Penkerių metų Augustą auginanti Lina Budzeikaitė išsiskyrė su jo tėvu, kai sūnui buvo vos dveji. Nors moteris sudaro atviro, nuoširdaus žmogaus įspūdį ir sako gyvenime nemokanti vaidinti, kad jai gerai, jeigu taip nėra, nieko daugiau, išskyrus faktus, iš aktorės šia tema neišpeši.
Ji tai paaiškina labai paprastai – gali pasakoti apie savo vaidmenis, savo charakterį, patirtį, tačiau ne apie kitus žmones, kurie turi teisę į savo gyvenimą. Ir šiaip stengiasi pokalbius riboti, nenori nuolatos šmėkščioti viešumoje. „Tikriausiai tai ateina su amžiumi“, – mano pašnekovė.
Paprašyta papasakoti apie savo charakterį, aktorė pusiau juokais atsakė: „Charakterį turiu!“ Po Avino ženklu gimusi moteris teigia išsiskirianti šiam ženklui priskiriamais bruožais: užsispyrimu, tvirtumu, impulsyvumu.
„Galiu pasielgti karštakošiškai, o paskui įsijungia protas... Tačiau man nesunku pasakyti, kad buvau neteisi. Žinoma, tai pareikalavo nemažai darbo su savimi“, – šypsodamasi kalbėjo L. Budzeikaitė.
Tačiau aktorė atvirauja, kad savęs kardinaliai perauklėti niekuomet nebuvo užsibrėžusi, žinoma, charakteris su metais pats savaime šiek tiek gludinosi. Ir savo impulsyvumą ji priėmė kaip faktą, tik priprato apmąsčiusi situaciją pripažinti savo klaidas.
Sūnus – puikiausias mokytojas
„Puikiausias mano mokytojas yra sūnus. Jis mane nuolatos ir nuosekliai moko kantrybės, kurios neturėjau daug. Su sūnumi nuolat reikia imtis diplomatijos, ieškoti kompromisų – juk kasdien pyktis nesinori. Jis mane ugdo labiau nei bet kokios knygos ar kursai“, – kalbėjo L. Budzeikaitė.
Vis dėlto aktorė teigia nevaidinanti idealios moters ir idealios mamos – kartais neigiami impulsai ateina iš aplinkos, ir tenka konstatuoti, kad šiandien – „ne ta diena“.
„Leidžiu sau ir blogos nuotaikos pabūti, ir patinginiauti, kai to norisi“, – prisipažino pašnekovė ir pridūrė, kad savęs nei keisti, nei teisti, nei kontroliuoti nėra linkusi, dažnai pasikliauja intuicija. Kartais būna, jog pasiduoda kitų nuomonei dėl to, kad taip reikia pasielgti dėl „ramybės“, „sveiko proto“, „geros partijos“, tačiau padaro sau tik blogiau. „Pasakiau „ne, ne ir ne“ tokiems sprendimams – stengiuosi likti savimi, būti sau drauge, o ne prieše“, – šypsodamasi kalbėjo aktorė.
Motinystės instinktas snaudė
Paklausta, kokią save įsivaizdavo kaip mamą, ko prisiekinėjo nedarysianti, kokių principų būtinai laikysiantis, Lina Budzeikaitė atsakė, kad stiprų motinystės instinktą, jos nuomone, turi anaiptol ne visos moterys ir ji priklauso tai kategorijai.
„Kol gimė Augustas, t. y. iki 34 metų, gyvenau apie vaikus visai nemąstydama, gyvenimas sukosi visai kitokiam sūkury. Nejusdavau, kad laikas bėga, kad galbūt aš jau smarkiai vėluoju tapti mama“, – prisipažino aktorė ir pridūrė, kad elgėsi priešingai nei jos herojė naujausiame seriale „Namai, kur širdis“, bandžiusi sugriebti, kaip jai atrodė, paskutinį šansą – pasitaikiusį laisvą vyriškį. Deja, laimės ji nesurado...
L. Budzeikaitė teigė savo motinystę ėmusi suvokti tik tuomet, kai tai atsitiko. Tiesa, ir tuomet tapti mama specialiai nesiruošė, tik dažnai kalbėdavosi su drauge, kuri tuo pačiu metu laukėsi antrojo vaiko.
„Būti mama mokausi „procese“, kasdien patirdama naujų išbandymų, išgyvenimų ir džiaugsmų“, – dėstė pašnekovė.
Kratosi neramių minčių
Paklausta, ar nepasikeitė požiūris į savo materialinį pagrindą – juk viena gyventi neturint jokių socialinių garantijų, kai esi vienas, ir visai kas kita, kai esi atsakingas už savo vaiką, – aktorė atsakė, jog menininkai (bent jau apie save ji tai galinti tvirtai pasakyti) yra pripratę būti socialiai nesaugūs, tad ir ji buvo tikra, kad jeigu tiek metų išlaikė save, sugebės išsilaikyti ir su vaiku. Tiesa, pripažino, kad šiek tiek nerimo pajuto, kai su vaiku liko viena.
Tuomet ėmė kamuoti mintys, kad reikės vaiką ne tik išmaitinti, bet ir lavinti, paskiau išleisti į mokslus ir t. t.
„Nors sūnus dar gulėjo vežimėlyje, tokios mintys vienu metu buvo mane žiauriai užspaudusios. Tačiau saugodama savo sveikatą ir nervus šių minčių valios pastangomis atsikračiau“, – pasakojo aktorė, pridūrusi, kad išmokė save galvoti tik apie tai, kaip yra šiandien. Šiandien yra gerai, vadinasi, gerai, o kai bus rytojus, tuomet ir matys.
„Man gyvenime baisiausia – rutina, tad stengiuosi, kad gyvenimas būtų panašus į improvizaciją“, – prisipažino L. Budzeikaitė.
Aktorė teigė pati pasirinkusi tokį gyvenimą: ji neturi viršininkų, gali rinktis, su kuo dirbti ir ką vaidinti, tačiau už tokį dvasinį komfortą ir laisvę reikia mokėti – juk neturi nei nuolatinių pajamų, nei garantijų, kad visuomet turės darbo.
„Vis dėlto tokią kainą esu pasiryžusi mokėti“, – sakė ji.
Žinoma, būna nerimastingų dienų vasaros pabaigoje, kai dar neaišku, kaip viskas klostysis naująjį sezoną, tačiau vienąkart išaušta diena, kai viskas stoja į savo vietas.
Paklausta, ar nebuvo gyvenime tokių laikų, kai neturėjo visai jokių pasiūlymų dirbti, aktorė atsakė, kad darbinio štilio, kai ne tik nieko neuždirbi, bet ir jautiesi niekam nereikalingas, pastaruoju metu nepajuto – juk su vaiku visuomet yra ką veikti, jam visuomet esi reikalingas.
„Krizė pasijuto tik „skaičiukuose“, – atviravo aktorė ir paaiškino, kad ji, kaip ir dauguma aktorių, ne tik kuria vaidmenis, bet ir garsina filmus, veda renginius, dirba televizijoje.
Moka planuoti finansus
Savaime suprantama, nepastovios pajamos būtų prapultis žmogui, kuris nemoka prireikus pataupyti ir gauto didesnio honoraro nesugebėtų paskirstyti ilgesniam laikui.
Lina Budzeikaitė patvirtino, jog finansus tikrai moka planuoti taip, kad jų turėtų nuolatos – iš pradžių atideda būtiniausioms išlaidoms, maistui ir mokesčiams už komunalines paslaugas, paskiau žiūri, ką dar sau ar sūnui galėtų leisti.
Neseniai Lina savo kuklų vieno kambario butuką iškeitė į didesnį geresniame rajone. Tačiau su bankais, pasak jos, nesusidėjo – jai nepriimtina mintis, kad daugybę metų kiekvieną mėnesį tektų drebėti, ar užteks lėšų banko įmokai. Pardavusi savo butą, trūkstamą sumą pridėjo iš santaupų, pagelbėjo ir šeima, kuri visuomet prireikus susitelkia ir padeda. Skolas sako atidavinėjanti iki šiol, tačiau su pinigais elgtis mokančiai aktorei tai nėra itin slegianti našta.
L. Budzeikaitė kilusi iš paprastos šeimos, kurioje išaugo du vaikai – Lina ir jos brolis, mama jau daug metų našlauja, gyvena Marijampolėje, kur gimė ir pati aktorė.
Tiesa, Lina teigia niekada nekalbėjusi su ryškiu suvalkietišku akcentu, nors tarmiškai šnekėti moka. Be to, jos mama buvo ne suvalkietė, o zanavykė – zanavykų tarmė laikoma mažiausiai nutolusia nuo bendrinės lietuvių kalbos.
Išbandė ir Angliją
Paklausta, kodėl buvo išvažiavusi dirbti į Angliją, pašnekovė atsakė, jog tikrai ne dėl to, kad Lietuvoje nebūtų turėjusi kaip užsidirbti.
„Mane domino ne pinigai, nors uždarbis buvo išties neblogas. Norėjau pabandyti pagyventi užsienyje, nes vienu metu ši mintis buvo mane gerokai apsėdusi“, – pasakojo Lina. Londone, pasikeisdama su kitu vedėju, ji vedė interaktyvųjį žaidimą, kuris buvo transliuojamas į Lietuvą.
L. Budzeikaitė tvirtino, kad pavažinėjusi pusantros valandos į darbą ir tiek pat laiko namo, pabuvusi izoliuota nuo draugų, kurių turėjo du – vienam skambindavo vieną dieną, kitam – kitą, – suprato, jog toks gyvenimas jai nelabai patinka.
„Žinoma, gyvenimas Londone turi nemažai pranašumų. Jei būčiau jame pagyvenusi ilgiau, gal ir draugų atsirastų, bet tuomet mano asmeninė situacija susiklostė taip, kad labai norėjau grįžti į Lietuvą“, – dėstė aktorė ir pridūrė, kad per tą laiką suvokė, jog galėtų gyventi kitame sociume, sugebėtų susikurti gyvenimą, bet kartu suprato ir tai, kaip gera Lietuvoje. Pasak L. Budzeikaitės, kiekviena patirtis yra vertinga ir sutvirtina žmogų.
Su kokybės ženklu
L. Budzeikaitė Muzikos ir teatro akademijoje yra baigusi režisieriaus Jono Vaitkaus kursą, ir tai aktoriui tarsi suteikia kokybės ženklą.
„J. Vaitkus buvo neabejotinas autoritetas, visi jo klausė. Jis sugebėdavo iš aktoriaus ištraukti viską, ir dirbti su juo nebuvo lengva. Tačiau ši patirtis taip pat gulė į gyvenimiškos patirties taupyklę“, – sakė aktorė, pridūrusi, kad visi pastebi, jog J. Vaitkaus mokiniai yra labiau vėtyti ir mėtyti, labiau moka prisitaikyti, išsiskiria imlumu, lankstumu.
Pašnekovė pasakojo, kad jai buvo sunku ne tik dėl studijų, bet ir dėl to, jog buvo kilusi iš mažo provincijos miestelio, tad jai ilgiau reikėjo bręsti. Nors kažkokių didžiulių konfliktų ar asmenybės „laužymo“ iš studijų laikų ji neprisimena.
Tačiau nepamiršta ir aktoriaus Antano Šurnos, aktorinio meistriškumo dėstytojo, ir aktorės Irenos Kriauzaitės, dėsčiusios scenos kalbą.
„Su jais bendraudavome daug artimiau, ir jie man labai daug davė. Patys buvo aktoriai, todėl santykis su jais buvo kitoks“, – kalbėjo L. Budzeikaitė.
Lina iki šiol prisimena A. Šurnos diegtą pagarbą kiekvienam vaidmeniui ir žmogui apskritai – netgi vaidinant didžiausią nusikaltėlį reikia ieškoti pateisinimo, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip, bandyti jį išteisinti. Pasak A. Šurnos, pagarbą reikia justi net kvailesniam už save herojui.
Vengia etikečių
Aktorei iki šiol keista, kad žmonės jos kuriamus personažus skirsto į geruosius ir bloguosius, klausia, ar jai patinka vaidinti neigiamus herojus. Tuomet Lina sako, kad nelygu, kaip į jos vaidinamą personažą žiūri – ar iš teisuolio, ar iš gyvenimiškų pozicijų. Juk nė vienas nesame tikras, kaip pasielgtume vienoje ar kitoje situacijoje.
„Deja, žmonės dažnai linkę skubėti klijuoti etiketes“, – įsitikinusi pašnekovė. Tiesa, ji prisipažino, jog visuomet stengiasi sušvelninti personažo savybes, kad vaidmuo nebūtų vienareikšmis ir etiketę priklijuoti būtų sunkiau.
Beje, L. Budzeikaitė nėra iš anksto nusiteikusi prieš jokius vaidmenis. Ji tvirtai įsitikinusi tik tuo, kad nėra sukurta komiškiems vaidmenims – tai ne jos stichija.
Paklausta, ar mokytojų įdiegtą pagarbą kiekvienam vaidmeniui pritaiko ir vaidybai serialuose, aktorė atsakė teigiamai. Be to, nors visi serialai „metami“ į vieną krūvą, iš tikrųjų jų yra įvairių, maža to, ir jų kokybė, palyginti su pirmaisiais, po truputį gerėja.
Į klausimą, kaip vertina aktorius, kurie atvirai sako, kad serialuose vaidina tik dėl duonos kąsnio, pašnekovė atsakė visai netikėtai:
„Žinokit, skurdas – labai baisus dalykas...“ Pasak Linos, baisu net pagalvoti, kad jai tektų eiti dirbti niekinamo darbo vien dėl to, jog pensija yra maža...
Tiesa, L. Budzeikaitė tikina nesukanti nosies nuo jokio vaidmens, nes yra aktorė ir nori dirbti, nors kartais pačiai reikia sugalvoti, kas tame vaidmenyje galėtų sudominti, rasti vidinę motyvaciją.
Pašnekovė anaiptol nesigaili vaidinusi prieštaringai vertintame filme „Pilotas“, sukurtame remiantis buvusio prezidento Rolando Pakso gyvenimu. Ten ji vaidino prezidento patarėją, kurią visi tapatino su Dalia Kutraite.
Tiesa, į akis, kaip Lietuvoje įprasta, jai niekas nieko nesakė, nebent bjaurų komentarą internete parašydavo, tačiau kadangi Lina interneto komentarų neskaito ir interneto neturi (dėl sūnaus), jokių blogų reakcijų nė nepajuto. O pats kūrybos procesas ją džiugino – pasikalbėję kūrybinėje grupėje, jie nutarė politikos neakcentuoti, pateikti tai kaip gyvenimišką istoriją.
„Man šis vaidmuo buvo ir galimybė pasitikrinti, ar dar visiškai neužsisėdėjau namuose – Augustui tuomet nebuvo nė metų“, – dėstė aktorė, vienodai rimtai vertinanti ir mamos misiją, ir savo darbą. Toks požiūris ją prieš daugiau nei 10 metų paskatino išeiti iš Jaunimo teatro – pajuto, kad kartais į sceną eina nenoriai, kad vaidyba tapo rutina.
Moteris pagalvojo, kad tuomet, kai rinkosi profesiją, ši jai turėjo būti šviesulys, o ne „valdiška“ tarnyba. Dar kiek padvejojusi ir suvokusi, kad vėliau gali ir nebeišdrįsti, ji nutarė tapti laisvąja menininke, pažiūrėti, ar galės taip išgyventi. Ilgainiui atsirado ir vaidmenų, ir „apetitas“ vaidinti.
„Teatrą aš labai myliu, kaip myli vienas kitą pora, gyvenanti skirtingose valstybėse. Labai laukiu susitikimo su juo...“ – šypsodamasi išsitarė aktorė.