– Susitikti pakvietėte į teatrą. Visi galvoja apie vasaros atostogas, o jūs repetuojate?

Tai buvo individuali repeticija. Vakare laukia „Skrydis virš gegutės lizdo“. Norėjau pašlifuoti kai kurias detales.

– Jaunimo teatre vaidinate nuo 1997-ųjų, kasmet sukuriate naujų personažų. Ar visų vaidmenų imatės su vienodu užsidegimu?

Greičiau visų vaidmenų imuosi su vienoda abejone, nes man visuomet kyla daugybė klausimų: kokia bus medžiaga, koks to darbo tikslingumas, ar man tai pavyks... Iš tikrųjų nesu „patogus“ žmogus režisieriams. Tačiau tos abejonės mane stimuliuoja. Kitaip nieko nepavyktų. Aš stengiuosi bent jau padaryti, kad man būtų įdomu.

– Ar iškart pajuntate, kad vaidmuo skirtas jums?

Gerai suvokiu, jog laikas yra toks, kad negali rinktis. Tad ir nesvarstai, nori ar nenori. Tokios svajonės baigėsi prieš penkiolika metų, nes ne visada jos išsipildydavo. Kartais gal ir šmėkšteli tokia mintis, kam man šitas vaidmuo, bet, kita vertus, gerai suvoki, jog sensti, temų ratas vis siaurėja, jos sunkėja, bent jau tos, kuriomis norėtum ir galėtum kalbėti. Daug to, apie ką man norėtųsi kalbėti, bet nepavyksta teatre, randu poezijos skaitymuose. Viliuosi, kad nusišypsos tokia akimirka, kai mano ieškojimai teatre ir poezijoje ims ir sutaps.

– Ar ėmęsis naujo vaidmens greitai pajuntate, kaip pavyks su personažu susidraugauti?

Stengiuosi susidraugauti kuo artimiau visais atvejais, netgi jei iš to nieko ypatingo nesitikiu. Nieko nėra baisiau, kai atsibundi ryte ir žinai, kad vakare teks vaidinti nemylimą personažą. Atrodo, lyg visa diena būtų išbraukta iš tavo gyvenimo. Ačiū Dievui, pastaruoju metu nejuntu, jog mano personažai būtų mano neapykantos objektai. Stengiuosi, kad tarp mūsų megztųsi dialogas, kad mano personažas apsigyventų manyje ir aš galėčiau su juo pasišnekėti.

– Su kuriuo iš savo sukurtų personažų dažniausiai kyla noras pasišnekėti?

Yra didelė problema pernelyg giliai įsileisti tuos personažus, ypač jeigu jie iš klasikinės literatūros, pavyzdžiui, V. Šekspyro ar F. Dostojevskio kūrybos. Tai problemiškos asmenybės, kurios įauga į pasąmonę ir nejučia pradeda koordinuoti tavo gyvenimą.

Pavyzdžiui, Makbetas manyje taip giliai buvo įsišaknijęs, kad to aš lyg ir nejutau, tačiau kolegos sakydavo, jog vaikštau kažkoks „nublūdęs“. Tu nejauti, kaip jis nardo tavo emocijų gelmėse, o prisilietęs prie jo ir pats pradedi gyventi kitose dimensijose. Anksčiau manydavau, kad personažai yra tavo atsivėrimo pasauliui dalis, tačiau iš tikrųjų jie tampa dar viena sienele, už kurios gali pasislėpti, nes ten lieka tavo gyvenimas ir paslaptys, kurių niekas nežino ir nesužinos.

– Jaučiatės stiprus suvaldyti tokius dalykus?

Tikiuosi... Tai patirties reikalai. Su tokiomis bėdomis dažniausiai susiduria vidurinės kartos aktoriai, nes būtent tuo metu profesijos kreivė kyla maksimaliais sūkiais, aktoriai netausoja savęs nei fizine, nei dvasine prasme, gyvenimas su visomis savo grožybėmis lekia pro šalį, o aktorius, užsidaręs juodoje skylėje, vadinamoje teatru, bendrauja su demonais ir nelabaisiais...

Įvairios ligos, išgėrinėjimai, šeimų griūtys ir prasideda būtent dėl to, kad būna sunku tą krūvį nešiotis, žūtbūt norisi jį nusimesti. Vėliau po karų su savimi ir aplinka ateina taika – tai ir vadinama branda. Teatro sezonas – sunkus. Daug dirbantis aktorius per metus suvaidina 70–80 spektaklių, kas prilygsta geram NBA sezonui. Kartais iš eilės supuola keturi ar penki spektakliai. Vos spėji savo galvoje junginėti tas skirtingas svirteles.

– Ką dar jums norėtųsi nuveikti teatre?

Kai atsiranda tam tikra kokybė, norėtųsi netikėto susidūrimo su visiškai naujo teatrinio kalbėjimo žmogumi. Daug tikiuosi iš jaunų žmonių, kurių dėka atsirastų kitoks požiūris į estetiką, etiką, psichologiją, santykį su žiūrovais. Mūsų teatro trupė – labai gera, tik jai trūksta naujo kokybiško jaunatviško maksimalistinio požiūrio, kuris sulaužytų nusistovėjusias schemas, sustabarėjimą ir uždegtų. Tai būtų tikras stebuklas. Nenorėčiau likti vienas tokiose svajonėse. Turiu kolegų, su kuriais miela dirbti, tad gal atsiras žmonių, su kuriais rasime naują kelią tuose teatro tankumynuose.

– Galbūt brandinate mintį pats pastatyti kokį nors spektaklį ir taip įnešti naujo vėjo?

Laikausi minties, kad aktoriai turi vaidinti, o režisieriai – statyti. Laukiu, kada režisierių atsiras. Suprantu kolegas, kurie stato spektaklius. Jie šio darbo paprastai imasi dėl to, kad neranda adekvatumo su režisieriais. Aktorius dažnai „nešiojasi“ daug įdomių pasaulių, kuriais norėtų pasidalyti su kitais, tad, negaudamas to padaryti kaip aktorius, imasi režisūros. Ir pačiam kartais kyla tokių minčių. Tačiau kol kas neįsivaizduoju, kaip būtų, jei staiga iš tokios mielos švelnių, gerų vilkų gaujos staiga pereičiau į kitą pusę. Į konstruktyvaus medžiotojo pusę...

– Teatro žmonės neretai skųsdavosi jame įsiviešpatavusia komercijos dvasia. Ar šiandien ji labai juntama?

Visi žmonės, įskaitant ir teatro žmones, šiandien skundžiasi šilumos, benzino, maisto kainomis, o nekomerciniai belikę, matyt, tik debesys danguje. Už lango – abejingas kapitalistinis peizažas, kur tik vienas vertybinis plikabokštis – pinigai.

Čia kaip ir laisvė, kurią priėmėm visomis išgalėmis, neįvertinę, kad su ja ateis ir visos kitos pasaulio atrakcijos – pasaulis yra apvalus, jame viskas sutelpa, deja, ne tik rožinis perlamutras ant žydrų dekoracijų. Ir teatras turi susitaikyti su tokia situacija. Juk teatras, beje, ne ore pakabintas kabo – dideliame name dirba daug žmonių, ne tik aktorių, ir žmonės, atėję į teatrą, nori sėdėti šiltai, patogiai, nori, kad jiems gražiai apšviestų gražias dekoracijas, paprastai nori, kad jiems tai daug nekainuotų. Taip pat yra magiškas žodis „prodiuseris“ – nesvarbu, ar tai pavienis asmuo, ar visa ministerija – skaičiuoklė įjungta, ir pelnas, bent jau tas, kuris leistų teatrui funkcionuoti ir kurti toliau, privalomas. Tai objektyvus dėsnis.

Jei nori, gali leisti sau užsiimti ir ne komercija. Kai važiuoju su S. Gedos ar M. Martinaičio poezija po Lietuvos bibliotekas, žinau, jog tai – nekomercinis renginys. Tas šimtas žmonių, kurie ateina paklausyti poezijos mano mylimosiose Šiaulių „Laiptų“ galerijoje ar Utenos Miškinių bibliotekoje, yra didysis įkvėpimas ir gydomasis energijos šaltinis, mes ten kartu skraidome galaktikomis, ir mums nieko netrūksta.

– Ar šiandien galite drąsiai sakyti, jog iki pat širdies gelmių esate teatro aktorius?

Be abejo, čia net neturėčiau daugiau ką pridurti. Tiesa, turėjau galimybę dirbti dviejuose Kristijono Vildžiūno kino filmuose – „Aš esi tu“ ir „Kai apkabinsiu tave“. Tai buvo neprilygstama žmogiška ir meninė patirtis, ir mielai dar dirbčiau kine, tik kad to kino pas mus labai mažai. Teatras – mano kasdienybė. Čia buvau užvakar, vakar ir būsiu rytoj.

– Vis dažniau esate pavadinamas serialų aktoriumi. Ar tai nesusilpnina jūsų kaip teatro aktoriaus lauko?

Nesusilpnina, nes tai visiškai kitokiais medžiais apsodintas laukas... Į tai žiūriu iš aktorinės pusės. Darbas serialuose – tam tikras finansinis priedas mano gyvenime. Lietuva nėra Rusija, kur aktorius gali išeiti iš teatro, tapti serialų aktoriumi ir iš to gyventi. Man, teatro aktoriui, serialai netrukdo – tai dar viena sritis, kur galiu pritaikyti savo profesinę patirtį, tikėdamasis serialui suteikti kokybės. Kita vertus, iš serialų žmonės tave ilgiau atsimena nei iš teatro spektaklių, mat jų mes nevežiojame po visą Lietuvą.

– Ar daugeliui žmonių šiandien vis dar esate Mirka (Miroslavas Gaulė) iš populiaraus serialo „Nekviesta meilė“?

Retai... Tai mane maloniai stebina, nes maniau, kad toks jau ir bus mano šviesus atminimas Lietuvos žmonių atminty (juokiasi – aut. past.).

– Jau pranešta, kad vaidinsite naujajame TV3 seriale „Be namų“. Ar ir vėl nelabai gerą žmogų?

Taip, vaidinsiu nelabai gerą žmogų Algimantą Veikų, sukūrusį verslą, turintį daug pinigų, bet praradusį, pražiūrėjusį, praverslavusį mylimą žmoną ir neberandantį ryšio su savo vaikais. Esu prisidėjęs prie scenarijaus – nauja įdomi patirtis. Vaidina puikūs aktoriai, mano uošvės vaidmenį kuria Vaiva Mainelytė – nuostabi uošvienė (juokiasi – aut. past.).

Be kita ko, serialas – puiki galimybė susitikti ir pasidalyti tiek žmogiška, tiek kūrybine patirtimi su savo kolegomis. Tarkim, vargu ar susitiksiu su Liubomiru Laucevičiumi ar Nijole Narmontaite teatro scenoje, o čia toks smagumas...

– Visuomet įstringa jūsų itin vaizdinga kalba. Susidaro įspūdis, kad jūs pats daug prifantazuojate...

Turiu tokią silpnybę... „Fantazierius“...

– Šiandien serialuose vaidina nemažai neprofesionalių aktorių. Tad gal visai nereikia aktoriui išsilavinimo, užtenka tik talento?

Manau, kad išsilavinimo būtinai reikia, ir kuo daugiau, tuo geriau. Drąsiai sakau: serialuose neprofesionalų turėtų būti kuo mažiau. Kino filmuose – galbūt... Jei žmogus „įstatytas“ į tam tikras aplinkybes, montažą. Pavyzdžiui, Mantas Jankavičius „Tade Blindoje“ viską puikiai daro. Tačiau dėl neprofesionalų gali labai nukentėti serialo kokybė.

Tarkim, kaip jūs pastebėjote, aš labai daug improvizuoju. Tokiu atveju neprofesionalą tie scenarijuje neišrašyti žodžiai gali išmušti iš vėžių, mes galim prarasti gyvą ryšį. Profesionalui sureaguoti ir sukurti tikrumo iliuziją yra daug paprasčiau.

– Jums nė kiek neapmaudu, kad su dideliu entuziazmu įžengęs ant teatro scenos neišgarsėjote taip, kaip pasirodęs TV serialuose?

Į teatro sceną ėjau nesitikėdamas jokio išgarsėjimo. Tas garsumas ateina keistais rakursais. Aš labiausiai išgarsėjau kaip „Dainų dainelės“ vedėjas, nors iki to laiko pas E. Nekrošių jau buvau sukūręs vaidmenų ir su kitais garsiais teatro režisieriais padirbėjęs, ir po margą pasaulį su teatru pakeliavęs. Todėl ir žiūriu į teatrą kaip į elitinį dalyką, tam tikrą trapų stebuklą, prieinamą tik nedidelei grupei žmonių.

– Neseniai šauniai pasirodėte kaip „Sidabrinių gervių“ apdovanojimo ceremonijos vedėjas. Renginių vedimas jums – dar viena maloni veikla?

Tai viena baisiausių veiklų (juokiasi – aut. past.). Tą patvirtins bet kuris aktorius. Jau geriau penkiuose spektakliuose suvaidinti, nei pusę metų galvoje nešiotis mintį apie būsimą renginį. Vesti tokio kalibro renginį – didžiulė garbė ir kartu atsakomybė. Kai man sausį pasakė, kad reikės vesti šią ceremoniją, nuo tada ši data man tarsi vinis buvo įsimušusi į smegenis. Per tą laiką dvi premjeras teatre lengviau atlaikiau, nei laukdamas tos šventės.

Tai vienkartinis, tiesioginis ir labai įpareigojantis pasirodymas. Ten jau nieko nepataisysi ir nepatobulinsi. O turint omeny dabartinę komentatorių manierą viską smerkti, dergti, į „Sidabrines gerves“ ėjau tarsi į kokį sušaudymą. Manau, šventė pavyko, o tai – svarbiausia.

– Ar kada nors teko gailėtis, kad tapote aktoriumi, o ne prasimanėte kokios nors pelningesnės veiklos?

Niekada dėl to nesigailėjau. Čia gal genetikos klausimas. Menai – mūsų giminės tradicija. Mano senelė buvo aktorė, abu mano tėvai – pianistai, brolis – kompozitorius. Matyt, ta kūrybinė ugnis man per genus persidavė. Aš tik piešti nemoku.

– Ar esate labai panašus į savo senelę – legendinę aktorę Kazimierą Kymantaitę?

Aplinkiniai sako, kad taip. Gal charakterių aršumu, šmaikštumu... Dar, manau, aistra. Kartu nemažai gražaus laiko praleidome, ir visa tai kažkaip persidavė.

– Tačiau, regis, jūsų vienintelė dukra Agota į teatrą nelabai žiūri?

Ji yra toks „nerūpestingas keleivis“ per tyrus pasaulio kemsynus (juokiasi – aut. past.), pasinėrusi į Rytų kultūrą, budizmą, ilgą laiką praktikavo Rytų kovos menus, o dabar laipioja kalnais Ispanijoje. Buvo toks kultinis hipių laikų filmas „Easy Rider“. Panašiai ir ji...

– Esu skaitęs jūsų prisipažinimą, kad ne kiekviena moteris su jumis ištvertų. Esate baisus žmogus?

Taip, esu monstras, klaidžioju dabarties ūkanomis ir gąsdinu praeities slibinais... Geriu daug kraujo... Savo mylimajai esu švelnus ir meilus žvėris, pievų šermuonėlis... (Juokiasi – aut. past.)

– Aktoriui įvairūs gyvenimiški emociniai sukrėtimai labiau padeda ar trukdo?

Aktoriaus emociniam laukui, be abejo, tai duoda naudos, kad ir kaip baisu atrodytų. Tačiau tuo metu, kai jie vyksta, negali būti tikras, kaip juos išgyvensi ir ar dėl to darbai nesustos. Iš tikrųjų visą kūrybą maitina emocijos, aistros, gyvenime vykstantys kataklizmai ir atsiveriančios žaizdos, iš kurių tekantis kraujas yra vienas iš šaltinių ypač geriems vaidmenims.

– Kaip gesinate teatre susikaupusių emocijų gaisrą?

Teatras – savotiška terapija. Scenoje patiri tikrą iškrovą, ten palieki visas emocijas, pajunti ramybę.

– Kas jums teikia daugiau palaimos – vienuma ar linksmos draugų kompanijos?

Aš labiau mėgstu vienatvę, nors kai jaunas buvau, ir linksmos kompanijos nepamaišydavo. Visgi kadangi turiu širdies žmogų, kompanija – nereikalinga. Būname dviese, ir tomis akimirkomis aš daug visko sugalvoju ir atrandu. Daugiausia atrandu.

– Žmonės, sutikę jus gatvėje, nustemba, kad dažnai kažką sau šnabždat...

Taip, aš dažnai kalbuosi su savimi. Gali būti, kad kalbu su personažu, kartoju vaidmenį ar kuriu naują tekstą. Pastebiu, kad mano maniera kalbėtis su savimi ir nepastebėti kitų neretai žmones stebina.

– Ko jums reikia, kad jaustumėtės visapusiškas aktorius?

Kokybiškos literatūros ir gerų partnerių. Kasdieniame gyvenime dar literatūros, muzikos ir šiaip meno. Daugiau nieko ypatingo. Kartais norėtųsi ir futbolą pažaisti, tačiau laiko nelieka, be to, ir traumų turiu saugotis.

– Ne paslaptis, kad anksčiau dažnam aktoriui taurelė padėdavo...

Mano atveju į „ekstra“ posėdį susirinko vidaus organai ir pirmininkaujant kepenims nusprendė alkoholio vartojimą griežtai apriboti. Kaip savo organizmo konstituciją gerbiantis pilietis nutarimo stengiuosi laikytis.

– Ko tikitės iš artėjančios vasaros?

Šiek tiek poilsio. Nereikia man jo daug. Turiu dešimt dienų, kurias su mylimąja Aneta praleisiu Nidoje. Pasiimsiu daug knygų ir ruošiuosi literatūriniams skaitymams. Po to dalyvausiu renginiuose „Sidabrinių gervių naktys“ įvairiose Lietuvos vietose. Dar laiko skirsiu Europos futbolo čempionatui, olimpiadai. Be to, kuriu M. Dobužinskio vaidmenį britų režisieriaus Bobo Mulano filme apie M. K. Čiurlionį. O paskui reiks ruoštis naujam teatro sezonui.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)