Paskutinioji apokaliptinė pranašystė siejama su mistiška data – 2012 12 21. Šią dieną esą įvyks fatališka katastrofa ir bus pasaulio pabaiga.
Žaloja psichiką
Dvasininkai, psichologai pastebi, kad pranašystės sklando visais laikais, tačiau jų itin padaugėja sunkmečiu, kai žmonės yra pažeidžiami, sutrikę, nusivylę gyvenimu, kai ekonominė, ekologinė, dvasinė krizė gimdo nesaugumo, netikrumo jausmą.
Psichologijos mokslų daktaras Marius Daugelavičius teigia, kad pasaulio pabaigos pranašystės sulaukia didžiulio žmonių susidomėjimo, nes skelbia blogą žinią.
„Žmonės labiau reaguoja į neigiamas naujienas nei į teigiamas, – tvirtina M. Daugelavičius. – Žmogaus psichika veikia taip, kad į pavojaus signalą reaguoja nedelsiant, apima baimė. O pasaulio pabaigos pranašystės – tai jau totalus pavojus, nuo kurio negali apsisaugoti ar jį suvaldyti. Žmogui darosi baisu, todėl bet kokios žinios apie tai tampa reikšmingos.
Kita vertus, mūsų viduje užkoduotas noras pažinti pasaulį, tai, kas nesuprantama. Kyla gyvenimo prasmės, egzistenciniai klausimai. Išgirdus apie pasaulio pabaigos pranašystes stebimasi ir mėginama suvokti: kaipgi gali viskas pasibaigti? Baimė, susidūrimas su giluminiais, netgi ezoteriniais, nepažintais dalykais žmones traukia, todėl jų „kokteilis“, prakalbus apie pasaulio pabaigą, sukelia didžiulį ažiotažą.“
Sąmonėje lieka išgirsta, perskaityta ar pamatyta informacija, o blogos žinios neigiamai veikia žmogų.
„Pavojaus signalas verčia susigūžti, bijoti. Kuo daugiau tokių signalų, tuo smarkiau žmogaus vidus reaguoja sukeldamas įtampą, jaudulį, nerimą, baimę, – teigia psichologas. –
Jei žmogus nuolat galvoja apie pasaulio pabaigos pranašystes, gilinasi į tą temą, informacija apie pavojingus dalykus kelia neigiamas reakcijas, žaloja psichiką.“
Magiškas majų kalendorius
2012 m. neva įvyksiančią pasaulio pabaigą išpranašavo majai. Pagal senovės majų kalendorių gruodžio 21-ąją Žemei, Saulei ir Paukščių Tako centrui išsirikiavus į vieną liniją per žiemos saulėgrįžą įvyks senosios eros pabaiga ir Žemė turėtų nustoti egzistuoti.
Prieš kelis tūkstančius metų Centrinėje Amerikoje klestėjusi majų civilizacija garsėjo astronomijos žiniomis. Stebėdami dangaus kūnus majai buvo suskaičiavę, kad metai trunka 365,242 dienos. Pagal šiuolaikinius apskaičiavimus Saulės metų trukmė yra 365,2422 dienos.
Skirtumas – tik dvi dešimtys tūkstantųjų dalių. Tai apskaičiuota prieš tūkstančius metų neturint šiuolaikinių prietaisų. Majų kalendorius buvo gana tikslus, palyginti su kitų kultūrų kalendoriais.
Majai tikėjo, kad pasaulis egzistuoja ciklais. Iki majų civilizacijos jau buvo įvykę keturi ciklai – patekėjusios keturios Saulės, o majai, jų manymu, gyveno penktosios Saulės epochoje. Visi ankstesni keturi ciklai, pasak majų, baigėsi pasauline katastrofa ir ankstesnės kultūros žuvo šių kataklizmų metu.
Jie teigė, kad penktąją Saulės epochą sunaikins Žemės judėjimas, viskas žus. Kai kuriems majų kalendorių tyrinėtojams šis įrašas apie pasaulio pabaigos datą yra abejotinas. Jis šifruojamas įvairiais būdais. Vieni tvirtina, kad pasaulio pabaigą majai prognozavo 2012 metais, o kiti – 4072-aisiais.
Apokaliptiniai reiškiniai buvo pranašaujami daugybę kartų, o kai kurios kalendorinės datos taip pat laikytos fatališkomis kaip ir 2012 12 21.
Pasaulio pabaigos, Didžiojo teismo dienos ar Mesijo atėjimo buvo laukiama 666-aisiais, 1000-aisiais, 2000-aisiais bei kitomis panašiomis datomis, kai skaičiai susidėstydavo taip, lyg slėptų magišką paslaptį.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad dalis žmonių tais metais išpardavė savo turtus ir susiruošė keliauti į amžinybę. To laikmečio metraštininkų užfiksuota, kad, pavyzdžiui, laukiant 1000-ųjų metų Europoje kilo nemaža panika. Žmonės išdalijo savo turtus, nemažai jų užsidarė vienuolynuose ir atgailavo už nuodėmes laukdami pasaulio pabaigos.
Gausybė versijų
Remdamosi astronominiais įvykiais, religinėmis pranašystėmis pasaulio pabaigą pranašavo įvairios tautos, kultūros, religijos.
Senovės šumerai tikėjo, kad aplink Saulę skrieja paslaptinga planeta Nibiru, kuri priartėja prie Saulės kas 3,6 tūkst. metų. Pranašaujama, kad Nibiru 2012 m. išsirikiuos į vieną liniją su Saulės sistema ir tai sukels meteoritų lietų, prasidės žemės drebėjimai, cunamiai ir įvyks pasaulio pabaiga. Kita klaidžiojanti pranašystės versija: jei Nibiru atsitrenktų į mūsų planetą arba praskrietų itin arti, neva gali sustabdyti Žemės sukimąsi.
Pasaulio pabaigą skelbė Sabos karalienė Mikalda, gyvenusi 578 metais prieš Kristaus gimimą, ir garsusis viduramžių pranašas Nostradamas. Romos popiežius Inokentijus III tvirtino, kad pasaulio pabaiga ateis 1284 metais, kai sueis 666 metai nuo islamo atsiradimo. Pasak dominikonų vienuolio, rašytojo, astrologo Tomo Kampanelos, 1603 m. Žemė susidurs su Saule.
1843 m. adventizmo įkūrėjas Viljamas Mileris pranašavo antrą Jėzaus Kristaus atėjimą į Žemę ir šėtono valdymo epochos pabaigą. Kai prognozė neišsipildė, V. Mileris pasaulio pabaigą „perkėlė“ į 1844-uosius. Apie šimtą Rusijos stačiatikių sektos „Raudonosios mirties broliai ir seserys“ narių susidegino 1900 m. laukdami pasaulio pabaigos. Mormonų sektos įkūrėjas Jozefas Smitas savo pasekėjams tvirtino, kad pasaulio pabaiga bus praėjus beveik penkiasdešimt metų po jo mirties – 1981-aisiais.
Nors nė viena pranašystė apie paskutiniojo teismo dieną neišsipildė, pranašautojų netrūksta ir šiais laikais. Amerikietis pamokslininkas Haroldas Kempingas iš pradžių tvirtino, kad pasaulio pabaiga įvyks 1988 m., vėliau teigė, jog 1994-aisiais, o kai ir tuomet jos nesulaukė, paskelbė, kad apokalipsė ištiks 2011-aisiais...
Mokslininkai neigia
Mokslininkai visokio plauko apsišaukėlius pranašautojus kaltina žmonių gąsdinimu, panikos kurstymu. Jie neigia Nibiru planetos egzistavimą, o majų, šumerų ir kitas pranašystes laiko nieko bendro neturinčiomis su astronomijos mokslu.
Senovės pranašysčių nereikėtų suprasti pažodžiui. Kiekviena tauta bandė spėti savo likimą. Šių laikų tyrinėtojų perspėjimai apie klimato atšilimą, įvairių augalijos ir gyvūnijos rūšių nykimą – gera dirva klestėti pranašystėms, kad pasaulis atsidūrė ant pražūties slenksčio.
Pranašai mokslininkams nusileisti nenori, todėl pastaraisiais metais atsirado versijų, pagal kurias majų kalendoriaus baigtis siejama su Saulės aktyvumu ir audromis, kurių piko laukiama 2012 m. pabaigoje. Prognozuojama, kad tuo metu Saulė bus aktyviausia per pastarąjį šimtmetį ir neva energijos pliūpsnis į žemę susilpnins mūsų planetos apsauginį magnetinį lauką.
Itin stiprios Saulės audros siaučia kas 500 metų, tačiau mokslininkai tvirtina, kad energijos pliūpsniai per Saulės audras dažniausiai pralekia pro šalį.
Gana populiari pasaulio pabaigos pranašystė, kad į Žemę pataikys galingas meteoritas ir prasidės pasauliniai kataklizmai. Primenama, kad kelių kilometrų skersmens kosminis kūnas, atsitrenkęs į žemę prieš 65 mln. metų, išnaikino dinozaurus.
Mokslininkų manymu, senovės pranašystės apie galimą apokalipsę – tai viso labo perspėjimai tinkamai atlikti savo žmogiškąsias prievoles, neniokoti gamtos, nes, priešingu atveju, žmonės patys gali sunaikinti pasaulį.
Neseniai žurnale „Scientific American“ JAV nacionalinės aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) programos vadovas Donas Jeomansas paneigė argumentus, kad šių metų gruodį į Žemę neva atsitrenks kita planeta ir įvyks majų išpranašauta pasaulio pabaiga. NASA mokslininkas aiškina, kad majų kalendoriaus pabaiga 2012 m. gruodį reiškia ne pasaulio pabaigą, o tai, kad baigiasi vienas ciklas ir prasideda kitas.
Apokalipsė mitologijoje
Lietuvių mitologijoje pasaulio pabaiga buvo įsivaizduojama kaip visa ko paskandinimas. Bet žmoniją nušluosiančiam vandeniui atslūgus vėl užsimegztų gyvybė. Mūsų protėviai pasaulio pabaigos laukdavo per Kalėdas: tuo metu vienas gyvenimo ciklas baigiasi, prasideda kitas, pasaulis ne išnyksta, bet atsinaujina. Kad tai įvyktų, dedama daug pastangų: reikia baigti metų darbus, atiduoti skolas, prisitaikyti prie gamtos ritmų.
Kinų mitologijoje teigiama, jog žmonių pasaulis bus sunaikintas dangaus ugnimi.
Treti šaltiniai tikina, kad pasaulis egzistuoja ant trijų banginių arba ant vėžlių ir šiems judant kyla žemės drebėjimai, o jeigu jie nugaištų, ištiktų apokalipsė.
Rusijos fenomenas
Rusijos spaudoje, internete itin aktyviai eskaluojama pasaulio pabaigos pranašysčių tema. Viena iš naujesnių apokaliptinių prognozių skelbia, kad 2036 m. balandžio 16 d. su Žeme susidurs dviejų futbolo aikščių dydžio asteroidas, pramintas „Apophis“. Nors rusų mokslininkai pripažįsta, kad teoriškai tokia galimybė egzistuoja, pažymi, kad tikimybė nedidelė – viena iš 233 tūkst.
Sankt Peterburgo Pulkovo observatorijos atstovas Sergejus Smirnovas teigia: „Kokia tikimybė, kad šis asteroidas iš tiesų atsitrenks į Žemę, neįmanoma įvertinti iki 2028 metų, kai jis priartės prie mūsų planetos. Jei trenksis į Žemę, mūsų planetą ištiks katastrofa.“
Sibire gyvenanti aiškiaregė Irina Gornaja tvirtina iš kosmoso dvasių sužinojusi, kad aukščiausio proto jėgos ir toliau saugo mūsų civilizaciją. Kažkoks baisus pavojus, anot aiškiaregės, artėja link Žemės iš kosmoso gelmių ir 2012 m. tik dviejų šviesmečių atstumu nuo mūsų planetos susidurs Šviesos ir Tamsos jėgos. Tačiau aukščiausio proto, valdančio visus pasaulinius dėsnius, galia tokia didelė, kad žmonijai nėra ko baimintis. Ji 2013 m. turi pasitikti atsinaujinusi, su pasitikėjimu žvelgdama į savo šviesią ateitį.
Neįprastas kalendorius
Nors originalus majų kalendorius neišlikęs, manoma, kad jį perėmė vėlesnė actekų civilizacija. Kalendorius iškaltas didžiuliame akmeniniame luite ir šiuo metu saugomas Meksikos muziejuje. Šiame kalendoriuje metai skirstomi į mums įprastas 365 dienas ir į 260 ritualinių dienų. Religinis ciklas trukdavo 20 savaičių, suskirstytų po 13 dienų. O įprastas ciklas buvo suskirstytas į 18 mėnesių, trunkančių po 20 dienų. Paskutinės 5 metų dienos nepriklausė jokiam mėnesiui ir buvo laikomos nelaimingomis.
Meteoritų pavojus
Paskutinis žinomas į Žemę atsitrenkęs ir milžiniškos žalos pridaręs meteoritas – tai 1908 m. virš Sibiro sprogęs dešimties aukštų pastato dydžio Tunguskos meteoritas. Tuomet sprogimas išguldė 80 mln. medžių 2 tūkst. kv. km plote netoli Tunguskos upės. Kadangi šis regionas yra toks tolimas, meteorito sprogimas žmonių gyvybių tąkart nenusinešė. Milžiniški iš kosmoso krintantys uolienų gabalai tapo dešimtojo dešimtmečio mokslinės fantastikos filmų „Armagedonas“ ir „Gilus sukrėtimas“ įkvėpimo šaltiniais.
Išganingasis kalnas
Pastaraisiais metais išskirtinio dėmesio ir lankytojų gausos sulaukė kalno papėdėje įsikūręs nedidelis Prancūzijos kaimelis Bugarachas, kuriame gyvena mažiau nei 200 žmonių. Tikima, kad Bugaracho kalnas (Pic de Bugarach) yra vienas iš kelių šventųjų kalnų, kur galima išgyventi civilizacijos sunaikinimą. Esą kalną gaubianti mistiška magnetinė jėga apsaugos nuo pražūties.
