Taip, šįkart jis buvo ne toks, kokį mes įpratę matyti scenoje ar ekrane: žavų, sąmojingą, šmaikštų. Prieš mane sėdėjo truputį liūdnas, truputį pavargęs žmogus. Tokia diena, tokia nuotaika? „Ne, toks gyvenimo laikotarpis“, – patikslino. Atrodytų, geras: Viktoras sėkmingai debiutavo aktoriaus amplua – sukūrė Kazanovos vaidmenį, pasirodė nauja jo knyga „Noveletės“. Jei tik ne tas mažytis „bet“... Kaip tik apie tai pasakoja pats.

Tragiškasis Kazanova

Vladimiras Prudnikovas sumanė Kauno muzikinio teatro scenoje surengti spektaklį-koncertą „Galantiškasis Kazanovos barokas“. Yra toks muzikinis žanras pastišas, kai skirtingų kūrinių fragmentai sujungiami. Jungiamąja grandimi turėjo tapti Kazanovos personažas.

Pakvietė mane parašyti jam libretą ir pabūti vedėju. Apie jokius vaidmenis iš pradžių kalbos nebuvo. Aš ėmiau ieškoti informacijos. Radau Kazanovos memuarus rusų kalba. Rėmiausi Stefano Cveigo biografinės apysakos apie Kazanovą tekstais.

Juos nagrinėdamas supratau, kad šis herojus nebuvo toks primityvus, kaip įprasta manyti. Todėl, nors daugelis tikriausiai tikėjosi daug humoro, susijusio su seksu, jo čia nėra. Atsiskleidė kitos, nepažįstamos, Kazanovos pusės. Nelaimingo žmogaus, kuris nuo 40 metų buvo impotentas, dvi dešimtis metų gyveno tremtyje, ne kartą nuodytas, peiliu perdurtas.
Jokios paleistuvystės nebuvo. Don Žuanas tai tikrai buvo mergišius, siekęs paimti moterį ir vėliau ją paniekinti. O Kazanova norėjo moteriai suteikti laimę.

Kai surašiau tekstą, Vladimiras Prudnikovas sako man – tai gal ir suvaidink. Ir aš išdrįsau. Buvo tik pora repeticijų. Pats sugalvojau, kaip apsirengti, skrybėlę užsidėjau, kad plikės nesimatytų, pėdkelnes užsitempiau. Niekas per daug man nieko nesakė, kaip vaidinti, tik patarė kojų neklišinti.

Režisierius Kęstutis Jakštas sukūrė dinamiškas mizanscenas. Išėjo visai vertingas produktas. Buvo įdomu, bet ir sunku, nes reikėjo išmokti tekstus mintinai, nenorėjau improvizuoti. Iš pradžių publika nelabai suprato, bet paskui mintį pagavo. Sausakimša salė plojo.

Visiška tuštuma

Taigi, viskas pavyko. Vaidmuo pasisekė. Bet kai nusilenkiau, įkalėme viskio, grįžau namo, jaučiau tokią tuštumą... Nežinau, kodėl. Ir iki šiol tuščia. Nesuprantu. Ironiška – Gerulaitis suvaidino amžiną meilužį, Kazanovą.

Aišku, vaidmuo kaip tik man, ypač po visų tų pletkų ir pasakojimų apie mane žurnaluose... Cha, sudurniavau ant senatvės. Na, ir ką? Koks Gerulaičio požiūris į meilę? Gal jau baikim šitas nesąmones apie visas tas mūzas ir bobas. Kiek galima? Mano draugas, kuris pasikorė, yra gerai pasakęs: meilė – tai toks širdies niežėjimas, kurio nepasikasysi.
Meilė. Menininkui (aš ne apie save, aš ne menininkas) nebūtina būti įsimylėjusiam, kad sukurtų šedevrą. Pavyzdžiui, Roberto Šumano persisunkęs tragizmu vokalinis ciklas „Poeto meilė“ sukurtas tada, kai jis buvo beprotiškai laimingas, po kelių dešimtmečių kovos pagaliau vedęs savo mylimąją.

Nemanau, kad galima įsimylėti tik kartą visam gyvenimui. Gal pasitaiko, bet aš esu patyręs meilę, nuoširdžią, tikrą, ne vieną kartą. Tik kūrybai ji manęs neįkvepia. Geriausi kūriniai gimsta vienatvėje, kai susigūžia siela. Gyvenime svarbiausios būsenos – meilė ir vienatvė. Meilėje esi vienišas, vienatvėje myli.

Mintys ateina į galvą ir aš jas užrašinėju, visą gyvenimą taip. Neseniai tik kompiuteriu išmokau dirbti, tad viskas ant popiergalių, lapelių, pilna mano kambaryje makulatūros, nieko neišmetu. Kartais naktį nemiegu, galvoju, imu kurti. Šiąnakt genialus apsakymas mintyse ėmė dėliotis. Neužrašiau. Dabar nebeprisimenu.

Noveletėse – sielos virpesiai

Sunku apibrėžti šios knygos žanrą. Gal sielos virpesiai, meditacijos, impresijos? Novelečių literatūroje nėra, pasiskolinau šį terminą iš muzikos. Muzikines noveletes rašė kompozitorius Robertas Šumanas. Tai trumpi kūrinėliai, miniatiūros, kaip ir mano tekstai.

Į knygą sudėjau savo rašinėlius, parašytus jaunystėje, nuo 18 iki kokių 30 metų, kai kurie sukurti šiek tiek vėliau. Nieko nekoreguodamas. Jų nesieja joks siužetas. Tai mano potyriai, pojūčiai. Naktinių nemigų protrūkiai.

Juose atsispindi jaunuolio, kuris gyveno Chruščiovo, Brežnevo laikais, pasaulis. Tam tikra prasme tai visos mano kartos išgyvenimai: tarnavimas sovietinėje armijoje, nepasitenkinimas sistema. Rašau ir apie tai, kaip mes mąstėme, mylėjome, nekentėme, girtuokliavome.

Tie kūrinėliai asmeniški, neslepiamai sentimentalūs, būtų kvaila slėpti savo sentimentalumą. Kai kas sako, kad knygoje atsiskleidžia visai kitoks Gerulaitis, ir jie teisūs. Čia tikras aš, be kaukės, o ne tas, kuris scenoje bajerius mėto, televizijoje maišosi ar garsėja kažkokiom nesąmonėm.

Nebuvau tikras, ar verta visa tai publikuoti, tačiau nusiuntęs fragmentus leidyklai ir sulaukęs padrąsinimo ryžausi. Tada išsitraukiau savo užrašus, sukauptus per daugelį metų. Senus pageltusius sąsiuvinius langeliais. Kadaise rašytus savo eilėraščius. Ir iš visko sulipdžiau.
Mano dievas – rašytojas Erichas Marija Remarkas, tad šiek tiek mėgdžiojau jo stilių. Kažkas iš kritikų pasakė, kad tekstai labai vyriški, todėl turėtų patikti moterims. Siūlau knygą skaityti, kai apims depresija, tikiu, kad gali ją apmalšinti. Vienas kritikas pasąmonės dokumentika šį žanrą pavadino.

Iš pavėsinės – į karietą

Turiu šiokį tokį literatūrinį stilių, matyt, gabumus iš mamos paveldėjau, ji buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Galvoju romaną rašyti. Su vaizdeliais iš gyvenimo ir pasąmonės. Turiu rimtų minčių. „Noveletės“ – trečioji mano knyga, bet pirma tikroji.
„Pavėsinėje su Richardu Vagneriu“ – tai grožinės literatūros kalba parašytos tikros, faktologiškai visiškai tikslios istorijos, tai švietėjiškas leidinys. Matyt, reikėjo tokios knygos, nes pirmą leidimą išpirko beveik per mėnesį.

Dabar rašau antrą tomą, istorijos bus šiek tiek ilgesnės, pavadinimas „Karietoje su Johanu Štrausu“. Su leidykla esame aptarę ir trečią dalį „Perone su Alfredu Šnitke“. O jeigu dar kam nors bus įdomu – bus ir paskutinioji dalis, kuri vadinsis „Reanimacijoje su savimi“.

Aišku, tai tik svajonės. Bet svajones kartais pavyksta įgyvendinti. Kaip Leninas sakė, žmogus be svajonės – kaip sakalas be sparnų (nors abejoju, kad čia jo mintis).

Faustas Latėnas mane vis ragina rašyti knygą apie mūsų kartą. Apie visą mūsų kompaniją – jį, Algirdą Martinaitį, Vidmantą Bartulį, save. Visi esame dvasiškai artimi, daug jaunystėje siautėjom. Tai nebus jų kūrybos analizė, per ją atskleisčiau, kuo mes gyvenome. Net pavadinimas jau sugalvotas – „Giesmė artėjančiai praeičiai“.

Tikri vyrai verkia

Man pačiam truputį seilėti atrodė tie mano tekstai. Bet kai kas sako – labai nuoga, kaip tu išdrįsai taip apsinuoginti. Bet aš niekada to nebijojau. Kad ir apsiverkti. Va, užvakar „Manon Lesko“ žiūrėdamas verkiau. Šiandien paskaitoje apsiverkiau, kai studentams uždėjau vieną Liudviko van Bethoveno kvarteto dalį. Aišku, nežliumbiau, bet akys sudrėko. Tikras vyras nebijo verkti.

(Jo akys sudrėko ir tada, kai pasakojo apie savo mylimą dukrą Eglę, Anglijoje universitete studijuojančią žirgų psichologiją. Praradusi darbą kavinėje savaitę neturėjo ko valgyti. O jis negalėjęs nusiųsti pinigų, nes neturi. Visą gyvenimą vijęsis rublį, o paskui litą, taip ir nepavijo... – aut. past.).

Tikras vyras nebijo prisipažinti, kad yra romantikas. Taip, aš romantikas, ir tai joks snobizmas. Ir mano kūryboje vien praeitis, griuvėsiai. Kaip tikro romantiko. Praeitis žila, ateities nėra. O ką ateitis? Niekada nemanau, kad nusižudysiu. Dėl to, kad smalsu, o gal dar kas...? Nors su metais jau niekas nebestebina. Beveik.

Neseniai einu iš turgaus nusipirkęs kopūstų. Ir galvoju, na, ką, Gerulaiti, metų jau 62. Niekada nematei pasaulio ir jau nematysi. Suskamba telefonas. Ir mane nei iš šio, nei iš to pakviečia kelioms dienoms į Šveicariją. Nuperka bilietus. Su tuo žmogum susitinkame Milane ir rauname į Šveicariją. Ramu, saugu, gražu, dieviška. Rojus. Bet grįžau – ir vėl tuščia. Kažkas yra nutrūkę...

Žinau, kad jauniems žmonėms atrodau juokingas. „Šitas nusenęs komunistinis muzikologas“, – štai ką jie apie mane sako. Manęs tai nežeidžia, aš pats geriau žinau, koks esu.

Sakote, muzikologai – tokie truputėlį su polėkiu, šarmu? Ne visi, nelygu, kuo užsiima. Kai kurie tik kabinete užsidarę disertacijas rašo. Bet yra panašių į mane – Zita Kelmickaitė, Loreta Sungailienė. Mes einame visur, į ekranus, sceną, po visą Lietuvą blaškomės.

Diletantiškas žinovas

Muzikologas, dėstytojas, radijo ir televizijos laidų, koncertų vedėjas, rašytojas. Dabar, kai netikėtai teko suvaidinti Kazanovą, dar ir aktorius. Visos šios veiklos sritys man artimos, savos, visas jas mėgstu. Negalėčiau išskirti vienos kurios. Visų esu toks diletantiškas žinovas. Nors tai kaukės, su jomis nesu sau svetimas. Gal dėl to, kad niekuomet neužsiiminėjau popsucha?

Ypač daug širdies įdėta rengiant radijo ir televizijos laidas. „Muzikinės istorijos“, „Tautos gaida“ buvo tikrai mėgstamos, gaila, kad jų nebeliko. Kiek laiškų gaudavau!

Ypač įsiminė vienas, parašytas ant iš paprasto matematikos sąsiuvinio išplėšto lapelio. „Man 80 metų, – rašė jame moteris iš senelių namų. – Mes visi labai laukiame sekmadienio. Antrame aukšte yra radijo taškas. Sueiname, sušliaužiame, kas kaip pajėgia, prie jo ir klausomės jūsų laidos.“

Žmonėms patinka, kad aš nevaidinu visažinio, esu paprastas, toks kaip jie, abejojantis, klystantis. Ir mano knygos skirtos paprastiems skaitytojams, ne profesionalams. Ir kai jie sako, kad perskaitę vieną iš muzikinių istorijų naujai išgirsta mėgstamą kūrinį, man tai geriausias komplimentas.

Nors tikiuosi sudominti klasikine muzika ir tuos, kurie jos visai nepažįsta, jaunimą. Muzikinį švietimą laikau viena iš svarbiausių savo misijų.

Viską moku

Ar mėgstu tik valgyti, ar ir gaminti? Ką jūs, aš verdu genialias sriubas. Be jokios chemijos. Receptas labai paprastas – viską, ką randi šaldytuve, sumeti į puodą. Pastarąjį kartą radau daug morkų, porą, paprastą ir žiedinį kopūstus, brokolį, daug petražolių, krapų. Kartais paskaninu sultinio kubeliu. Kai norisi sočiau, dar įmetu kruopų – avižų ar kitokių.

Ypač gerai, kai mažai pinigų, o kadangi jų visada trūksta... Svarbu, kad degtinei ir raugintiems kopūstams užtektų. Valgau juos su alyva. Baikit, aš ne vegetaras. Ėdu viską. Skrandis geležinis, vinis galėčiau ryti. Česnaką galiu triauškinti vieną.

Koks aš šeimininkas? Pats skalbiu, pats lyginu, pats valau. Viską moku. Net skalbimo mašiną įjungti? Cha, aš jos neturiu. Viską plaunu rankomis. Ar tai reiškia, kad gyvenu vienas? Nesvarbu. Na, gerai, vienas. O reikia juk ir pavalgyti, ir išsiplauti triusikėlius kas dieną. Man tai nėra vargas. Juk tarnavęs kariuomenėje, o ten visko išmoksti.

Aš jos nekenčiau, keikiau, vaidinau generolą nelaisvėje, mane kankino, ne fiziškai, mušti kažkodėl nedrįso, bet morališkai. Ten aš užsigrūdinau ir labai daug parašiau. Naktimis turėjau daug laiko. Buvo išties sunku, bet išėjęs supratau, kaip naudinga ir sveika.

O meistrauti nesugebu. Net vinies įkalti. O kam ją kalti? Va, mano brolis Jonas dizaineris, tai jis viską moka. O man neduota, matyt. Toks truputį moteriškas esu, ar ne? Jei koks vamzdis užsikemša, santechniką kviečiu.

Paskutinis skambutis

Atsisveikinome. Bet po kelių valandų Viktoras paskambino: „Užmiršau kai ką svarbaus. Perduokite linkėjimus Lietuvos šeimininkėms. Ir toms, kurios visą dieną namuose viskuo rūpinasi, ir toms, kurios dirba, o šeimininkauja parėjusios. Tai nuostabios moterys, ant jų laikosi visas pasaulis. Tai esu supratęs jau vaikystėje, žiūrėdamas į savo babūnę, mamą. Sakau tai su didžiausia pagarba, be jokios ironijos.“