Atsargiai svajok!
Sėkmės ir esminiu lūžio tašku savo karjeroje K. Siurbytė laiko 2010 ir 2011-ųjų sezoną, kuriame sukūrė net tris įspūdingus pagrindinius vaidmenis: markizės Pompadur operetėje „Madam Pompadur“, grafienės Cedlau operetėje „Vienos kraujas“ ir Amneris miuzikle „Aida“.
„Šis sezonas dovanojo man naują kūrybinę pakopą: suvokimą, kad scenoje reikia mažiau vaidinti ir daugiau būti. Visi trys vaidmenys man labai artimi – aš puikiai jaučiu savo herojes, žinau, ką jos norėtų pasakyti. Galbūt todėl, kad visose jose yra po nedidelę dalelę Kristinos. Pažinusi jas, geriau pažinau save, todėl vaidinti šias moteris man sekasi be didelių pastangų, – šypsosi dainininkė ir patikina, kad būna „nelimpančių“ vaidmenų, kurių perprasti, pajusti niekaip nesiseka. – Iš dalies gerai – tai iššūkis tobulėti, kelti profesionalumą, kita vertus, žiūrovas visada geriau priima natūralumą ir niekada nenori matyti pastangų.“
Markizė Pompadur K. Siurbytei tapo pirmu vaidmeniu, sukurtu remiantis neišgalvota istorine figūra. Artistei visada imponavo tvirto charakterio žymios istorinės asmenybės, todėl kurdama savąją markizę Kristina uoliai studijavo viską, kas siejosi su šia neeiline moterimi. Amneris dainininkę sužavėjo išmintimi, netikėta charakterio kaita.
„Devynerius metus laukdama savo sužadėtinio iš kvailos, išlepintos mergiūkštės Amneris virsta tikra mylinčia moterimi, kuriai nesvetimas pyktis, išdavystė, keršto troškimas ir... kilniaširdiškumas. Artistas – tai ne personažas, tačiau įsijautus į vaidmenį išgyventi stiprių jausmų kaitą, siųsti žmones į mirtį, patikėkit, nėra lengva. Šį sezoną miuziklas „Aida“ buvo rodomas net 32 kartus“, – apie kūrybines paieškas pasakoja K. Siurbytė ir prisipažįsta, kad jaunystėje žiūrėdama operetę „Vienos kraujas“ su garsiąja Danute Dirginčiūte vis svajodavo būti grafiene Cedlau.
„Čia iš serijos: norai pildosi – atsargiai svajok!“ – juokiasi solistė, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre per dešimt metų sukūrusi apie 25 vaidmenis.
Gal ji turi slaptą viltį, svajonę suvaidinti kokį nors konkretų personažą? „Noriu, kad mane nustebintų!“ – gudriai šypsosi K. Siurbytė.
Norėjo būti psichologe
Minčių tapti dainininke ar aktore Kristina niekada nepuoselėjo, tačiau jau vaikystėje puikiai žinojo, kas yra teatras. Mergaitė augo su tėvais, seneliais ir teta – mamos seserimi, savo krikštamote, tetute, kurią švelniai vadino Tute.
„Gyvenime turėjau tris mamas. Po tikros mamos tetutė Tutė man buvo antroji mama ir, matyt, tas žmogus, kurio dėka atradau teatrą. Ji ne tik mane nuolat vesdavosi į spektaklius – teatru sugebėjo paversti ir mažos mergaitės kasdienybę! Aš labai ilgai tikėjau gerosiomis fėjomis ir neleisdavau vaikams skinti gėlių, nes būtent gražiuose jų žieduose gyveno šios stebuklingos būtybės, eidama namo pievoje nykštukams pasmaližiauti palikdavau medaus... O kai pavargdavau vaikščioti ir prašydavausi nešama, teta pasiūlydavo padainuoti – taip aš pamiršdavau nuovargį“, – pasakoja K. Siurbytė.
Jos muzikiniai sugebėjimai buvo pastebėti labai anksti.
„Buvau ketverių, kai iš atminties pirštu fortepijono klavišais subaksnojau „Kačių maršą“, – prisimena Kristina. Muzikos mokyklos ji labai nemėgo, bet vertė tėvai, todėl ir grojo. Požiūris į muziką pasikeitė 7-oje klasėje, kai Nijolė Jautakienė pakvietė dainuoti sakralinės muzikos ansamblyje „Pastoralė“. Tuomet Kristina suprato: groti ir dainuoti – du visiškai skirtingi dalykai.
„Dainuodama atradau save, pajutau džiaugsmą, – atvirauja artistė, ansamblio vadovę vadinanti trečiąja mama. – Per septynerius metus ji ne tik išlavino mano kaip dainininkės muzikinius gebėjimus, bet ir paskatino labiau gilintis į savo vidų, tobulėti dvasiškai, padėjo suvokti išvaizdos, aprangos stiliaus, savęs pateikimo viešumoje svarbą.“
Ir vis dėlto susieti gyvenimo su muzika Kristina nė neketino – ruošėsi stoti studijuoti psichologiją: jai sekėsi suprasti ir išklausyti, patarti. „Norėjau padėti žmonėms, – prisipažįsta. – Bet gyvenimą netikėtai pakoregavo pats likimas. Koją pakišo iš algebros egzamino gautas devynetas. Konkursas buvo labai didelis, todėl neturėdama dešimties balų galėjau pamiršti psichologijos mokslus. Taigi pasirinkimas studijuoti Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete solinį dainavimą man atrodė labai akivaizdus ir natūralus dalykas.“
Pašaukimas skleisti šviesą
Į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną K. Siurbytė įžengė dar būdama trečio kurso studentė – reikėjo jaunų aktorių spektakliui „Mažoji burtų fleita“. Baigusi akademiją teatre ji jau turėjo 8–9 vaidmenis, o šiandien Kristina – viena populiariausių šio teatro artistų, atlieka soprano partijas skirtingų žanrų spektakliuose: operose, operetėse ir miuzikluose.
„Dainavimas – sunkus mokslas. Akademijoje mus moko dainuoti operą, o operečių, miuziklų atlikėjų niekas neruošia, tenka patiems perprasti šiuos žanrus, nejučiomis tampame diletantais, – pripažįsta Kristina ir nesutinka, kad operoje dainuoti sunkiau nei operetėje ar miuzikle. – Čia turi pasitelkti kur kas daugiau gebėjimų – juk reikia ne tik dainuoti, bet ir kalbėti, šokti. Miuziklo libretas artimesnis dramai, jo muzikinė medžiaga užrašyta žemame registre, todėl dainuoti nėra patogu.“
Kuris iš žanrų artimiausias, Kristina negali pasakyti: vis dar ieško savęs. Spektaklyje „Meistriškumo pamoka“ išbandžiusi Kauno valstybinio dramos teatro sceną, atliekanti koncertines programas Lietuvos, Austrijos, Švedijos, JAV, Čekijos salėse dainininkė prisipažįsta, kad ją labiau traukia kamerinė atmosfera.
„Gal nesu tokia stipri artistė, kad galėčiau suvaldyti didelę salę?.. – spėlioja K. Siurbytė, jai itin svarbus ryšys su žiūrovu. – Mistika, tačiau nutinka ir taip, kad nuo artistų žiūrovas atsitveria kažkokia neregima siena, kurios pramušti niekaip nesiseka. O spektaklį vadinti sėkmingu galima tik esant abipusiam ryšiui! Artisto pašaukimas skleisti žmonėms šviesą, meilę, džiaugsmą – tai jam Dievo suteikta dovana, kuria norisi pasidalinti su žiūrovais. Priešingu atveju savo energiją jis švaisto į orą.“
Charakteris keičiasi
Teatras užima 97 proc. K. Siurbytės gyvenimo. Jai patinka čia ne tik dirbti, bet ir tiesiog būti! Prieš spektaklį ji ateina net trimis valandomis anksčiau, kad galėtų iš lėto įsijausti į savo vaidmenį.
Teatre jos laukia ir ištikimi draugai, su kuriais smagu ilsėtis, gimtadienius švęsti, be to, jie su meile į akis pasakys karčią tiesą, įspės darant klaidas, patars, palaikys ne tik tuomet, kai sunkiai sekasi vaidmuo, bet ir kilus asmeninių problemų.
„Žinot, beveik visi aktoriai turi puikią nuojautą, šeštąjį jausmą: profesija mus moko stebėti, įžvelgti, analizuoti, jausti, suprasti. Nuo mūsų sunku ką nuslėpti – užtenka pažvelgti žmogui į akis! Esame neblogi psichologai net ir nebaigę psichologijos mokslų. Labai myliu žmones, net bambeklius, todėl anksčiau neprašoma veržiausi visiems padėti, kišausi į jų gyvenimus ir tik neseniai suvokiau, kad darau blogai: žmogus turi elgtis ne taip, kaip tu nori, o kaip jam reikia“, – pripažįsta artistė.
Kristina paveldėjo iš savo mamos ne tik grožio, jaunystės genus, bet ir tvirtą charakterį. Tiesa, jį prieš trejus metus pakoregavo skyrybos ir beveik tuo pačiu laiku labai artimos vėžio palaužtos draugės netektis: Kristina suvokė, kad ir gyvenime svarbu mažiau vaidinti, o daugiau būti.
Kelias į save
„Kada žmogus sako tau, kad pasikeitei? Kai nustoji elgtis, kaip jis nori. Nors nesu „pūkutis“, tačiau ilgą laiką elgiausi taip, kaip iš manęs tikėjosi kiti. Daugiau nenoriu savęs apgaudinėti, išduoti. Žinoti, ko nori, yra kur kas svarbiau, nei daryti tai, ko iš tavęs laukia aplinkiniai!“ – tikina K. Siurbytė.
Ji sako atradusi naujas gyvenimo vertybes: pradėjusi nekęsti melo, net ir „švento“, savęs gailinčių, amžinai niurzgančių žmonių. Juk adatos maiše nepaslėpsi, taip ir tiesa anksčiau ar vėliau visada paaiškėja, o kalbantis atvirai, išsipasakojus, bendraujant be nutylėjimų gyventi daug paprasčiau. Gailėtis savęs – tuščiai švaistyti laiką ir energiją. Gal geriau ne žudyti save, o bandyti iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą.
„Ne taip seniai ir aš buvau viena iš nuolat stenančių, nepatenkintų, savyje kaupiančių negatyvo juodulį žmonių. Lūžį sukėlė vėžiu susirgusi draugė. Ji išmokė kitaip žvelgti į gyvenimą, įvertinti tai, ką turiu, džiaugtis viskuo: muzika, šlapdriba, arbatos puodeliu... Gyvenime gerų dalykų yra daugiau nei blogų. Gebėjimas juos pastebėti priklauso nuo žmogaus mokėjimo išlikti šviesoje. Kodėl žmonėms malonu nuolat skųstis, sirgti? Jei jie pasveiks, nebebus apie ką kalbėtis! Amžinai sergantys, nelaimingi – toks jų gyvenimo būdas“, – tvirtina dainininkė, visa tai supratusi, beje, tik tuomet, kai pačiai pavyko išlipti iš šios duobės.
Pastaruoju metu nestokojanti geros nuotaikos ir teigiamų emocijų Kristina neslepia: sunkių silpnumo valandėlių retsykiais dar pasitaiko, bet išmoko jas įveikti. „Man puikiai padeda meditacija. Nesakau, kad šis būdas tiks visiems – kiekvienas turi rasti savo kelią į dvasinę ramybę, – įsitikinusi artistė. – Esu labai laiminga. Laimė – tai mokėti įvertinti, ką turime, kas mus supa. Laimė nubusti, pamatyti savo artimuosius, turėti mylimą darbą, būti sveikai... Deja, daugelis žmonių to ne tik neįvertina – apskritai nepastebi!“
Vienatvė netrikdo
Mėgstanti bendrauti, būti viešumoje dainininkė su malonumu mėgaujasi vienatve. Prieš kelerius metus išsiskyrusi K. Siurbytė šiandien itin brangina savo laisvę ir būdama viena jaučiasi gerai. Ji įdomi pati sau, be to, turi daug draugų, su kuriais jai smagu, tad vyro „dėl kvapo“ nereikia. Tačiau dainininkė durų neužveria: būtų puiku, jei atsirastų tikras vyras...
„Ar verta eikvoti energiją nesulipdomiems santykiams sulipdyti? Jei tarp dviejų žmonių nėra dvasinio ryšio, supratimo, jei jie vienas kito nejaučia, kam būti kartu? Be to, aš nesu dovanėlė: kai sunkiai einasi perprasti vaidmenį, kažkas nesiseka, galiu būti širšė, – pripažįsta Kristina ir susimąsto: – Gal esu egoistė?..“
Šį klausimą ji sau užduoda ir prisiminusi, kaip po pavykusio spektaklio skuba ištrūkti iš teatro: norisi kuo ilgiau mintimis dar pabūti išgyventoje istorijoje iš lėto einant pėsčiomis namo. Vienatvė artistei padeda atsipalaiduoti nuo psichologinės įtampos, atgauti jėgas. Dainininkė skaito knygas, mezga, kartais žiūri televizorių, tačiau nutinka ir taip, kad tiesiog guli lovoje žiūrėdama į sieną.
„Tai ir savotiška meditacija, – juokiasi Kristina. – Nors vis dėlto labiausiai mėgstu pasivaikščiojimus miške. Vaikštau viena ir dainuoju tarsi kokia pelkių deivė. Ypač patinka dainos su muzikos ir žodžių vienove.“
Artistė visada nekantriai laukia atostogų, kada bent savaitę tarsi atsiskyrėlė be mobiliojo ryšio, be civilizacijos gali praleisti Dzūkijos miškuose, Juškonių kaime, esančioje režisieriaus Gyčio Padegimo sodyboje.
„Gytis moka suburti žmones, sukurti savo sodyboje jaukią šeimyninę atmosferą, nors čia suvažiuoja aktoriai iš skirtingų Lietuvos teatrų. Vien ko vertos jo istorijos po didžiąja liepa! Juškonyse lankausi dešimt metų ir nė karto tos pačios negirdėjau“, – stebisi Kristina.
Ji įsimylėjusi Lietuvos spalvų pastelę, vasarų vėsą, tad minčių apie atostogas tvankiuose užsienio kurortuose nė nepuoselėja. Norėtų aplankyti Provansą. Šis kraštas ją traukia jaukiais, nedideliais kaimeliais, levandų, aguonų laukais, pasaulyje išgarsėjusiais sūriais, vynais, ten tvyrančia išskirtine aura.
