno 4-osios vidurinės mokyklos 11a klasės sienlaikraštyje „Sprigtas“ išliko užfiksuoti visi klasės įvykiai: kaip vaikinai su darbų mokytoju Vladu Draugeliu sukonstravo kartingą ir juo žiemą po Kauno marias važinėdavo, slidėmis po Panemunės šilą čiuožė, vasarą su palapinėmis į žygį traukė.
Visa klasė draugiškai net į šokius eidavo, šokdavo ratu sustoję. Vėliau ir meilės reikalai prasidėjo, iš klasės trys poros susituokė.
Vaikinai diskotekai sukonstravo besisukantį šviestuvą – prisipirko veidrodėlių ir apklijavo gaublį. Tuomet tai buvo niekur nematytas dalykas. Visoms vaikų idėjoms pritardavo auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Jovita Čenienė, ji skatino mokinių savarankišką mąstymą, ugdė stiprų ir vieningą kolektyvą.
Mokyklos diskotekose tais laikais grojo geriausios grupės: „Raganiai“, „Aitvarai“, „Gintarėliai“ ir kt. Platėjančios kelnės ir džinsai, ilgi plaukai, trumpi ar žemę šluojantys merginų sijonai, ženkliukai su laisvės simboliais, plokštelės iš užsienio, gitarų brazdenimai susėdus kur nors ant šaligatvio ar prie Karo muziejaus. Tokia buvo jų jaunystė.
Iš gimtinės – į tėvynę
Visi jie buvo šešiolikmečiai, geriausi klasės draugai. Tik šeši iš jų – kitokio likimo: atėjo laikas ištarti „sudie“. Ne patys, o jų tėvai nusprendė, kad reikia išvažiuoti į pažadėtąją žemę – Izraelį.
Jaunuolių nuomonės niekas ir neklausė, nors jiems Lietuva buvo gimtinė. Kai Šievutės tėvas palaidojo savo mamą ir tuomet susikrovė lagaminus, ji apsiverkė išsiskirdama su savo geriausiais draugais. Tėvas net pyktelėjo – o kaip jis turėtų jaustis, palikęs artimųjų kapus?
1971–1972 metais iš klasės išvyko du vaikinai ir keturios merginos. Niekas neabejojo – išsiskiria visiems laikams. „Niekada jūsų daugiau nepamatysim“, – atsisveikino Vilija. Išvažiuodama Šieva draugams užrašė: „Pavasario naktį alyvom sužydus, palenkę šakelę nuskinkit ir, burdami laimę alyvų žieduose, nors kartą mane prisiminkit.“
Vėliau vieni kitiems laiškus rašė, tačiau jie nepasiekdavo adresato. Neateidavo jokia žinia ir iš anapus geležinės uždangos – visus ryšius blokuodavo, nes išvykusieji buvo nepageidaujami sovietinėje tėvynėje.
Susirinko per pusvalandį
Tik tuomet, kai Lietuva tapo nepriklausoma, ryšiai tarp buvusių klasės draugų vėl atgijo. Draugystės būta tokios stiprios, kad jaunystės bičiuliai susirado vieni kitus.
Pirmasis ledus pralaužė Moti Birger, vadinamas Maksu. Netikėtai jis atvyko 1993 metais, apsistojo viešbutyje ir telefonų knygoje rado vieno klasės draugo kontaktus. Paskambino. Prireikė pusvalandžio, kad vieni per kitus paskleistų žinią – didžioji dalis sulėkė į susitikimą. Buvo labai smagu, linksma ir triukšminga.
Baigę mokyklą jie buvo susitikę tik kelis kartus – toks buvo laikas: mokslai, šeima, vaikų auginimas, todėl bendraklasiai per daug nerūpėjo.
Ruošdamiesi 25-erių metų mokyklos baigimo sukakčiai, iš anksto suderino susitikimo laiką su Maksu. Bet niekas nepagalvojo, kad reikia pasirūpinti ir viza. Formalumus pamiršo ir Maksas, nes kai pirmą kartą lankėsi gimtinėje, vizos nereikėjo. Izraelio pilietis nebuvo įleistas į Lietuvą, turėjo grįžti atgal. Tačiau jis atskrido po mėnesio ir klasė
vėl surengė susitikimą.
1999 metais netikėtai į Lietuvą atvyko ir Arie Akum, draugų vadinamas Liova. Vėl per dešimt minučių įvyko improvizuotas susitikimas. 2005 metais atvažiavo Batsheva Morits (Šievutė). Po metų aplankė bendraklasė iš Amerikos Jolanta Šimkutė-Varnavičienė. Ir kiekvieną kartą ta proga susirinkdavo klasės draugai, kurių didžioji dalis gyvena Kaune, tik trys Vilniuje.
Po 40 metų
Nuo Liovos apsilankymo praėjo 13 metų, pasikeitė telefono numeriai, tuo metu dar nebuvo plačiai naudojamas ir internetas. Kauniečiams Liovos teko ieškoti iš naujo, o paskui per jo mamą bandyti susisiekti su kitomis išvykusiųjų šeimomis. Vyresnioji karta tarpusavyje bendravo, priešingai nei jaunimas, kurie išsibarstė Izraelyje kas kur ir nepalaikė jokių ryšių. Pavyko surasti penkis, nerado tik vienos – Gitos Greisaitės.
Stebuklingo impulso apimti, visi pasiryžo pasiimti atostogas ir atvykti į klasės susitikimą. Niekas nesitikėjo, kad bus taip smagu!
Vilija, organizavusi susitikimą, labiausiai nerimavo, kuo reikės pavaišinti svečius? „Gal jie pageidaus košerinio maisto?“ – jaudinosi. Nusprendė: jeigu neįtiks, nuves į prekybos centrą – tegul perka patys, ką nori. Tačiau vos tik lėktuvas nusileido, išsiritusios trys linksmos klasės draugės vienu balsu sučiauškėjo – norim cepelinų!
Liova jau buvo atskridęs – kibo jam į parankę ir pirmu taikymu į kavinę paragauti vaikystės patiekalo. Paskui į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kur vyko sezono uždarymo koncertas. Liovos kiemo draugas smuikininkas Andrius Pleškūnas pasirūpino, kad jiems atsirastų vietos.
Kitą dieną atskrido ir Maksas, jau 20 metų gyvenantis Londone. Tiesiai iš lėktuvo jis buvo pristatytas į Kauno senamiestį, kur laukė bendraklasiai tautiečiai. Pirmas susitikimas po 40 metų – nors išvyko į tą pačią šalį, tačiau nebuvo progos pabendrauti...
Vienintelis saitas su Lietuva
Buvę kauniečiai Izraelyje lietuviškai bendrauja tik su savo tėvais, bet visi gimtąją kalbą moka puikiai. Tik vienas kitas žodis užstringa atminties labirintuose. Liova nepamiršo lietuviškos poezijos ir pradeda deklamuoti Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Maironį. Pasirodo, kas vaikystėje įdėta į širdį ir atmintį, lieka visam gyvenimui. Maksas sako, kad jam jau būtų sunku skaityti lietuvišką knygą.
Tačiau visi vienu balsu pripažįsta: „Svarbiausia, išliko tie patys šilti ir artimi tarpusavio santykiai su klasiokais.“ Jie ryšius su gimtine išsaugojo per klasės draugus, nes giminių Lietuvoje jau beveik neliko.
Visko išsiilgę
Nesvarbu, kad nėra giminių – svečiai iš tolo aplenkė viešbučius. Visi buvo apgyvendinti pas klasės draugus. Vilija organizavo taip, kad svečiai apsistotų netoli vienas kito, nes dieną surinkdavo visus ir leisdavosi į ekskursijas po Lietuvą.
„Norėjau jiems parodyti viską, ką turime gražiausia Lietuvoje. Klasiokai aplankė Vilniaus senamiestį, Kernavę ir Trakus, iš naujo atrado M. K. Čiurlionio paveikslus. Prisiminę jaunystę, plaukė baidarėmis Virinta ir Šventąja. O, kaip mus išmaudė lietus, bet gėrėjomės žaliais krantais ir buvome labai laimingi“, – pasakoja Vilija.
Rasos šventę sutiko ant Pyplių piliakalnio – svečiai iš Izraelio šoko iš automobilio ir puolė ieškoti žemuogių. Kaip jie džiaugėsi radę uogų, kaip norėjo pajusti jų aromatą. Dangaus meldė lietaus, negalėjo atsigrožėti birželio žaluma. Jie visko buvo pasiilgę, kas priminė vaikystę: žemuogių, lietaus, cepelinų, juodos duonos. Valgė ir lašinius, rūkytas dešras, ragavo sūrius. „Grįžusi iš Operos ir baleto teatro naktį raugiau agurkus, kad jie nors kvapą pajaustų“, – juokiasi V. Puidienė.
Cepelinų ir barščių balius
Klasės susitikimą organizavo kavinėje, susirinko 25 žmonės. Žinoma, to neužteko. Susirinko dar kartą – sodyboje: ant pievos vyko cepelinų ir barščių balius. Sumanus bendraklasis Kęstas specialiai šiai progai iš skalbimo mašinos būgno pagamino krosnelę, kad žolės neišdegintų – privirino kojas. Joje kūreno malkas ir užkaitė didžiulį puodą.
Bulves skuto ir cepelinus lipdė visi, tačiau kad ir kaip stengėsi 20 žmonių, kiekvienam išėjo po vieną ar du didžkukulius. Ech, buvo skanu, bet mažai... Izraelyje cepelinų neparagaus – nei kavinėje užsisakys, nei namuose pasidarys. Net prieš skrydį dar pasivaišino cepelinais Vilniaus kavinėje.
Taip juokiasi tik laimingi
Vilija ruošdamasi susitikimui apgalvojo kelis šventės scenarijus. Iškart suprato, kad kalbėti apie vaikus, namus, skyrybas – beprasmiška. Buvę klasės draugai – skirtingi. Nevienodai likimas atseikėjo išbandymų, ir iš veido matyti, kaip kieno gyvenimas susiklostė. Bet susitikus visa tai tapo nesvarbu.
„Per tas septynias bendraklasių viešnagės dienas tiek juokiausi, kad per dvidešimt metų neprisimenu savęs tokios“, – prisimena Vilija. Susirinkę sodyboje per pietus, iki vidurnakčio nenorėjo skirstytis. O kiek buvo juoko – aidėjo aplinkui. Vėliau senyvo amžiaus kaimynė pasakė, kad taip juoktis gali tik labai laimingi žmonės.
„Mane nustebino tas stiprus broliškas jausmas“, – grįžęs į Izraelį laiške prisipažino Liova. „Aš jau vėl noriu jus pamatyti“, – parašė Šievutė. „Einu ir šypsausi... To mano gyvenime dar nebuvo! Kiek džiaugsmo suteikė susitikimas!“ – dalijasi įspūdžiais Vida.
„Nei skirtinga socialinė, nei turtinė padėtis, nei gyvenimas užsienyje mūsų neišskyrė. Nors juokinga, kokios panašios problemos: ligos, vaikai, „netikę“ vyrai, moterims amžina bėda – neturi kuo apsirengti... Mus užvaldė tokia sielų bendrystė, kad pamiršom visas negandas“, – pasakoja Vilija ir jos balsas užlūžta nuo tramdomų ašarų.
